Pereiti prie turinio

KTU kosmoso sociologė – apie gyvenimą Marso tyrimų stotyje ir tai, kodėl moterys geriau vadovautų kosmoso misijoms

Bendruomenė žiniasklaidai | 2022-09-02

„Gyvenimas tyrimų stotyje nėra vien nuotykiai, azartas ir atradimai. Didžiąją laiko dalį užima buitis – gaminamas maistas, plaunami indai, tvarkoma aplinka“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) tyrėja Inga Popovaitė. Marso simuliacijos laboratorijoje lyčių vaidmenis tyrinėjusi kosmoso sociologė teigia, kad stereotipai mus veikia net ir gyvenant visiškoje izoliacijoje nuo likusios visuomenės.

Šių metų pradžioje prie KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto tyrėjų komandos prisijungusi mokslininkė tyrimams atlikti naudoja ir informatikos, ir duomenų mokslo žinias, o kalbėdama apie savo atradimus, stengiasi vartoti paprastą, žurnalistinę kalbą.

„Mokslininkai yra linkę užsidaryti „dramblio kaulo bokšte“, pamiršdami, jog tai, kas svarbu visuomenei, ji turėtų ir išgirsti“, – mano I. Popovaitė.

Inga_Popovaitė_2
Inga Popovaitė

Savo studijose lyčių vaidmenis, emocijas, grupių dinamiką tyrinėjanti mokslininkė teigia, kad nelygybę tirti ypač svarbu dėl to, kad suprastume, kaip jai užkirsti kelią. Nors I. Popovaitės atlikti tyrimai rodo, kad lyčių vaidmenys po truputį kinta, pokyčiai yra labai lėti.

– Turbūt įdomiausias faktas apie Jus (be to, kad esate kosmoso sociologė) yra tas, kad dvi savaites gyvenote Marso simuliacijos laboratorijoje. Gal galite papasakoti plačiau?

– JAV Jutos valstijoje esančioje Marso simuliacijos laboratorijoje rašiau savo daktaro disertaciją. Iš principo, šioje tyrimų stotyje gyvenama taip, kaip tektų gyventi Marso sąlygomis. Ką tai reiškia? Izoliaciją, suspaustą erdvę, lauko laboratorijos sąlygas. Žmonės iš viso pasaulio – studentai, tyrėjai, architektai, inžinieriai – paprastai apsistoja toje laboratorijoje porai savaičių, kurių metu atlieka savo tyrimus. Pavyzdžiui, aš tyrinėjau, kaip tokioje mažoje erdvėje sekasi sugyventi – juk, galima sakyti, kasdien „triniesi pečiais“ su nepažįstamaisiais.

Tokiose laboratorijose atliekami patys įvairiausi tyrimai – nuo naujų inžinerinių išradimų testavimo iki medicininių tyrimų. Tai daroma tam, kad, kai po poros dešimtmečių prasidės žmonijos kelionės Marsą, turėtume sukaupę pakankamai mokslinių duomenų.

Pasaulyje veikia kelios tokios kosmoso simuliacijos laboratorijos, tačiau ši turbūt yra atviriausia įvairių sričių mokslininkams.

– Norite pasakyti, kad teikti paraiškas dalyvauti kosmoso simuliacijoje gali bet kas?

– Gali, tačiau atsirenkama tik apie 30 proc. norinčiųjų. Teikdama paraišką turi būti apgalvojusi, ką nori tirti, turėti visus leidimus norimiems atlikti tyrimams, pateikti detalų jų aprašymą. Kosmoso simuliacijos laboratorijoje dirbama komandomis iš maždaug šešių žmonių – pateikdama paraišką turi nurodyti ir vaidmenį, kuris tau būtų priimtinas: inžinieriaus, mokslininko ir panašiai.

Mano daktaro disertacija buvo apie mažų grupių dinamiką uždarose erdvėse. Tyriau emocijas, socialinę lytį, galios dinamiką ir panašius dalykus. Disertacijai naudojau ir antrinius duomenis (tai yra – rėmiausi buvusių komandų ataskaitomis, kurios yra prieinamos viešai), ir rinkau duomenis pati gyvendama tokiomis sąlygomis.

