Kino svarbos ir įtakos visuomenei paneigti nepavyktų: puikiai įvertintų ar didelį rinkodarinį biudžetą turinčių filmų premjerų metu, kino salėms nepavyksta sutalpinti visų norinčių. Tačiau pastaruoju metu aršios kritikos iš žiūrovų pelno tos ekranizuotos istorijos, kuriose pasigendama lyčių, kūno sudėjimų ar rasių įvairovės. KTU filosofas Nerijus Čepulis sako, jog ji kine turi atsirasti natūraliai, o bet kokia prievarta, net jei ir dėl kilnaus tikslo, kūryboje yra žalinga.
Skirtingų lyčių atvaizdavimo kine svarba mūsų visuomenėje nagrinėjama jau ilgai – ne veltui egzistuoja Bechdel-Wallace testas, kaip moterų vaizdavimo filmuose ir kitoje grožinėje literatūroje matas. Testas klausia ar kūrinyje yra bent dvi moterys, kurios kalbasi viena su kita ne apie vyrą arba vyrus. Kartais pridedamas reikalavimas, kad dvi moterys būtų įvardintos vardais.
Tačiau dar visai neseniai išleisti kino filmai, kaip 2018-ųjų muzikinė drama „Taip gimė žvaigždė“ ar 2022-ųjų „Elvis“, neišlaiko šio testo, nors reikalavimai – itin paprasti.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto filosofas teigia, jog idenfikuojant seksizmo ar genderizmo problematiką medijose, šis testas nėra pakankamas, todėl negali būti naudojamas kūrinio vertės nustatymui.
„Pastebėjau, kad akylos kritikos kur kas daugiau susilaukia taip vadinami neišlaikę šio testo filmai, kuriuose dominuoja vyriški personažai, o moteriškieji juos tik paryškina. Ši kritika gali būti visai pagrįsta. Tačiau vien tai, kad kūrinys neišlaikė šio testo, dar nereiškia, kad jam galima inkriminuoti seksizmą“, – sako N. Čepulis.
Anot KTU filosofo, kūrinys gali vaizduoti tokias aplinkas, kur dviejų moterų pokalbis įprastai nevyksta, pavyzdžiui išskirtinai vyrų bokso ringe ar vyrų vienuolyne, o jei kūrinys atpasakoja istorinius įvykius – karo fronto apkasuose ar to meto valdžios institucijų būstinėse.
„Dirbtinis tokių scenų įkišimas galėtų sukelti priešingą efektą, tokias moterų pokalbio scenas interpretuojant kaip ironiją ar net sarkastinį pasityčiojimą iš lygių teisių siekio. Kai kurie, tarkim, „Netflix“ ar „Marvel“ frančizės pastarųjų penketo metų kūriniai kartais man sukeldavo panašių abejonių“, – teigia N. Čepulis.
Nors pats dėmesingumas dvejoms kūrinio herojėms, kurios nėra tik priemonė vyriškiems personažams atskleisti, yra prasmingas atliekant kritinę analizę, N. Čepulio teigimu, ši schema nėra informatyvi jeigu neatsižvelgiama į kūrinio žanrą ir epizodo kontekstą.
„Bechdel-Wallace testas dar labiau gali suklaidinti, kai kūrinys išlaiko šį testą. Pavyzdžiui, galėtume pasitelkti žemos meninės vertės muilo operas, kuriose dvi moterys nuolatos šnekasi ne apie vyrus, o apie vaikus, apsipirkinėjimą ir grožio procedūras. Tokie kūriniai, lengvai išlaikę Bechdel-Wallace testą, būtų verti aštrios kritikos dėl moterų ir jų santykio banalaus įvaizdžio sklaidos“, – sako KTU filosofas.
Todėl testas yra prasmingas tik parodant moteriškos reprezentacijos kino industrijoje lygį – mastą ir atsietumą nuo „vyriškų“ temų. Pasak N. Čepulio, tikslinga tirti tam tikrą laikotarpį ar tam tikrą kino industrijos segmentą, bet ne vertinti atskirą kūrinį.
„Beje, pagal jau atliktus tyrimus šiuo testo pagrindu, paprastai apie pusę filmų „išlaiko“ šį testą. Tačiau net tai nieko nesako tol, kol nepalyginame šios statistikos su vyriška reprezentacija kino industrijoje. Būtent čia ir pasirodo problema: filmų, kur du vyrai šnekasi apie bet ką, bet ne apie moteris, yra kur kas daugiau“, – sako jis.
KTU filosofo teigimu, problemiška yra ne tai, kad pusėje filmų trūksta dviejų moterų dialogo ne apie vyrus, o tai kad kine ir literatūroje tiek autoriai, tiek pagrindiniai ir kalbantys personažai nuo seno didžia dalimi yra baltaodžiai vyrai: „Turėtume kelti klausimą, kas galėtų paskatinti išlyginti šią kultūrinę disproporciją, bet priverstinis ir dirbtinis problemos sprendimas, mano nuomone, nėra efektyvus.“
Akyli kino gerbėjai jau spėjo pastebėti, jog iš naujo leidžiamuose filmuose, perpasakotose istorijose atsiranda pakeitimų, kuomet įprastai baltaodžius veikėjus vaidina kitos rasės aktoriai. Pavyzdžiui, šį pavasarį kino teatrus pasiekusiame filme „Piteris Penas ir Vendė“ fėja tapo juodaode, kaip ir „Udinėlės“ kino juostos pagrindinė veikėja. Tačiau ar tokia originalaus autoriaus kūrinio adaptacija yra etiška?
