Pilki blokiniai daugiabučiai, seni „Škoda“ troleibusai bei raštuotais kilimais dekoruotos kambario sienos pažįstamos ne tik sovietinėje santvarkoje gyvenusiems, bet ir po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo gimusiems jaunuoliams. Tačiau, pasak mokslininkų, ne tik sovietinė architektūra bei interjero sprendimai, bet ir posovietinis identitetas dar gyvas tautiečių atmintyje bei elgsenoje.
Kaip ir dauguma kitų Sovietų Sąjungos blokui priklausiusių šalių, Lietuva ir lietuviai jau tris dešimtmečius mėgina atsikratyti sąsajos su sovietmečiu ir tuometine tvarka. Tačiau, pasak KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto mokslininko Arvydo Grišino, pats gyvenimo Lietuvoje, tokioje, kokia ji yra čia ir dabar, faktas mūsų kasdienybę ir tapatybę neišvengiamai saisto su posovietine praeitimi, o, paradoksaliai, bene ryškiausiu posovietizmo bruožu tampa pastangos nebūti „sovietiniais“.
Savo monografijoje nagrinėjęs posovietinės tapatybės bruožus Vidurio ir Rytų Europoje, mokslininkas pabrėžia, kad posovietinė patirtis skirtingose regiono šalyse skiriasi, tačiau yra ir vienijančių bruožų, kuriuos pastebi ir pažįsta daugelis okupaciją patyrusių europiečių.
„Aš ir pats gyvenu stalininės statybos bute su plastikiniais langais. Neabejoju, kad su panašia realybe gali tapatintis neretas. Toks tas dviveidis kasdienis posovietizmas – visai čia pat, karantinuojantis“, – dalinasi A. Grišinas.
Posovietinės patirtys nesvetimos ir jaunimui
Nepaisant to, kad šiandienos Lietuva yra nepriklausoma, su netiesioginiais Sovietų okupacijos padariniais susiduriame kone kasdien. Pasak A. Grišino, visas mūsų šalies valstybingumas, geopolitinė laikysena, istorinis pasakojimas, simbolika yra neišvengiamai paženklinta sovietinių ir posovietinių patirčių.
Mokslininkas pripažįsta, kad skeptiškai žiūri į tokių patirčių pėdsakų išnykimo galimybę net ir tolimesnėje ateityje: „Nemanau, kad posovietinio identiteto žymos kažkur pranyks. Jos transformuosis, mitologizuosis, įgaus kitus formatus, bet sovietmečio ir išsilaisvinimo iš jo patirtys bei jų suformuota realybė išliks. Taip kuriama mūsų istorija.“
Jis taip pat pabrėžia, kad posovietinė mąstysena nėra tik šį režimą savo kailiu patyrusių žmonių atmintyje – tai ilgainiui susiformavęs požiūris, kurį tėvai, seneliai, įvairios komunikacinės priemonės perdavė ir jaunajai kartai.
„Kalbant apie politinį lygmenį, galima sakyti, kad bet kuris, švenčiantis sausio 13-ąją ar kovo 11-ąją, kas dalyvauja „Baltijos kelyje“ į Baltarusiją ar į Honkongą, išties švenčia posovietinį Lietuvos identitetą. Ir tuo reikia džiaugtis – juk be tų patirčių mes nebūtume tuo, kas esame“, – atskleidžia A. Grišinas.
Anot mokslininko, net jaunuoliai, gimę po 1990-ųjų, suvokia, kad gyvena istorinėje valstybėje, kuri nebepriklauso Sovietų Sąjungos sudėčiai: „Mūsų elgesys, politinis dalyvavimas, asmeninė laikysena yra susijusi su tuo, kuo save laikome. Tapatybė yra išgyvenama ir šis žmogiškas išgyvenimas turi tiek individualias, tiek visuomenines išraiškas.“
Todėl atsižvelgiant į A. Grišino pastebėjimus, galima suprasti, kad jaunoji karta taip pat panardinama į tam tikrus posovietinius išgyvenimus ir naratyvus, kurie formuoja jų ir visos tautos tapatybę. Tačiau nuo jų tėvų ir senelių ši jaunoji karta skiriasi tuo, kad tiek sovietinės, tiek posovietinės realybės atgarsiai juos pasiekia netiesiogiai, per kultūrinius, visuomeninius reliktus, pasakojimus ir simbolius.
Skirtingi posovietiniai Europos keliai
Mokslininkas pastebi, kad būtent dabar, praėjus trisdešimčiai metų po Sovietų Sąjungos griūties, galime matyti kaip skiriasi ir kokia įvairi yra posovietinė patirtis ir tapatybė ne tik tarp skirtingo amžiaus žmonių, bet ir pačių posovietinių valstybių.