– Dėl ko svarbu tyrinėti lyčių vaidmenis mažose grupėse?

– Visų pirma, svarbu tyrinėti visas nelygybes, kad žinotume, kaip joms užkirsti kelią. Na, o remiantis socialinės psichologijos teorijomis, visos nelygybės, kurios reiškiasi didelėse socialinėse grupėse – dėl rasės, lyties, kultūros, tautybės – perkeliamos ir į mažų grupių bendravimą. Apklausos gali parodyti egzistuojančius stereotipus, bet elgesio tyrimai, kuriuos atlieku aš, demonstruoja kokį poveikį tie stereotipai turi kasdieniam bendravimui.

Inga Popovaite Marso misijoje (3)
Inga Popovaite Marso misijoje

Pavyzdžiui, eksperimentiniai sociologiniai tyrimai rodo, kad vyrai dažniau priimami kaip ekspertai, išskyrus tas sritis, kurios tradiciškai laikomos labiau moteriškomis, pavyzdžiui, kokį nors mezgimą. Visose kitose – vyrų nuomonės klausoma labiau, jiems nusileidžiama, jie perima vadovavimą sprendimų priėmimui, nepriklausomai nuo to, kiek jie iš tikrųjų turi specifinių tos srities žinių. Neturėtų taip būti. Stereotipai neturėtų daryti įtakos sprendimų priėmimui, ypač tokiose situacijose, kurios yra stresinės ar potencialiai pavojingos. Sprendimai turėtų būti priimami kompetencijų pagrindu.

– Astronautas – tradiciškai vyriška profesija. Toje aplinkoje moterų mažai, net ir kosmoso simuliacijose jų yra mažuma. Ką duoda tyrimai tokioje iš principo nesubalansuotoje lyčių atžvilgiu aplinkoje?

– Juokaujama, kad iš tiesų siųsti į kosmosą vien moterų grupes labiau apsimoka. Jos mažiau sveria, mažiau valgo, užima mažiau vietos. Juk kiekvienas gramas – papildomas kuras, o fizinė jėga nulinės gravitacijos sąlygomis nereikalinga. Žinoma, taip kalbėdama lengvai ironizuoju, bet tiesa yra ta, kad kai jau prasidės skrydžiai į kosmosą, tikrai skris mišrios grupės. Štai ir dabar moterys astronautės rengiasi skrydžiui į Mėnulį po kelerių metų. Duomenų apie moteris kosmose trūksta – jų dalyvavimas tiek poliarinėse ekspedicijose, tiek panašiomis sąlygomis veikiančiose laboratorijose yra žemas (pagal mano tyrimus, vidutiniškai dvi iš šešių komandos narių yra moterys). Todėl mišrių grupių dinamikos, bendravimo ypatumai lyginami su vyrų grupių duomenimis, o apie vien moterų grupes žinoma labai nedaug.

Be to, reikėtų prisiminti, kad skrydžiai į kosmosą ar gyvenimas Antarktidos tyrimų stotyje nėra vien nuotykiai, azartas ir atradimai. Didžiąją laiko dalį mano buvimo MDRS stotyje metu užsiėmėm buitimi – gaminome maistą, plovėm indus, tvarkėm aplinką, vėl gaminom maistą… Atsiranda nuobodulio, trinties, išryškėja ir lyčių skirtumai. Pavyzdžiui, mergaitės nuo mažens auklėjamos išklausyti, padėti. Nėra blogai būti empatiška, bet, iš kitos pusės, jei tampi tuo žmogumi, pas kurį nuolatos einama guostis, nejučia pradedi dirbti neapmokama psichoterapeute. Nėra gerai, jei kiti to emocinio darbo nedirba – tyrimai rodo, jog tokiai situacijai užsitęsiant, gali įvykti emocinis ir mentalinis perdegimas.

– Jūsų atliktose studijose atradau įdomių įžvalgų. Pavyzdžiui, kad moterys rečiau nei vyrai renkamosis į atviro kosmoso misijų simuliacijas, tai yra – pasivaikščioti po „Marsą“.

