Prieš daugiau nei šešerius metus įkūrusi privačią kalbų mokyklą „Speak up“ ir pradėjusi dėstyti Kauno technologijos universitete (KTU), dr. Brigita Dimavičienė akademinės bendruomenės dalimi norėjo tapti jau seniai. Vertimą ir kalbas nagrinėjanti tyrėja mokyme atrado prasmę, galimybes tobulėti ir žengti koja kojon su inovacijomis. Lektorė įsitikinusi – mokymosi proceso ateitis negali egzistuoti be abiejų: mokytojų ir technologijų.
Technologinės naujovės, užkariaujančios vartotojų širdis, neaplenkia ir švietimo – vienos populiariausių užsienio kalbų mokymosi programėlių „Duolingo“ naudotojų gretos nuolat auga, Lietuvoje kuriamos skaitmeninio mokymosi platformos, o mokytojai ir dėstytojai yra skatinami ieškoti naujų būdų mokinių sudominimui.
Nors į mokymosi procesą integruotos įvairios programėlės, žaidimai gali gąsdinti, B. Dimavičienė akcentuoja, jog svarbu įvaldyti šias technologijas ir gebėti jas pritaikyti kasdienybėje. Pasak jos, informacijos kiekiams didėjant žaibišku greičiu, novatoriški sprendimai tampa neatsiejama gyvenimo dalimi.
– Studijuodama universitete mokėtės filologijos, tyrinėjote jaunimo literatūrą, o dabar esate KTU lektorė. Ar visuomet norėjote mokyti humanitarinius mokslus?
– Nemačiau savęs niekur kitur, tik humanitariniuose moksluose. Labai mėgau ir man neblogai sekėsi istorija, geografija, o mokytis užsienio kalbų sekėsi puikiai. Mano tėvai gan greitai pastebėjo mano stipriausias puses, jie ne tik palaikė, bet ir skatino tobulėt ir augti būtent humanitarinių mokslų srityje. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pasirinkti būtent tą kelią, kuriame esu stipriausia.
– Šiuo metu studentams dėstote įvairius modulius: nuo komunikacijos, akademinio rašymo iki anglų kalbos, vertimo. Kas, Jūsų nuomone, vienija šias sritis?
– Kalba yra neatsiejama nuo visų šių ir kitų dėstomų modulių. Visų pirma, kalba tai nuo žmogaus neatskiriamas reiškinys – mūsų bendravimo su kitais priemonė, vartojama įvairiose situacijose, atliekanti daugybę funkcijų, lygiai taip pat suteikianti mums galimybę prisitaikyti prie specifinės bendravimo situacijos.
Dažnai galvojame, kad gimtosios ar užsienio kalbos mokėjimas mums lyg ir suteikia teisę be jokių papildomų pastangų tapti kitos srities specialistais. Nepakanka tik gerai mokėti užsienio kalbą ir būti profesionaliu vertėju, lygiai taip pat ne visi mokantys kalbėti gimtąja ar užsienio kalba yra puikūs oratoriai. Kalba yra įrankis, kuriuo turime išmokti tinkamai naudotis skirtingose situacijose ir srityse.
To ir mokomės mano dėstomuose moduliuose, kartu su studentais analizuojame kalbą įvairiose kontekstuose, lygmenyse ir situacijose.
– Nors užsienio kalbų mokymosi įstaigų Lietuvoje gausu, 2015 m. įkūrėte privačią kalbų mokyklą „Speak up“. Kas paskatino šį žingsnį karjeroje?
– Atėjo tas laikas, kai pajaučiau, kad esu pasiruošusi šiam žingsniui. Kadangi daugiausia dirbdavau su suaugusiais žmonėmis, turintiems įvairių baimių ir barjerų, neleidžiančių jiems išmokti ar tobulinti užsienio kalbą, tryškau noru jiems padėti. Visa tai atėjo su tam tikra patirtimi ir tuomet visa širdimi jaučiau, jog turiu tą „raktą“, padėsiantį atrakinti žmonių pasitikėjimą savimi.
Tai, kad ši rinka yra konkurencinga, manęs negąsdino, tiksliau – apie tai negalvojau. Žinoma, teko apmąstyti kiekvieną žingsnį, įsivertinti rizikas, daug ką apskaičiuoti, tačiau jaučiau, kad esu tam pasiruošusi ir tikėjau savo sprendimu. Manau, kartais per daug laiko praleidžiame pernelyg daug galvodami „ar man pavyks?“, vietoje to, kad tiesiog pabandytume.
– Kokius iššūkius teko įveikti pasirinkus vertimo ir kalbų mokslų specializaciją? Ar kelias link universiteto dėstytojos, kalbų mokytojos buvo keliantis sunkumų?
