KTU ekspertė: karščio bangos Lietuvoje primena apie klimato teisingumą

Degindami iškastinį kurą, vieni gauna naudos, o kiti patiria neproporcingai didelę žalą, todėl atsiranda klimato neteisingumo sąvoka, siejanti klimato krizę su įvairiomis socialinėmis ir ekonominėmis problemomis. Jau 2000 m. buvo pripažinta, kad klimato kaitos keliami iššūkiai yra žmogaus teisių klausimas.

„Klimato teisingumo tema yra sudėtinga, ji dažnai paskęsta kitų problemų akivaizdoje. Taip nutinka, nes klimato krizės poveikis nėra momentinis, jam pastebėti reikia laiko, platesnio konteksto matymo ir mokslinių tyrimų“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkė, sociologijos ir komunikacijos profesorė, dėstanti „Politika, filosofija ir visuomenė“ bakalauro studijų programoje, Audronė Telešienė.

Pasaulinis klimato teisingumas

KTU mokslininkė pasakoja, kad Šiaurės pusrutulio šalys, pavyzdžiui, JAV, Kinija, Vokietija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Kanada ar Japonija, labiausiai prisidėjo prie atmosferos taršos ir yra labiausiai atsakingos už klimato kaitą – šios šalys savo visuomenių gerovę sukūrė degindamos iškastinį kurą.

Jos kenčia nuo klimato kaitos padarinių, pavyzdžiui, intensyvesnių ekstremalių oro reiškinių, potvynių, karščio bangų, tačiau nepalyginamai didesnį poveikį klimato krizė turi Pietų pusrutulio šalims, tokioms kaip Pietų Afrikos Respublika, Madagaskaras, Brazilija, Ramiojo vandenyno salos (pavyzdžiui, Fidžis, Tuvalu).

Šis fondas finansuoja įvairias veiklas, kurios įgyvendinamos labiausiai nuo klimato krizės kenčiančiose šalyse, pavyzdžiui, Afrikos, Pietų Amerikos žemynuose, Ramiojo vandenyno ar Karibų jūros baseino šalyse.

Klimato teisingumas Lietuvoje

KTU profesorė teigia, kad klimato teisingumas turi skirtingą veidą Lietuvoje ir pasauliniu mastu. Klimato teisingumas Lietuvoje pirmiausia reiškia tai, kad padariniai labiau paveikia pažeidžiamas gyventojų grupes, o aplinkosauginių sprendimų kaštai pasiskirsto netolygiai.

„Tam tikros gyventojų grupės, pavyzdžiui, gaunantieji mažas pajamas, vyresnio amžiaus žmonės, gyvenantieji atokiose vietovėse, yra labiau pažeidžiamos klimato kaitos. Šioms grupėms dažnai trūksta išteklių prisitaikyti prie besikeičiančių sąlygų“, – pastebi ji.

Vidurio ir Pietų Lietuvos regionai kenčia nuo dažnėjančių karščio bangų ir kylančios vidutinės temperatūros, o jų pažeidžiamoms gyventojų grupėms sunku rasti lėšų įsirengti reikiamą vėsinimo įrangą arba trūksta lėšų vėsinimo išlaidoms padengti. Sausros augalų vegetacijos laikotarpiu labiausiai alina Šiaurės ir Vakarų Lietuvos regionus, menkindamos žemės ūkio darbuotojų pajamas.

Net klimato krizės švelninimo ir prisitaikymo sprendimai turi nevienodą poveikį skirtingoms gyventojų grupėms. Žalioji transformacija, kuria siekiama poveikio klimatui neutralumo, turi savus netolygius kaštus.

„Lietuvos perėjimas prie mažai anglies dioksido (CO2) į aplinką išskiriančių technologijų gali neproporcingai paveikti tradicinių pramonės šakų, tokių kaip žemės ūkis, miškininkystė ir gamyba, darbuotojus. Šiuose sektoriuose yra didesnė tikimybė, kad bus prarastos darbo vietos“, – pasakoja A. Telešienė.

„Svarbu, kad klimato politikos priemonės, pavyzdžiui, taršos mokesčiai, atsižvelgtų į skirtingų socialinių grupių poreikius. Ne mažiau svarbu, kad vystomos naujos technologijos spręstų, o ne gilintų klimato neteisingumą Lietuvoje. Pavyzdžiui, subsidijos atsinaujinančiai energetikai turi pasiekti ir mažiausias pajamas turinčius namų ūkius“, – teigia KTU mokslininkė.

Lietuvos jaunimo balsas

A. Telešienė pastebi, kad jauni žmonės paprastai yra vieni svarbiausių klimato aktyvistų, neleidžiančių pamiršti klimato krizės svarbos. Lietuvos socialinėse medijose ryškiai matomos tokios jaunimo aktyvizmo grupės kaip „Fridays for Future Lietuva“ (#ffflietuva) arba „Sukilimas prieš išnykimą“ (#xrlietuva).

Ji teigia, kad žmogus nebūtinai turi būti aktyvistas, jog reikšmingai prisidėtų sprendžiant klimato krizę. KTU mokslininkės, vykdydamos Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Klimato krizės socialiniai sprendimai: elgsenos profiliai ir tikslinė komunikacija“, nustatė, kad visi Lietuvos gyventojai pasiskirsto į šešias grupes pagal susirūpinimo lygį ir požiūrius į klimato kaitą.

Trečdalis gyventojų priklauso „Susirūpinusiųjų“ grupei, trečdalis „Atsargiųjų“ grupei su nuosaikiu požiūriu į klimato kaitą, šeštadalis yra „Nerimaujantys“, dešimtadalis „Neįsitraukę“, o likusi nedidelė dalis gyventojų ­– „Abejojantys“ arba „Atmetantys“ klimato kaitą. Įdomu tai, kad Lietuvos jaunimas dažniausiai pakliūva į susirūpinusių ar stipriai nerimaujančių dėl klimato kaitos grupes.

„Tyrimai rodo jaunimo išskirtinį požiūrį į klimato ir bendrai aplinkosaugines problemas. Lietuvos jaunimui būdingas globalus sąmoningumas. Rūpestis klimato kaita – natūrali jų pasaulėžiūros dalis. Jie sugeba susieti pasaulinius reiškinius, pavyzdžiui, vidutinės temperatūros kilimą, klimato zonų pokyčius su savo lokaliomis patirtimis“, – pastebi KTU mokslininkė.

Pasak jos, Lietuvos jaunimui būdinga stipri individualistinė kosmopolitinė tapatybė. Jaunimui rūpi ne tik klimato teisingumo, bet ir gyvūnų gerovės klausimai. Jie linkę kalbėtis įvairiomis ir sudėtingomis temomis, pavyzdžiui, apie elektrinių automobilių naudas ir rizikas, tvarų judumą, klimatui draugišką mitybą.

„Kiekvienam žmogui palinkėčiau tapti kasdienybės aktyvistu. Tai reiškia, kad kiekviename kasdieniame žingsnyje, pavyzdžiui, kiek laiko praustis duše, ką rinktis pusryčiams, ką dėvėti, kaip keliauti į universitetą ar darbą, kiek naudoti elektros, yra galvojama apie klimatui neutralesnius sprendimus“, – sako KTU profesorė A. Telešienė.