Pereiti prie turinio

KTU docentas apie besaikį serialų žiūrėjimą: tai viena iš „atsijungimo“ nuo realybės formų

Mokslas žiniasklaidai | 2022-05-24

Pastaraisiais metais įvairiausių vaizdo transliavimo platformų populiarumas stipriai išaugo, o tai paskatino ne tik mūsų įpročių keitimąsi, bet ir pakeitė visą kino industriją iš esmės. Viena iš pokyčio pasekmių –  besaikis žiūrėjimas (angl. binge-watching), kuris dar apibrėžiamas kaip srautinių televizijų, ar platformų propaguojama strategija, skirta prailginti žiūrėjimo laiką ir garantuoti, jog vartotojas taps priklausomas nuo vartojamo produkto.

Šarūnas Paunksnis
Šarūnas Paunksnis

Pasak Skaitmeninės kultūros, komunikacijos ir medijų mokslo grupėje dirbančio Kauno technologijos universiteto (KTU) docento Šarūno Paunksnio, srautinės televizijos platformos skatina besaikį žiūrėjimą, nes tai labai lengvai išsivysto į priklausomybę, o tai daro platformą populiaresne.

Pašnekovas dalijasi, jog pagrindinė problema susijusi su šiomis platformomis yra jų veikimo logika – tai, kaip jie atrenka konkretų turinį konkrečiam vartotojui, kaip renka, analizuoja ir kaupia duomenis apie mūsų pomėgius, ir kaip pagal tai rekomenduoja žiūrėti konkrečius filmus ar serialus. „Po kurio laiko mes imame egzistuoti savotiškame kultūriniame burbule, kuriame vartojame panašaus žanro turinį”, – apie besaikį žiūrėjimą dėsto Š. Paunksnis.

– Kaip apibūdintumėte besaikio žiūrėjimo (angl. binge-watching) fenomeną? Kokios gali būti priežastys, dėl kurių žmonės imasi besaikio žiūrėjimo?

– Šio fenomeno ištakos glūdi šio amžiaus pradžioje, kai JAV televizijos kompanijos, tokios kaip HBO, ėmėsi leisti populiarių serialų, tokių kaip, pavyzdžiui, „Sopranai“, kuris buvo itin populiarus tuo metu, DVD komplektus.

Juos sudarydavo arba visos vieno sezono serijos, arba keletas sezonų. Buvo pastebėta, jog žiūrovai su šia medija elgiasi kiek kitaip ir nukrypsta nuo įsisenėjusios tradicijos „viena serija per savaitę“.

Kadangi žiūrovas turėjo galimybę žiūrėti tiek serijų, kiek širdis geidžia, ėmė formuotis binge-watching fenomenas. Paprastai jį galima apibūdinti kaip dviejų ar daugiau serijų peržiūrėjimą žiūrint jas vieną po kitos. Vėliau, kai atsirado srautinė televizija, tokia kaip „Netflix“, kur filmai ir serialai neturi fiksuoto transliacijos laiko ir viską galima žiūrėti kada nori ir kaip nori, šis fenomenas tapo savotiška serialų žiūrėjimo taisykle.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, jog mes, kaip žiūrovai, turime daugiau pasirinkimo laisvės, nesame priklausomi nuo televizijos kanalo tinklelio, nereikia laukti kitos dienos ar savaitės, norint pamatyti naują mėgstamo serialo seriją, tačiau situacija yra kiek labiau komplikuota.

Besaikis žiūrėjimas stipriai prisideda prie to, jog vartotojai žiūrėdami srautinę televiziją praleidžia žymiai daugiau laiko, nei „klasikinę“, transliuojamą televiziją, o tai reiškia augančias pajamas. Kartu tai atspindi ir šiuolaikinės kultūros grimasas, tokias kaip noras gauti viską iš karto ir greitai. Šie troškimai, be abejo, yra manipuliacijos mumis, kaip vartotojais, išraiška. Kai kurie šių platformų įtaką analizuojantys autoriai tai vadina „platformų kapitalizmu“.

– Ar besaikis žiūrėjimas gali būti lyginamas su priklausomybe? Ką apie tai manote iš savo profesinės pusės?

