Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto, Filosofijos ir psichologijos katedros lektorė Dr. Milda Perminienė laisvalaikiu rašo į žurnalą „Moters psichologija“. Džiaugiamės ir dalinamės puikiu straipsniu.
Prieš daugiau kaip 20 metų, Angliją sukrėtė žiaurus, vos 2 metų berniuko nužudymas. Džeimsas Bulgeris buvo išviliotas iš prekybos centro ir nukankintas: į akis pilami dažai, mėtomos plytos, akmenys, pastebėti seksualinės prievartos požymiai. Kraupus faktas tas, jog nusikaltimą įvykdė du dešimtmečiai. Aiškinantis nusikaltimo priežastis, kilo įtarimas, jog berniukus įkvėpė siaubo filmas „Vaikų žaidimai 3“ (šio filmo vaizdajuostė buvo rasta vieno iš vaikų tėvų namuose, be to, kai kurios nužudymo detalės ir smurtinės filmo scenos sutapo).
Gyvenime, kaip kine?
„Vaikų žaidimai 3“ ne vienintelis kino filmas, kurio siužetas kaltintas dėl turinį atkartojančių nusikaltimų. 1971 metais išleistas legendinio režisieriaus Stenlio Kubriko filmas „Prisukamas apelsinas“. Jis taip pat buvo kritikuojamas dėl žiaurių smurtinių scenų, kurios, kaip teigiama, paskatino paauglius nusikalsti. Vieno, spaudoje aptariamo, atvejo metu, šešiolikmetis vaikinas nužudė benamį, antrasis įvykis įtraukė kelis šešiolikmečius paauglius, kurie apsirengę gaujos, vaizduojamos filme, uniformomis, nudūrė jaunesnį berniuką. Trečiasis, Londone įvykdytas nusikaltimas, įtraukė gaują paauglių, kurie žiauriai išprievartavo turistę iš Olandijos, dainuodami „Singing in the rain“ (Dainuoju lietuje) (taip, kaip vaizduojama vienoje filmo scenų). Režisierius, neapsikentęs jam verčiamos kaltės, uždraudė rodyti filmą, kuris ekranuose pasirodė tik po jo mirties (2000 metais). Įdomus faktas, jog nuo filmo perleidimo jokių siužeto turinį atkartojančių nusikaltimų nebuvo.
Ko moko televizija?
Psichologas Albertas Bandura tikina, kad smurtas televizijoje turi 4 žalingus poveikius: moko naujų agresijos būdų (pateikia scenarijų, siūlo priemones), slopina agresijos savikontrolę, mažina jautrumą, pripratina žmones prie žiaurumo (panašiai kaip narkotikai) bei iškreipia žiūrovų realybės suvokimą.
Taip pat, A.Bandura tvirtina, kad televizijoje demonstruojamas elgesys gali skatinti vaikus jį atkartoti. Tikimybė pakartoti televizijoje rodomą smurtą padidėja, kai agresiją reiškiantis herojus yra tos pačios lyties kaip vaikas, kai filmo veikėjas pasižymi ypatingomis, geidžiamomis savybėmis, yra labai charizmatiškas, žavus arba, kai jis yra apdovanojamas už smurtinį elgesį, pvz. išsisuka nuo bausmės, susilaukia aplinkinių palaikymo, išsprendžia vienokias ar kitokias problemas.
Smurtas, kaip narkotikas
Mokslininkai mano, kad vienas iš stebimo smurto poveikių yra vaiko, paauglio ar suaugusiojo jautrumo sumažėjimas. Kitaip tariant, nuolatinis smurtinių scenų žiūrėjimas, gali veikti kaip narkotikas, t.y. tam, kad vaikas, paauglys ar suaugęs pasiektų tą pačią sujaudinimo būseną, reikalinga žiūrėti žiauresnes, labiau smurtines scenas. Taip pat yra manoma, kad tėvai, žiūrėdami smurto ir sekso scenas, mažiau į jas kreipia dėmesį, rečiau pastebi ir dėl to, nekontroliuoja vaikų televizijos stebėjimo įpročių ir galimai žalingo televizijos poveikio.