– Visi praeiti etapai suteikė įvairios patirties bei tam tikro suvokimo. Džiaugiuosi savo keliu. Ar jis buvo sudėtingas? Manau, gal daugelį kiek gąsdina ilgas doktorantūros studijų laikotarpis, disertacijos rašymas, tyrimai, dėstymo valandos. Tačiau į tai žvelgiau kaip į tam tikrą savęs pažinimo kelią. Na ir žinoma, turėjau aiškų tikslą – norėjau dirbti universitete ir tapti mokslo pasaulio dalimi. Tad iš ties net nežinau kaip atsakyti ar kelias buvo sudėtingas. Nemanau, kad apskritai gali ko nors pasiekti be darbo ir pastangų, taip tiesiog nebūna, o jeigu ir taip, tai rezultatas greičiausia trumpalaikis.
– Dar 2018m. Japonijos švietimo ministerija patvirtino anglų kalba bendraujančių robotų iniciatyvą penkiuose šimtuose mokyklų siekiant pagerinti moksleivių užsienio kalbos įgūdžius, o Šveicarijoje kuriamos įvairios mokymosi programos dirbtinio intelekto integracijai į švietimą. Ar robotas gali pakeisti mokytoją?
– Ir taip, ir ne. Priklauso nuo to, kas mums yra mokytojas ir koks yra jo vaidmuo? Juk jau gan seniai žmonės gali mokytis tiek kalbų, tiek kitų disciplinų savarankiškai įvairių programėlių, įrašų, nuotolinių paskaitų ir kitų priemonių pagalba. Iš vienos pusės „robotai“ jau iš dalies atlieka mokytojo vaidmenį, tačiau, mano manymu, mokytojas tai ne tik žinių tiekėjas, labai dažnu atveju, mokytojas – pagrindinis motyvatorius, vedlys ir rėmėjas. Robotas vargu ar galės tokiu tapti. Juk labai dažnai būtent mokytojas yra tas žmogus, kurio paskatinimo ar griežtesnio pasakymo reikia tam tikram tikslui pasiekti.
– Kokios švietimo naujovės ir technologiniai sprendimai, susiję su humanitarinių mokslų šaka, pritaikomi ir Lietuvoje?
– Pandemijos laikotarpiu, kuomet staigiai turėjome „pereiti“ į nuotolį, kalbų mokymas ir mokymasis tapo ypač įdomiu ir efektyviu tik pažangių technologijų dėka. Taip pat, virtuali realybė tapo itin naudinga kalbų mokymosi platforma. Jos pagalba žmogus gali simuliuoti ir realiai save matyti tam tikrose situacijose, beveik „gyvai“ gali pritaikyti savo žinias, tuo pat metu gauti įvertinimą ir sėkmingai praėjus vieną lygį, gali judėti į priekį. Žmogus žaisdamas kur kas greičiau įsisavina žinias ir mokymosi procesas tampa malonia, o ne sudėtinga veikla.
Manau, apskritai turėtume daugiau dėmesio ir pastangų skirti kalbų mokymosi sričiai Lietuvoje. Dar daug kur taikome gan „senus“ metodus, pamirštame, kad kalbų mokymasis, kaip ir kitos sritys, jau seniai eina koja kojon su technologijom, kurios ženkliai paspartina šį procesą.
– Kokios kompiuterinės programos ar mobilios programėlės gali būti naudingos kalbų mokymui?
– Aš pati neseniai ėmiau taikyti vis daugiau žaidybinių elementų: pati mokiniams kuriu elektroninius žaidimus platformose „Kahoot“, „Quizizz“, „LearningApps.org“, „Wordwall“ ir kitur. Šie žaidimai ne tik įneša interaktyvumo, bet kur kas greičiau padeda įsisavinti išmoktą medžiagą ir simuliuojant, žaidžiant panaudoti ją praktikoje.
Šiuo metu galime rinktis iš įvairių įrankių, tad manau labai svarbu, kad kiekvienas nebijotų paeksperimentuoti, o ne naudotų tik tuos metodus ar technologijas, prie kurių jau yra pripratęs. Juolab, kad ir ne visos technologijos tinka visiems vienodai.
– Kokią metodinę naudą šiuolaikinės technologijos suteikia mokytojui?
– Iš principo, naujausios technologijos pačiam mokytojui suteikia galimybę teorines žinias perkelti į žaidimais paremtas situacijas, taip efektyvinant mokymosi rezultatus. Iš pat pradžių žaidimai gali kiek stebinti suaugusį mokinį, tačiau eigoje tai tampa neatsiejama pamokos dalimi: padeda atsipalaiduoti, greičiau įsiminti informaciją, suteikia galimybę mokytis ir kartotis bet kur ir bet kada savarankiškai. Pamenu anksčiau mano mokiniai klijuodavo lapelius su naujais žodžiais ant šaldytuvo ar kitose matomose vietose, dabar visa informacija jų telefonuose ir programėlėse, pvz., „Quizlet“ programėlės pagalba žodžius gali kartotis būdamas kamštyje.
