KTU docentas N. Čepulis: kūrybingumo svarba šiuolaikiniame technologijų pasaulyje tik augs

Bendruomenė žiniasklaidai | 2020-08-14

Meno ir technologijų sąsajos – kur kas didesnės nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Akivaizdžiausia ta, kad menui yra reikalingi įrankiai ir technika, o technologinės inovacijos neįmanomos be kūrybiškumo ir improvizacijos, įsitikinęs KTU docentas Nerijus Čepulis. Tačiau kaip dar kūrybiškumas ir kiti „minkštieji“ įgūdžiai šiame technologijų amžiuje gelbsti kiekvieną iš mūsų?

„Kai vis daugiau darbų galima atlikti nuotoliniu būdu, reikalingas vis gilesnis technologinis raštingumas ne tik įvaldant skaitmeninius įrankius, bet ir suvokiant jų šalutinį poveikį. Manau, kad takoskyra tarp inžinierių ir humanitarų (menininkų) mažės, nes pastarųjų veikloje vis didesnį vaidmenį vaidins technologijos, o pirmiesiems vis daugiau reikės „minkštųjų“ kompetencijų“, – tikina Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) docentas Nerijus Čepulis.

– Viename interviu esate minėjęs, kad „tik savo veiklos srityse dirbantys ir tarpusavyje nekomunikuojantys specialistai yra praeitis, nes atviroje visuomenėje viskas ir vis glaudžiau siejasi tarpusavyje“. Koks šiandien, Jūsų nuomone, turėtų būti specialistas?

– Industrinė XVIII-XIX a. Europos visuomenė buvo pasidalinusi į griežtas klases ir specializacijas. Tai sudarė sąlygas atskirčiai ir susvetimėjimui. XX a. antroje pusėje, sparčiai vystantis informacinėms technologijoms, sustiprėjo tendencija sietis, jungtis ir kurti visuotinį informacijos ir komunikacijos tinklą. Šiandien jau kalbama apie skaitmeninę kultūrą ir tinklo logiką. Stebime, kaip vis labiau į darbo rinką skverbiasi mašinos, kurios keičia „siauros specializacijos“ darbuotojus.

Vadinasi, ateityje žmonės turės įgyti vis daugiau tarpdalykinės komunikacijos kompetencijų. Visų pirma – gebėjimo bendrauti ir bendradarbiauti su kitų specialybių atstovais ir robotais. Konvejerio logika, kai kiekvienas atlieka savo darbą, mažai nutuokdamas, ką daro kitas grandies narys, tampa atgyvena. Tinklo logika reikalauja bendraujant ir bendradarbiaujant gebėti greitai atrasti algoritminę logiką pranokstančias sąsajas ir matyti viską platesniame kontekste. Čia būtinas tarpdisciplininis susišnekėjimas.

– Kokie „minkštieji“ gebėjimai aktualūs šiandieninei visuomenei?

– Komunikavimas balsu, raštu ir atvaizdais (fotografija, video, socialiniai tinklai), gebėjimas dirbti kartu tinkle, kūrybingumas ir kritinis mąstymas šiandien yra būtinos kompetencijos šalia specializacijos, norint būti paklausiu darbo rinkoje. Manau, kad šių gebėjimų svarba tik augs.

Kaip minėjau, ilgainiui taps labai svarbus gebėjimas bendradarbiauti su dirbtiniu intelektu, kuris iš gryno įrankio kai kam taps bendradarbiu, o gal net vadovu. Atviroje globalioje visuomenėje gamintoją vis labiau savo svarba pranoksta tarpininkas, organizatorius, derybininkas.

Ateities vadybininkui ir vadovui tikrai nepakaks mokėjimo organizuoti veiklas ir pelningai parduoti. Idant sugebėtum apjungti įvairialypį kolektyvą, privalėsi turėti ganėtinai platų humanitarinį išsilavinimą ir nuolatos lavintis. Jau šiandien kaip pavyzdį galime imti kino pramonę ar žiniasklaidą. Čia kartu dirba vadybininkai, videografai, aktoriai, programuotojai, elektrikai, psichologai, rašytojai ir kitų sričių specialistai. Jiems tarpininkauti galės labiau humanitaras nei pardavėjas.

– Į kokius įgūdžius dar reikėtų atkreipti dėmesį?

– Šiandien gausios ir dažnai nepatikimos informacijos lavinoje labai svarbus kritinis mąstymas. Būtina turėti etinius pagrindus, be kurių neįmanomas savarankiškas ir racionalus moralinis sprendimas. Tačiau kritiškai mąstyti, gebėti savarankiškai vertinti ir spręsti neįmanoma išmokti, neįvaldžius skaitymo ir rašymo „technikos“, kuri yra racionalaus, nuoseklaus, linijinio mąstymo pagrindas. Mažai skaitantis, nuoseklumo ir rišlumo stokojantis žmogus nesugebės planuoti ir numatyti padarinių, kitaip sakant, neįgys strateginio mąstymo gebos.

