Besitęsiant Rusijos karui prieš Ukrainą, nebe naujiena parduotuvėje būti aptarnautiems rusakalbio pardavėjo, viešajame transporte ir gatvėje girdėti rusiškai kalbančius žmones. Ne vienam Lietuvos gyventojui tai sukelia prisiminimus apie išgyventą sovietmečio traumą.
„Karo kontekste mūsų santykis su rusų kalba yra paaštrėjęs, ji veikia kaip dirgiklis“, – sutinka Saulė Petronienė KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) profesorė. Kartu su kolegėmis kalbą ir vertimą tyrinėjanti mokslininkė teigia, jog kalbos neįmanoma atsieti nuo konteksto – kultūrinio, istorinio, socialinio.
Lingvistinių peizažų tyrinėjimas, sienų meno projektų inicijavimas Kauno rajonuose, žinutės perdavimas vaizdais, judesiu, technologijų įtaka kalbos vartojimui ir suvokimu – tai temos, kurios iš pažiūros gali pasirodyti tolimos kalbos tyrimų laukui. Bet tik iš pažiūros.
„Semiotikui ženklas yra visa, kas perteikia prasmę, o tai galima padaryti bet kuriais pojūčiais – regos, klausos, lytėjimo, uoslės ar skonio. Lingvistikoje visus šiuos būdus ,,jungia“ multimodalumo ir kiti terminai. Taip žiūrėdami į tekstą žinome, kad prasmė kuriama ne vienu kuriuo būdu atskirai, bet bent jau dviem, vienu metu“, – paaiškina Kauno technologijos universiteto profesorė Saulutė Juzelėnienė.
Ji teigia, kad taip galime žiūrėti ir į aplinką – pavyzdžiui, į sienų tapybą, kai svarbus ne tik vaizdas, bet ir istorinės, socialinės, kultūrinės aplinkybės, ekspozicijos vieta mieste. Vis dėlto, KTU SHMMF Vertimo ir kalbų tyrimo mokslo grupės pagrindinė tyrėja primena, kad tekstas, nors tai būtų tik pavadinimas, yra ypač svarbus.
„Net ir vaizdo kūrinyje verbalinis pranešimas – kūrinio pavadinimas, logotipas – tampa svarbiausi, nes kitaip interpretacijų būtų nesuskaičiuojama gausybė. Įsivaizduokime automobilio reklamą, kurioje matome tik vaizdus – jos nesuprastume“, – teigia S. Juzelėnienė.
Mūsų gyvenamojoje aplinkoje gausu ženklų, kuriuos tereikia perskaityti. „Laukite čia“, „Laikykitės saugaus atstumo“, „Nesėsti“… Kai kurie iš užrašų – jau apsitrynusiais kraštais, nykstantys, kaip prisiminimas apie praslinkusią pandemiją, kiti – galbūt išliks visam laikui. Jungtinės Karalystės Sheffieldo universiteto tyrėja Jessica Bradley aplinkoje esančius verbalinius pranešimus vadina lingvistiniu peizažu.
„Tos aplinkoje esančios žinutės – tai gali būti ir parduotuvių iškabos, kelio ženklai, reklama –atskleidžia labai daug informacijos apie laikmetį, kuriame gyvename. Apie kultūrinius, socialinius įvykius, konkrečią aplinką, kurioje tuos ženklus matome“, – teigia J. Bradley.
Pasak pranešimą KTU konferencijoje „Intermedialumas ir komunikacija“ skaičiusios mokslininkės, lingvistiniuose peizažuose jai labai įdomus galios aspektas. Kam suteikta teisė skelbti tokius pranešimus aplinkoje? Kam jie yra skirti? Kas tokių pranešimų vartotojai?
„Man, kaip žmogui kuris gimė ir užaugo Kaune, atrodo, kad Kauno lingvistinis peizažas labai patobulėjo – tapo turiningesnis, turtingesnis. Ypač pastaraisiais metais, kai Kaunas tapo Europos kultūros sostine, kai kultūra persmelkė visa miestą žinutėmis apie save, kvietimu jungtis, burtis, ateiti, dalyvauti, būti kažko labai didingo ir svarbaus dalimi“, – sako S. Petronienė, paklausta, kokią žinią galima perskaityti Kauno lingvistiniame peizaže.
Visgi, KTU profesorė pabrėžia, jog tai, kas perskaitoma lingvistiniame peizaže priklauso nuo skaitytojo. Vienoks Kaunas atrodo čia visą gyvenimą praleidusiam žmogui, kitoks – karo pabėgėliui iš Ukrainos. Perskaitomos žinutės prasmė gali keistis, priklausomai nuo to, kokios kultūros, amžiaus, pasaulėžiūros yra ją skaitantysis.
Neišvengiama Kauno peizažo dalis – gatvės menas. Neseniai kauniečio Vytauto Gervės sukurtame žemėlapyje įtraukti net 300 gatvės meno piešinių. Tarp jų yra ir garsių Lietuvos menininkų neofreskos (angl. murals), ir unikalios Kiemo galerijos nuolatinė ekspozicija. Menotyrininkai teigia, kad tokie kūriniai neišvengiamai taps kultūros paveldu.