– Būtent apie tai ir kalbu, kai sakau, kad tyrimų metu galima pamatyti, kas iš tiesų vyksta. Nors moterų, kaip jūs sakėte, toje aplinkoje mažiau, bet šį kintamąjį aš kontroliavau, tai yra – jis jokios įtakos rezultatams nedarė. Pasirodė, kad moterys 6 proc. rečiau nei vyrai išeina į „atvirą kosmosą“.

Atrodytų, kad čia tokio? Bet man, pačiai buvusiai šioje misijoje, aišku, kad „pabuvimas Marse“ yra pati smagiausia tos simuliacijos dalis. Jei moteriai tai tenka daryti rečiau nei kitiems, ji galbūt nebegrįš į tokią tyrimų stotį. Galbūt vėliau ji pasirinks kitą karjeros kelią, ta patirtis darys įtaką jos ateities sprendimams. Juk jei įdomią užduotį gauni rečiau nei kiti, tai gali nuslopinti tavo motyvaciją. Žinoma, tam įrodyti reikėtų papildomų tyrimų.

– Kuo jums pačiai įdomi ši tyrimų sritis?

Inga_Popovaitė_1– Man svarbiausias ir įdomiausias turbūt yra tas faktas, kad kultūra ir stereotipai veikia mūsų elgesį net ir izoliuotose situacijose. Tarkime, gyvename toli nuo likusios visuomenės, bendraujame tik su misijose kontrole, bet visa tai, ko išmokome iki atvykdami, vis dar veikia mūsų bendravimą. Tai tik rodo, jog žmonės nėra izoliuoti individai, egzistuojantys patys sau – visuomenės grupės, kurioms priklausome, bendruomenės, šalys, kultūros palieka antspaudą mūsų smegenyse, elgsenoje. Net ir nebebūdami savo aplinkoje mes elgiamės taip, kaip esame joje išmokę.

– Tai iš dalies susiję su jūsų straipsniu apie skirtingus vyrų ir moterų būdus vadovauti. Jūs atradote, jog kosmoso simuliacijos sąlygomis moterys vadovės savo komandai siunčia daugiau palaikymo žinučių nei vyrai.

– Šis mano atradimas patvirtina teoriją, jog moterys yra bendruomeniškesnės vadovės nei vyrai. Vis dėlto, nors tradiciškai laikoma, kad vyrai vadovai yra orientuoti į užduotį, o moterys – į santykius, mano tyrimas parodė, kad tiek vyrai, tiek moterys vadovės buvo susitelkę į užduoties atlikimą. Skirtumas tarp jų buvo tik toks, kad moterys komandą dar ir drąsino dvasią palaikančiomis, bendruomeniškumą skatinančiomis žinutėmis.

Tai rodo, kad pokyčiai, kad ir kokie lėti, šioje srityje vyksta.

– Kas lemia tai, kad moterys vadovės labiau orientuotos į santykius?

– Vienas iš faktorių yra vadinamosios „nematomos sankcijos“. Tarkime, turime du vadovus – vyrą ir moterį, abu vienodai griežti ir valdingi. Vyras tokioje situacijoje bus vertinamas kaip reiklus, o moteris, kaip per daug iš kitų norinti. Į ją bus kreivai žiūrima, ji bus apkalbinėjama. Daugelis tyrimų rodo, kad moterys vadovės neša tarsi dvigubą kryžių – iš vienos pusės jos turi būti stiprios, valdingos ir nepriklausomos, bet jokiu būdu ne vyriškos, kad nesusilauktų pasipriešinimo. Kita vertus, moterys vadovės negali būti ir pernelyg nuolankios, nes tokiu atveju, nesukels komandos pasitikėjimo.

– Vis dėlto, savo straipsnio pabaigoje teigiate, jog galimai „moteriška“ lyderystė yra tinkamesnė kosmoso misijų sąlygomis. Kodėl?