Kūrybinės gebos svarba taip pat augs. Kūrybingumo ir skonio neįgis individas, neturintis laiko ir nevertinantis meno. O be skaitmeninio raštingumo ir skaitmeninės kultūros šiais laikais neįmanoma gyventi kokybiškai.

– Šiuolaikinėje visuomenėje neretai abejojama humanitarinių, socialinių mokslų ar menų svarbumu lyginant juos su technologiniais ar fiziniais mokslais. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Tokia abejonė, manau, labiau tinka praėjusiam amžiui, kai vis dar gaji buvo jau minėta industrinė pasaulėžiūra. Šiandien situacija keičiasi. Dirbtinis intelektas greičiau įvaldys fizikos, inžinerijos, statistinio vertinimo, vadybos specializaciją nei humanitaro ar menininko (filosofo, istoriko, psichologo, andragogo, kunigo, režisieriaus, aktoriaus) gebėjimus, jei apskritai įvaldys.

Yra mokslai, kurių pagrindinis klausimas – „Kaip yra?“ ir yra mokslai, kurie eina toliau ir klausia: „Kaip galėtų būti?“. Pirmuosius dirbtinis intelektas pranoks, pastarųjų – ne. Humanistika yra mažiau vertinama ten, kur silpsta gebėjimas fantazuoti, skaityti, kūrybingai interpretuoti ir rašyti.

– Kodėl šie mokslai nuvertinami?

– Mano nuomone, humanistikos nuvertinimas kyla iš skaitymo ir minčių reiškimo raštu gebos nunykimo. Skaitymo populiarumo mažėjimas yra gyvenimo tempo greitėjimo šalutinis efektas. Nors aš nemanau, kad galimybė greitai komunikuoti internetu yra absoliuti grėsmė. Tam, kam neverta gaišti daug laiko, ir nereikia gaišti daug laiko.

Tačiau analitinio ar grožinio teksto, poezijos skaitymas ir interpretavimas reikalauja lėto laiko. Tūlas šiandien jo neturi, todėl pasitenkina „šviežiausių naujienų“ (angl. breaking news) paviršine apžvalga. Bet ar negalėtume neskaitymo situacijos palyginti su greito maisto vartojimo situacija? Iš pradžių tai džiugina, vėliau tampa sveikatos sutrikimo problema.

Neskaitantis žmogus ištirpsta momentiniame „čia ir dabar“. Jis sunkiai geba mokytis iš savo klaidų, nes, neišmokęs linijinio mąstymo, neįsisąmonina praeities ir sunkiai save projektuoja į ateitį. Nekurdamas savo asmeninės gyvenimo istorijos, jis tampa čia ir dabar įsakymus vykdančiu ir už tai iš karto užmokestį gaunančiu automatu. Čia nesama jokios planavimo gebos.

Jei taip ir toliau, tai Vakarų pasaulį netrukus ištiks lyderių krizė: lyderiais gali būti tik tie, kurie geba strategiškai ir kritiškai mąstyti, o tam yra būtinas mokėjimas skaityti ir parašyti rišlų tekstą.

– Kaip keičiasi Jūsų studentai? Ar pastebite, kaip skirtingas kartas veikia vis tobulėjančios technologijos?

– Kaip dėstytojas pastebiu, kad inžinierinių specialybių studentams dažnai trūksta skaitmeninės kultūros. Gebėjimas konstruoti, programuoti ir įgudusiai vartoti technologijas dar nesuteikia suvokimo, kaip jos „programuoja“ mus. Humanitarai ir menininkai dažnai yra jautresni žalingam technologijų poveikiui. Kaip mėgdavo sakyti garsus kino režisierius Andrejus Tarkovskis: menininkas – tai visuomenės sąžinė.

Todėl šiandien ypatingos svarbos nusipelno skaitmeninis raštingumas ir skaitmeninės kultūros tarpdisciplininės studijos. Tai – dar viena švietimo banga, kai kritinio mąstymo dėmesio centre atsiduria tinklas ir sąveika.

Tinklo visuomenėje vis labiau ryškėja alternatyva: būti aktyviai sąveikaujančiu arba pasyviai sąveikaujamu. Autonomiško sprendimo ir apsisprendimo galimybė priklausys sąveikaujantiesiems. Vaizdingai tariant – nors gal ir pernelyg apibendrinu, tinklo visuomenės spektaklyje tenka rinktis tarp dviejų vaidmenų – „žvejų“ ir „žuvų“.

Man patinka pasaka apie sergantį Žveją Karalių. Žvejys Karalius iš technologinės narkozės pabus, kai verslininkui ir mokslininkui į pagalbą ateis menininkas, o inžinierius programuotojas susės prie apvalaus stalo su humanitaru.

– Technologijos siejamos su tiksliaisiais mokslais, struktūromis, taisyklėmis, formulėmis. Kiek šioje srityje reikšmingas ir reikalingas kūrybiškumas?