Kalbant apie politinį lygmenį, galima sakyti, kad bet kuris, švenčiantis sausio 13-ąją ar kovo 11-ąją, kas dalyvauja „Baltijos kelyje“ į Baltarusiją ar į Honkongą, išties švenčia posovietinį Lietuvos identitetą. Ir tuo reikia džiaugtis – juk be tų patirčių mes nebūtume tuo, kas esame.
– Arvydas Grišinas
Jo atlikti istoriniai bei politinės antropologijos tyrimai išryškina skirtumus ir demonstruoja kaip skirtingai tautos išgyvena posovietinį laikotarpį.
„Matome, kokioje geopolitinėje ir ekonominėje situacijoje yra Baltijos šalys, kurios uoliai mokosi ir stengiasi būti „vakarietiškomis“, kai patys Vakarai neapsisprendžia, kokie jie nori būti. Baltarusija su Ukraina tik dabar pabunda iš dar carinio „broliškų tautų“ sapno. Na, o buvęs „socialistinis blokas“, ypač Vidurio Europos šalys, visada besijutusios Vakarų pasaulio dalimi, kurioms tereikėjo iš naujo „sugrįžti į Europą“, grįžta į ją kitokią, nei tikėtasi“, – stebėjimų rezultatus atskleidžia A. Grišinas.
Pasak mokslininko, posovietinio etapo iš savo šalies istorijos „išrauti“ negalime – nors patirtys buvo nelengvos, jos suformavo tam tikrus vaizdinius, simboliką, kuri neišvengiamai turi įtakos šalies istorijos ir socialinei raidai. Vienas akivaizdžiausių tokių simbolinių turinių yra „Sąjūdžio“ kultūra, kuriai derėtų priskirti ir tam tikrą socialinę ironiją, Baltijos kelio vienybės simboliką, grupės „Antis“ muziką, prof. Vytauto Landsbergio ištartą „Hello mr. President Bush”, Radio Show satyrą ir daugybę kitų panašių kultūrinių turinių.
„Šimtmečiams praėjus vis dar jaučiame kažkokią vidinę sąsają su LDK ir jos simboliais, tad tikėtina, kad ir kažkokie posovietiniai istoriniai žymenys ateityje bus svarbūs. Tik įdomu kokias formas jie įgaus“, – svarsto jis.
Savo laisvę vis dar kuriame
Nors jau daugiau nei 30 metų esame nepriklausoma tauta, kartkartėmis dar pasigirsta kandžių komentarų, kad net šiandien, būdami nepriklausomos Lietuvos piliečiais, nesame išties laisvi, neva, priklausymas Europos Sąjungai niekuo nesiskiria nuo sovietinės okupacijos, o pandemijos laikotarpiu smarkiai suvaržomos žmonių teisės.
Pasak A. Grišino, ne vien Lietuva ar posovietinė erdvė susiduria su panašiais neadekvačiais diskursais.
„Kas galėjo pamanyti, kad laisvė reikšti mintis paradoksaliai taps tokia rakštimi demokratiniams procesams? Šis klausimas kaip tik dabar ir sprendžiamas visame pasaulyje – kaip suderinti komunikacinių technologijų vystymąsi ir įtraukią demokratinę savivaldą“, – teigia jis.
Tuo tarpu, pandemijos valdymo situaciją jis apibrėžia per kiekvieno iš mūsų individualių ir pilietinių laisvių sąsają su sklandžiu valstybės funkcionavimu: „Savo laisve susirūpinę piliečiai kaip tik turėtų stengtis kuo mažiau trukdyti valstybei suvaldyti krizę, kad kaukių dėvėjimas, judėjimo suvaržymas ir kitos temos kuo greičiau išnyktų iš akiračio.“
Tačiau A. Grišinas neslepia, kad supranta laiko leidimo karantine sukeltą nuovargį: „Aš ir pats kartais išeinu į mišką ir, kai aplinkui nieko nėra, nusiėmęs kaukę valiūkiškai įkvėpiu gryno oro“.
Jo nuomone, apskritai nėra vieno atsakymo ką Lietuvai ir jos gyventojams reiškia laisvė. Anot jo, nukeliavus laiku atgal ir atlikus socialinę anuometės kartos apklausą už kokią laisvę jie kovojo, gautume labai plačią atsakymų skalę, iš kurių nemaža dalis būtų „nežinau“ arba „kita“.
„Niekas negalėjo žinoti, kokia ta laisvė bus, nes patys ją kuriame – tiek tada, tiek ir dabar“, – sako A. Grišinas