– Reikėtų kalbėti apie tai, kad apskritai keičiasi požiūris į lyderius tokiose misijose – tiek kalbant apie kosmoso analogus, tiek ir apie būsimus skrydžius į Marsą. Jei 1960–1980-aisiais kosmoso misijose pagrinde dalyvavo specialistai, atėję iš karo srities, besivadovaujantys aiškia militaristine hierarchija, puoselėjantys herojaus įvaizdį, šiandien matoma, jog toks požiūris nėra tvarus – visi negali būti herojais. Suvokta, jog tokiomis sąlygomis svarbu ne individualumas, o gebėjimas išgyventi, kai artimieji, draugai toli, emocinė ir psichologinė pagalba sunkiai pasiekiama.

Šiuo atveju, nuolatinis susitelkimas į užduotį nepadeda – žmonės nėra robotai, jie turi ir emocinių poreikių. Būtent todėl tinkamesni tampa bendruomeniški lyderiai, linkę į horizontaliąją, ne vertikaliąją struktūrą, tokie, kurie atsižvelgia į žmonių poreikius. Kosmoso psichologijos srities literatūra teigia, kad toks požiūris, ypač vėlesniuose misijos etapuose, yra svarbesnis.

– Savo mokslinę karjerą pradėjote nuo žurnalistikos, disertaciją rašėte sociologijos srityje. Kuo vertingas toks visapusiškas išsilavinimas?

– Baigusi žurnalistikos bakalauro studijas studijavau nacionalizmo studijų magistrantūrą Budapešto Centrinės Europos universitete, tada – sociologijos magistrantūrą ir doktorantūrą. Be to, turiu informatikos studijų sertifikatą – įgijau programavimo, informatikos, duomenų mokslo žinių.

Inga_Popovaitė_3Programavimo žinios, visų pirma, man padeda darbe renkant duomenis. Duomenų analizė apskritai tampa vis svarbesnė socialiniuose moksluose: didieji duomenys, apie kuriuos visi kalba, yra ne kas kita kaip duomenys apie žmonių elgseną – ar tai būtų pirkimo elgsenos duomenys iš internetinės parduotuvės, ar iš socialinių tinklų surinkti duomenys. Kai turi ir įrankius tiems duomenims tyrinėti, ir teoriškai žinai, ką tyrinėji, yra daug lengviau.

– Na, o, pavyzdžiui, kas praverčia iš žurnalistikos studijų?

– Vienas dalykas yra „daryti“ mokslą, o kitas – apie jį kalbėti. Kas iš to, jei rašysi labai gerus mokslinius straipsnius, kuriuos perskaitys vienas žmogus? Yra toks posakis: jei miške nuvirto medis ir niekas jo negirdėjo, gal tas medis visai nenuvirto? Jeigu darai mokslinius tyrimus, kurie gali turėti įtakos žmonių gyvenimui, privalai apie tai kalbėti. O ir kalbėti reikia taip, kad tave suprastų.

Manau, kad ir Lietuvoje, ir pasaulyje būtent to paprasto kalėjimo apie mokslą vis dar trūksta. Mokslininkams patinka užsidaryti savo dramblio kaulo bokštuose, kalbėtis vieniems su kitu žargonu ir rungtyniauti, kuriam tai geriau sekasi. Žurnalistinė patirtis padeda prisiminti, kad mokslinį žargoną vartoti reikėtų kuo rečiau.

– Į Lietuvą grįžote po doktorantūros studijų JAV, Ajovos universitete. Gal galite papasakoti apie savo asmeninę kelionę – kaip išvažiavote, kaip ir kodėl grįžote?

– Į Ajovą studijuoti išvažiavau iš Tbilisio, kuriame tuo metu gyvenau. Būtent ten susipažinau su tyrėjais iš Ajovos universiteto, kurie mane paskatino pasidomėti studijomis JAV. Mane sudomino eksperimentinė sociologija, kuri dėstoma nedaug kur, ir kurią Ajovos universitete dėsto aukščiausios klasės specialistai.

Grįžau, nes atsibodo gyventi JAV – norėjau į Europą. Nežinau, ar laikinai ar visam laikui, bet šiandien gyvenu Lietuvoje, kurioje nebuvau dvylika metų. Tai – jau visai kitokia šalis, nei palikau. Žinoma, ir aš esu pasikeitusi, žiūriu į ją kitomis akimis.