„Kalbant apie meną, būčiau linkęs vartoti interpretacijos ir atlikimo sąvokas. Buvo laikas, kai meno kūrinio atlikimo, kino atveju – rodymo, ekranizavimo, ir interpretavimo, teisingumas buvo siejamas su autoryste. Buvo keliami tokie klausimai, kaip: Ką norėjo pasakyti autorius? Ar nepažeidžiamos autoriaus teisės? Ar tam tikra interpretacija neprasilenkia su autoriaus užmanymu ir neįžeidžia autoriaus? Šiandien toks požiūris tampa vis mažiau populiarus“, – teigia N. Čepulis.
Anot KTU docento, vis mažiau meno filosofų, kritikų ir žiūrovų tiki, kad egzistuoja objektyvi vienintelė teisinga meno kūrinio interpretacija ir atsakymas į klausimą, ką norėjo pasakyti autorius. Ypač kai autorius jau yra miręs.
„Net ir patys režisieriai, tokie kaip David Lynch, Lana ir Lilly Wachowski, Christopher Nolan ar David Fincher, šiandien vengia atskleisti savo intencijas ir palaiko žiūrovų laisvę interpretuoti. Meno kūrinio, ypač sukurto labai seniai, galėjimas aktualiai prabilti šių dienų žmogui, daro jį gyvą. Tai liečia ir religiją, ir mitologiją. Puikus pavyzdys būtų Antikos mitologinių personažų ar religinės asmenybės Jėzaus Kristaus vaizdavimas dailėje amžių bėgyje įvairiose tautose“, – sako jis.
Vertinant meno interpretacijos ir pateikimo etiškumą, svarbu atsižvelgti į tai, ar kūrinys neskatina neapykantos, smurto, prievartos ir patyčių. Tačiau N. Čepulio požiūriu, taip vertinti kūrinį yra labai sunku dėl pasaulėžiūrų, išpažįstamų vertybių įvairovės ir dėl to, kad pernelyg jautri etikos vedina cenzūra gali apriboti kūrybinę laisvę.
„Vadovaujantis sveiku protu, viena yra aišku – siekis įžeisti ir pažeminti kitą prieštarauja etikai. Todėl meninis žaidimas, kaitaliojant personažų priklausomybę tam tikrai rasei, lyčiai ar socialiniam sluoksniui, nenusižengia etikai, bet stimuliuoja vaizduotę ir plečia akiratį“, – sako N. Čepulis.
Tačiau net jei įvairių lyčių, kūno sudėjimų ir rasių atvaizdavimas kine yra reikalingas, KTU filosofas netiki, jog prievarta galima pasiekti teigiamų rezultatų.
„Mano nuomone, prievarta ar griežta cenzūra nedera nei su kūrybine laisve, nei su laisvos rinkos dėsniais. Kas dar pamena sovietinius laikus, supranta, apie ką kalbu. Taip, pasaulis yra daugialypis ir įvairialypis, bet filmas niekada nevaizduoja viso pasaulio, o tik jo iškarpą ir ne pačią tikrovę, o tai, kaip norima, galima ją įsivaizduoti ir pamatyti“, – sako N. Čepulis.
KTU docento požiūriu, bene visas kinas, įskaitant animaciją, vaidybinį kiną ar net dokumentiką, yra fikcija. Įvairių žanrų filmai turėtų atliepti skirtingų žiūrovų estetinius ir etinius lūkesčius, todėl ši fikcija gali būti ir kelianti malonumą, ir kritiškai vertybinė, todėl kūryboje būtina pusiausvyra.
„Vertybiniu požiūriu, mane džiugina, kad sukuriama vis daugiau filmų, kurie parodo pasaulį ne baltaodžio pasiturinčio vyro akimis ir pelno masinės auditorijos – didelės visuomenės dalies – teigiamą įvertinimą. Tai, be abejo, yra susiję su aktorių ir personažų įvairove. Moters nepririšimas prie vyriško personažo taip pat svarbu. Tačiau tam tikra priemonė, net jei ir ypač svarbi, neturėtų tapti prievartiniu standartu ir dirbtine tendencija. Mano galva, įvairovė turi vertę, jei ją palaiko taiki pusiausvyra, o ne agresyvi poliarizacija“, – teigia jis.
Tiesa, dalis visuomenės kine realizmo neieško, mat po sunkios darbo dienos jaučia poreikį panirti į nepažabotų fantazijų pasaulį. Kiti į fantastinius filmus žvelgia įtariai, bijodami pernelyg atsiduoti kinematografinėms ar kompiuterinių žaidimų fantazijoms, nes mano, jog tai gali sukurti haliucinogeninę priklausomybę. KTU docento nuomone, Holivudo, o ypač fantastinio žanro masinis populiarumas įrodo, kad didžioji dalis žiūrovų kine tikisi ne realybės, o pasakos.
„Nors fantazijos pasaulis kartais padeda pailsėti, nusimetus realybės naštą, net gali motyvuoti keisti realybę, tačiau tapęs realybės pakaitalu, jis gali įklampinti vartotoją į vis gilesnę priklausomybę ir asocialumą. Kino industrija yra painus raizginys, kuriame nuolatos maišosi skirtingi visuomenės grupių estetiniai lūkesčiai, vertybės, mados ir, žinoma, pelnas“, – sako N. Čepulis.