– Aplinkui matome aibes sistemų ir aparatų: nuo nanobiotechnologijų iki gyvūno ir žmogaus elgsenos „algoritmavimo“, nuo išmaniųjų miestų iki švietimo ir politikos sistemų. Net teologijoje kalbama apie dogmų sistematiką. Žmogui kyla grėsmė tapti gryna funkcija arba funkcionieriumi. Tam pasipriešinti galima tik kritiniu mąstymu ir kūrybiškumu.

Nuo sistemos pabėgti neįmanoma, todėl reikia išmokti žaisti, improvizuoti, net kartais laužyti tam tikras taisykles sistemos viduje. Bet tam iš pradžių reikia kritiškai ir kiek įmanoma labiau perprasti sistemos „algoritmus“. Perpratę galime dalyvauti „atviro kodo“ sistemos atnaujinime. Tai – nuolatinė adaptacija ir improvizacija.

Todėl universitete, o ypač technologijos universitete, turėtų būti ypatingai vertinamos išimtys standartiniuose studijų modeliuose. Taip pat dėstytojų kūrybingumas ir originalumas. Priešingu atveju universitetai taps sisteminių funkcionierių ir vergų fabrikais.

Dalyvauti inovacijos procese gamybos ar paslaugų sferoje reiškia būti kūrybiškam, generuoti idėjas, gebėti prognozuoti, bendrauti ir vadovauti komandai. Tik siauros pardavimų vadybos ar amato išmanymo tam neužtenka. Tai dar vienas įrodymas, kaip svarbu, kad technologijos, amatai, humanistika, sociologija, menai eitų išvien ir vienas kitą papildytų.

– Menas ir technologijos – kokių sąsajų tarp jų randate?

– Paprasčiausia sąsaja yra ta, kad menui yra reikalingi įrankiai ir technika, o technologinės inovacijos neįmanomos be kūrybiškumo ir improvizacijos. Visgi norėčiau pažvelgti į šią sąsają giliau.

Daug kultūros idėjų paveldėjome iš antikos graikų pasaulėžiūros ir filosofijos. Paradoksalu yra tai, jog antikinė graikų kalba neskyrė sąvokų „menas“ ir „amatas“ – juos apibrėžė vienas ir tas pats žodis „technė“. „Technė“ reiškė tam tikrą įgūdį, vėliau įrankį, būtiną sukurti ar ką nors pagaminti. Šia prasme galima kalbėti apie dainos, namo, tragedijos ar kardo pagaminimo „techniką“. Negana to, Platonas aiškindamas pasaulio atsiradimą, pasakoja, jog pasaulį sukūrė, tiksliau būtų sakyti – pagamino, Demiurgas iš chaotiškos materijos pagal amžinąsias idėjas. Tad idealu būtų, jei tos pačios rūšies gaminiai būtų vienodi, tačiau taip nėra dėl iki galo nesuvaldytos materijos. Būtų galima pajuokauti, kad ko nepavyko mitologiniam Demiurgui, šiandien gali atlikti labai preciziškos aukštųjų technologijų mašinos.

Palyginus neseniai, XIX a., romantinė filosofija ėmė skirti ir net priešinti kūrybą ir technologijas. Tokios pasaulėžiūros ištakos glūdi Biblijoje, kur kalbama apie tai, kad Dievas sukūrė pasaulį laisvai iš nieko – tai reiškia, kad Kūrėjo neapribojo ir nesaistė nei amžina idėja, nei materija. Kiekvienas kūrinys, o ypač žmogus, iš principo yra unikalus ir Kūrėjo sukurtas be jokio šablono. Iš čia seka, kad kiekvienas autentiškas kūrybinis aktas yra unikalus, o individas yra svarbiau nei bendros normos, visuomeninė ar valstybė. Ir bet kokio asmens ar meno kūrinio nelygstamoji vertė glūdi jo unikalume. Taip radosi požiūris, kad menininkas kuria unikalų kūrinį, o amatininkas ar mašina gamina masiškai pagal šablonus.

Aš būčiau linkęs nenukrypti į jokį kraštutinumą. Tenka pripažinti, kad masinė gamyba, reprodukavimas, popkultūra ir globalizacija jau yra realybė, kurioje mes gyvename ir kurios negalime išvengi. Tačiau unikalumas vis tiek yra svarbus ir vertas pagarbos. Jaučiama tendencija net versle kuo labiau prisitaikyti prie atskiro vartotojo poreikių. Žmonių nuolatinės migracijos mastas rodo, kaip svarbu atsiverti ir tarpusavyje sutarti skirtingų kultūrų atstovams. Štai kodėl svarbu, kad kūryba nevirstų šablonine kūrybine industrija, o būtų realizuojama kaip tinklinė komunikacija, su kuo didesne inovatyvių produktų ir paslaugų įvairove.

We are using cookies to provide statistics that help us give you the best experience of our site. You can find out more or switch them off if you prefer. However, by continuing to use the site without changing settings, you are agreeing to our use of cookies.
Sutinku