Pasak S. Juzelėnienės ir S. Petronienės, inicijavusių tarptautinį projektą „Sienų menas bendruomenėms“, sienų piešiniai gali tapti ženklais, atspindinčiais tam tikros vietos gyventojų identitetą, skatinančiais būti artimesniais aplinkai. Projekto metu Kauno Centro, Panemunės, Dainavos, Šančių, Žaliakalnio rajonų gyventojų buvo klausiama, kokią prasmę jiems turi vieta, kurioje jie gyvena, šių atsakymų pagrindu buvo sukurtas tekstas, menininko vėliau „išverstas“ į gatvės piešinį. Buvo sukurta 18 naujų kūrinių – ne tik Kaune, bet ir Waterforde (Airija) bei Heerlene (Nyderlandai). Piešiniai toliau gyvena savo gyvenimą, įsiterpdami į tų vietovių kraštovaizdį, pastebimi ar ignoruojami vietinių gyventojų.
„Sunku tai pavadinti atradimu, bet mane labiausiai nustebino tai, kiek emocijų sukėlė šis projektas. Kiekvienas žmogus vertina ir atkoduoja multimodalinę žinutę skirtingai – kas vieniems gali būti gražu, kitiems – vulgaru, kas vieniems kelia teigiamas emocijas, kitiems gali kelti nerimo ir nežinios jausmą“, – teigia S. Petronienė.
Kalbėdama apie tai, jog menas neša emociškai pakrautą žinutę, ji primena prieštaringai vertintą Kauno geto vartų projektą „Degantys akmenys“, kuris susilaukė didelio Vilijampolės bendruomenės palaikymo ir įsitraukimo į kūrybos procesą, tačiau buvo visai kitaip suprastas žydų bendruomenės.
„Dažnai mėgstama sakyti, jog menas yra universali kalba. Vis dėlto, manau, kad turėtume būti labai atsargūs taip teigdami. Taip yra toli gražu ne visada – kalba, lingvistine prasme, yra tampriai susijusi su visomis meno formomis“, – teigia J. Bradley, dirbanti su vizualiųjų ir vaizduojamųjų menų kūrėjais.
Pasak jos, meno kūrinys neša žinutę, o jo kūrėjas ar kūrėjų grupė turi nuspręsti, kaip tą žinutę pateikti auditorijai – galbūt kai ką įžodinti, kad ji būtų suprantamesnė žiūrovui? Jei taip, tai ką? Į kokią auditoriją kreipiamasi? Galiausiai, pasak J. Bradley, atsiremiame į poreikį komunikuoti – o tokių praktikų, peržengiančių konvencinės kalbos ir bet kokios meno formos rėmus – daugybė.
Galbūt kitos / kitokios bendravimo formos ilgainiui išstums žodžius? Juk ir tyrimai teigia, jog vaizdinę informaciją apdorojame 60 tūkst. kartų greičiau nei tekstinę. Pasak S. Juzelėnienės, vaizdas padeda mintį paversti abstrakčia – 90 proc. mūsų smegenis pasiekiančios informacijos yra vaizdai. Vis dėlto, tyrėjos nemano, jog kada nors atsisakysime žodinės kalbos.
„Nemanau, kad kalba išnyktų. Stebiu kaip mano vaikai bendrauja žinutėmis ir paveikslėliais ir man tai atrodo įdomu – mes tiesiog vystomės ir mūsų repertuaras, kuriuo komunikuojame, plečiasi. Tai, savo ruožtu, mus keičia,“ – mano J. Bradley.
Vis dėlto, ji teigia, jog įsiklausyti į mokslininkų nerimą dėl žaibiško vaizdų sklidimo socialiniuose tinkluose verta – kai kurių platformų algoritmai veikia, pasak tyrėjų, piktybiškai.
„Kai kurie vaizdai neturėtų pasiekti tam tikrų pažeidžiamų grupių. Socialinės medijos sukelia papildomą spaudimą paaugliams – gali atsirasti patyčių ir kitų sunkumų, o juk šiame amžiaus tarpsnyje gyvenimas ir taip nelengvas“, – teigia J. Bradley.
Technologijos keičia ne tik mūsų bendravimo, bet ir skaitymo įpročius. Per dieną įvairiausiomis formomis „suvartojame“ tiek žodžių, kiek jų telpa kelių tomų romane. Ir vis dėlto, dėl sutrumpėjusio dėmesio, pasikeitusių skaitymo įpročių (ekrane tekstą veikiau „skenuojame“ nei skaitome), mums tampa sunkiau įsigilinti į tekstą.
„Manau, kad didžiulis šių laikų privalumas yra informacijos pasiekiamumas. Mes žaibišku greičiu galime bet kurią temą plačiai išsityrinėti. Tačiau tekstai turi ir gylį, kaip jį pasiekti? Savo studentus to mokau. Aiškinu, kad yra laikas pločiui, ir yra laikas gyliui. Mokau lėtumo, pauzės, gilaus įsiskaitymo į vieną tekstą. To paties turiu mokyti ir save“, – sako J. Bradley, pridurdama, jog pandemijos laikotarpis dar sustiprino įprotį nuolat ieškoti naujos informacijos.