Galiausiai, sakoma, kad stebimas smurtas bei agresija padidina adrenalino kiekį, kuris skatina agresyviai elgtis. Taigi, tyrėjai tvirtina, kad vaikai žiūrėdami smurtą (net ir animaciniuose filmuose) patiria sužadinimo būseną, kuri gali virsti į agresyvų elgesį. Vis dėl to, šis požiūris dažnai kritikuojamas, teigiant, jog prie kino teatrų, nepastebimas padidėjęs smurto ar agresijos protrūkis.
Tačiau…
Iki šiol mėginau tave įtikinti, kad smurtas televizijoje kelia pavojų vaikui ir gali paskatinti jį elgtis agresyviai, tačiau dabar, tikiuosi, kad manimi suabejosi.
Nors mokslininkai pateikia faktų, kurie leidžia manyti, jog smurtas televizijoje yra žalingas. Tačiau, pasigilinus galima rasti spragų ir vietų kritikai. Pavyzdžiui, nepaisant visų spekuliacijų Džeimso Bulgerio nužudymo byloje, galiausiai atskleistas faktas, kad nei vienas iš nusikaltimą įvykdžiusių vaikų nematė filmo „Vaikų žaidimai 3“.
Tikėtina, kad prie kino filmo „Prisukamas apelsinas“ scenų atkartojimo, labiausiai prisidėjo žiniasklaidos teikiamas dėmesys. Dar prieš pasirodant filmui, laikraščių antraštės mirgėjo įspėjimais apie žiaurius smurtinius epizodus, kurie įkvėps paauglius nusikaltimams. Paaugliai, siekdami dėmesio ir matydami tokį išskirtinį žiniasklaidos susidomėjimą, galėjo būti paskatinti ne pačio filmo, o, pernelyg išpūsto visuomenės susirūpinimo.
Taip pat nereikėtų galvoti, kad smurtas televizijoje visus be išimties skatina elgtis agresyviai. Tyrimai rodo, kad smurtinius siužetus atkartoja tie, kurie yra linkę į agresyvų elgesį. Taigi, ne tik televizija ar spauda yra atsakinga už agresyvų vaikų elgesį, bet ir šeimyninė aplinka, artimųjų meilė ir rūpestis, ugdomos vertybės, asmenybės savybės ar net paveldimumas.
Galiausiai, egzistuoja net ir visiškai priešingas požiūris į agresiją televizijoje. Katarsio hipotezė teigia, kad smurto stebėjimas ne skatina agresiją, o padeda ją nuslopinti. Kitaip tariant, stebėdami smurtą, mes netiesiogiai patenkiname įgimtą agresijos ir mirties instinktą (pagal Zigmundą Froidą) ir numalšiname agresijos poreikį.
Pasakos ir smurtas
Gyveno senelis ir senelė. Turėjo juodu vištytę ir gaidelį. Senelė pasiuvo gaideliui naujas kelnytes, o vištytei sijonuką ir išleido abu riešutauti. Gaidelis įlipo į lazdyną ir raško riešutus. Vištytė aplink bėginėja ir karkia:
– Kar kar kar! Ir man bent kekelę!
Kai tik metė gaidelis riešutų kekelę, išmušė vištytei akelę.
Pasakos buvo sekamos prieš kelis tūkstančius metų, sekamos ir šiandien. Tačiau visuomenėje kyla diskusijų dėl neigiamo, žalingo pasakų poveikio vaikams, klaidingų tikėjimų, požiūrių ir vertybių skiepijimo. Kai kurios pasakos yra labai senos ir jose atskleidžiamos vertybės bei nuostatos – pasikeitę. Sakoma, kad moters vaidmuo pasakose neatitinka šiandieninio supratimo. Bokšte įkalinta princesė, laukianti princo – išgelbėtojo nebėra standartas, o greičiau – išimtis. Šiandien moteris pati pinasi virvę ir lipa iš bokšto ar kovoja su drakonais (iššūkiais ir sunkumais).