Medijų poveikį bendravimui tyrinėjančios lingvistės teigia, jog jis taps vis stipresnis ir kels vis didesnius iššūkius.
„Viena iš priežasčių, kodėl žmonės lengvai komunikuoja įvairiose platformose yra tai, kad kone visos komunikacinės situacijos ir medijos yra multimodalūs. Studijuodami straipsnius, skaitydami romanus, žiūrėdami filmus, taip pat esame veikiami įvairių medijų – net ir šis interviu gali būti spausdintas, ar teikiamas internete, skaitydami jį kreipiate dėmesį ne tik į parašytų žodžių reikšmes, bet ir į maketą, ir tipografiją, matote vaizdinę informaciją, iliustracijas“, – paaiškina S. Juzelėnienė.
Tai, jog kalba visuomet susijusi su kontekstu, žino kiekvienas, bandęs pajuokauti užsienio kalba. Tai, kas juokinga vienos kultūros žmonėms, gali būti įžeidu kitoje. Situacijų, kuriose kultūrinis kontekstas kalbant užsienio kalba svarbus, gausu.
„Viena vertus, galima teigti, jog vertimas šiandien išgyvena „identiteto krizę“, nes dėl technologijų vertėjai yra priversti transformuotis į automatinių vertyklių teksto redaktorius, o kiekvienas, įsidiegęs vertimo programėlę savo mobiliajame telefone, gali pasijusti vertėju. Pavyzdžiui, ar Paryžiuje kavinėje mums tikrai reikia meniu kita nei prancūzų kalba, jei turime automatinę vertyklę? Kita vertus, turėdami pašnekovą prancūzą, iš jo išgirsime ne tik patiekalo pavadinimą, bet ir kontekstą, kuris yra tiesiogiai susijęs su kultūra“, – šypsosi S. Petronienė.
Kalba egzistuoja ne tik kultūriniame, bet ir socialiniame kontekste. J. Bradley kalba apie tai, kaip vienas ar kitas akcentas mus informuoja apie kalbančiojo priklausymą tam tikrai socialinei grupei.
„Esu iš Jorkšyro, nekalbu standartine anglų kalba, tad anglakalbių esu iš karto identifikuojama pagal tarmę. Kita vertus, kai kalbu užsienio kalba, pavyzdžiui, bandydama Suomijoje susikalbėti suomiškai, žmonės iškart supranta, kad esu anglė. Jaučiu, kad man daug kas leidžiama ir atleidžiama. Manau, kad tokio atlaidumo neturime žmonėms, atvykusiems į mūsų šalį, kurie angliškai kalba su tam tikru akcentu, išduodančiu jų kilmę,“ – teigia J. Bradley.
Kalba nurodo kilmę, klasę, priklausymą tam tikroms visuomenės grupėms. Pasak J. Bradley, tokios situacijos aiškiai parodo, kad kalbą suvokiame kaip tam tikros vertės atitikmenį, matą, o ne tik kaip būdą komunikuoti.
Pastaruoju metu, Lietuvoje išaugus pabėgėlių iš Ukrainos skaičiui, viešose erdvėse vis tenka išgirsti ir kalbėti rusiškai. Ne kiekvienas tą kalbą moka, o mokantieji – ne visada nori kalbėti. Kiek logiškas mūsų noras emociškai reaguoti į tam tikrą kalbą? Pasak S. Petronienės, tokios reakcijos – sunkiai kontroliuojamos.
„Karo kontekste mūsų santykis su rusų kalba yra akivaizdžiai paaštrėjęs, ji veikia kaip dirgiklis, pasigirdo netgi raginimas uždrausti jos mokymą mokyklose. Tai – labai sudėtingas, emociškai įkrautas ir aktualus klausimas ir mes kiekvienas, akivaizdu, turime savo nuomonę, kuri susijusi su įvairiais aspektais: mūsų patirtimi, suvokimu“, – mano S. Petronienė.
Visgi, jos teigimu, reikėtų stengtis atsiriboti nuo emocijas keliančių aspektų ir žiūrėti į rusų kalbą kaip, dažnu atveju, vienintelę, kuri leidžia susikalbėti su Ukrainos karo pabėgėliais ir suteikti jiems būtiną pagalbą. Ji neabejoja, kad taip bus tik tol, kol mes pramoksime ukrainietiškai, o į mūsų šalį atvykusieji pradės kalbėti lietuviškai.
„Didelė dalis mūsų visuomenės žino, su kokia grėsme mums asocijuojasi rusų kalba. Visgi, tikėtina, kad jau esame subrendę ir kaip asmenybės, ir kaip tauta, kad galime identifikuoti, kada situacija yra grėsminga, o kada – kalba yra tik priemonė ištiesti pagalbos ranką esančiajam bėdoje“, – tikisi KTU profesorė S. Petronienė.