Kai kurie tyrimai rodo, kad mergaitės, skaitančios daug pasakų pasižymi mažesniu pasitikėjimu savimi. Tai gali būti dėl kai kuriose pasakose demonstruojamo princesių bejėgiškumo ar formuojamo grožio ir moteriškumo idealo, kuris nėra lengvai pasiekiamas. Be to, pasakose dažnai formuojamas supratimas, kad moteris turėtų laukti nuostabaus princo, su kuriuo gyvens puikiausiuose rūmuose. Tuo tarpu, realybė – kitokia. Santykius reikia kurti kartu, namams, net ir kukliems, reikia užsidirbti. Vyrams pasakos taip pat gali turėti neigiamą poveikį savivertei. Pasakose pristatomi herojai, gelbstintys karalystes, nukaunantys slibinus, realybėje gali kovoti tik dėl aukštesnio atlyginimo ar darbo išlaikymo. Tokia kova, neprilygsta didžiuliams pasiekimams pasakose ir gali versti jaustis menkesniu.
Pasakos gali būti gąsdinančios, liūdinančios, turinčios nelaimingą pabaigą (pavyzdžiui, pasaka „Undinėlė“). Todėl, jei, baiminiesi, kad pasaka neleis vaikui užmigti, galima jos neskaityti arba, skaitant kartu ją aptarti.
Vis dėlto, nenoriu tvirtinti, kad pasakos neturėtų būti sekamos vaikams. Jose yra daugybė teigiamų dalykų, svarbių besivystančio vaiko sąmonei. Pasakos moko, pateikia įvairius gyvenimo scenarijus (ne tik princesių ir princų). Jos skatina vaizduotę, smalsumą, kūrybiškumą. Dažnai siejamos su teigiamomis emocijomis. Daugelis pasakų ugdo vertybes. Galiausiai, skaitant pasakas, didėja motyvacija skaityti kitas knygas. Taigi, svarbiausia, pasakas paskaityti pačiai, suprasti jų siunčiamą žinutę ir nuspręsti ar vaikui šią žinutę norisi perduoti.
Svarbus – tėvų vaidmuo
Vaikai yra lengviausiai paveikiami televizijos, spaudos, ir kitų socialinių medijų. Tai žinodama, visų pirma, turėtum pasidomėti kokiais informacijos šaltiniais tavo vaikas naudojasi.
Antra, turėtum kalbėtis su vaiku apie televiziją, spaudą, pasakas ir jų turinį. Mokslininkai tvirtina, kad tėvai, diskutuodami su vaiku, paaiškindami dviprasmiškas ar nemalonias scenas, gali padidinti teigiamą ir sumažinti neigiamą televizijos ir spaudos poveikį. Tėvai neturėtų vaikams uždrausti žiūrėti filmų ar skubėti perjungti kanalo sūnui ar dukrai įžengus į kambarį. Draudimas, slėpimas, gali turėti atvirkštinį poveikį, t.y. paskatinti vaiką pačiam ieškoti informacijos ir vienam atradinėti „uždraustą vaisių“.
Mokslininkai teigia, kad vaikams iki septynių metų ypač svarbus tėvų dalyvavimas ir paaiškinimas, nes tuomet formuojasi jų suvokimas, požiūris, vertybės. Tyrimai taip pat rodo, kad net ir 11-12 metų vaikams tėvų dalyvavimas ir diskutavimas žiūrint TV filmus ir laidas, turi teigiamą poveikį (nors ir mažesnį). Vieno tyrimo autoriai pristatė išvadas, rodančias, kad 6-10 metų vaikai, vieni žiūrėdami animacinius filmus, kuriuose vaizduojama daug agresijos ir smurto scenų, demonstravo aukštesnį agresyvumo lygį, nei vaikai, kurie šiuos animacinius filmus žiūrėjo ir aptarinėjo su tėvais. Be to, vaikai, kurie animacinius filmus stebėjo su tėvais, dažniau manė, kad stebimas smurtas yra nepateisinamas.
Taigi, televizija, spauda, pasakos ir visa kita informacija atkeliaujanti iš išorės nėra vienareikšmiškai bloga ar gera. Ji gali tokia tapti, priklausomai nuo to, kaip į ją reaguojame, ko iš jos pasimokome ir ko mokome savo mažuosius.