– Sunku atsakyti vienareikšmiškai. Besaikis žiūrėjimas dar nėra tapusi tokia priklausomybe, kaip kompiuteriniai žaidimai. Priklausomybė nuo kompiuterinių žaidimų yra įtraukta į Pasaulio sveikatos organizacijos ligų klasifikaciją. Yra pastebėta, jog kenčiantis nuo tokios priklausomybės asmuo apleidžia visas kitas veiklas – darbą, studijas, kontaktus su aplinkiniais. Taigi, bent jau teoriškai, nuo besaikio žiūrėjimo gali kentėti kitos kasdienės mūsų veiklos.

Sutinku, jog laiko žiūrint filmus ir ypač serialus įvairiose platformose yra praleidžiama daugiau, tačiau bent jau šiandien didesnė problema, susijusi su šiomis platformomis yra jų veikimo logika – tai, kaip jie atrenka konkretų turinį konkrečiam vartotojui, kaip renka, analizuoja ir kaupia duomenis apie mūsų pomėgius, ir kaip pagal tai rekomenduoja žiūrėti konkrečius filmus ar serialus.

Po kurio laiko mes imame egzistuoti savotiškame kultūriniame burbule, kuriame vartojame panašaus žanro turinį. Pavyzdžiui, jei „Netflix“ platformoje pasižiūrėsite keletą Holivudo trilerių ir panašaus žanro serialų, jums bus rekomenduojamas daugiausia tik toks turinys, nes dirbtinio intelekto algoritmai, kurių pagrindu rekomendacijos yra daromos, manys, jog jums patinka tik tokie filmai ir serialai. Kaip byloja įvairūs tyrimai, didžioji dalis žiūrovų remiasi rekomendacijomis ir nesivargina naršyti gausaus platformos katalogo.

Televizija šia prasme yra žymiai demokratiškesnė medija, kadangi turinys yra labai įvairus – vieną dieną yra rodomas Holivudo trileris, kitą – nekomercinis prancūzų kinas ir panašiai. Visi kanalai veikia panašiu principu, ir to pasėkoje žmogus pamato daug įvairaus turinio, kuris nėra atrinktas pagal konkretaus asmens pomėgius. Tai praplečia mūsų akiratį, o platformos jį siaurina audiovizualinės kultūros potyrį suasmenindamos.

– Kai kurias laidas žiūrovai apibūdino kaip vertas besaikio žiūrėjimo (angl. binge-worthy). Kokios yra šių laidų ypatybės? Kaip manote, kokios laidos nusipelnė šio titulo?

– Toks terminas, įtariu, yra rinkodarinis triukas, sukurtas pačių platformų. Tai yra tiesiog serialas, kuris žvelgiant iš įvairių rakursų yra puikiai pastatytas – tiek vaidybos, tiek režisūros, tiek scenarijaus prasme. Kai kūrinys yra kokybiškas, jį norisi žiūrėti, labai natūraliai yra laukiama naujos serijos. Tai nėra kažkas nauja – kokybė, geros recenzijos ir rekomendacijos traukia žiūrovus į kino teatrus dar nuo praėjusio amžiaus pradžios. Tas pats pasakytina ir apie televiziją. Dabar skirtumas tik tas, jog nereikia laukti kitos serijos, viską galima žiūrėti čia ir dabar.

– Žiūrovai linkę reikšti teigiamus jausmus, susijusius su besaikiu žiūrėjimu. Ar besaikis žiūrėjimas gali padėti jaustis labiau patenkintam? Kaip?

Žmogus, kuris praleidžia didžiąją laiko dalį žaisdamas kompiuterinius žaidimus pasakytų tą patį. Pasitenkinimo elementas yra vienintelis faktorius, kodėl žmogus juos žaidžia, bet mes įvardintume tokį žmogų kaip kenčiantį nuo priklausomybės. Tokius pačius teigiamus jausmus išgyvena ir labiau į „klasikines“ priklausomybės nuo alkoholio, narkotinių medžiagų ar lošimų linkę asmenys. Žinoma, tai nereiškia, jog jei pasižiūri dvi-tris serijas ar visą serialą iškart, jau esi priklausomas ir turi problemų. Tačiau viskam yra saikas.

– Besaikis žiūrėjimas mums siūlo laikiną pabėgimą nuo realybės. Ar šis pabėgimas nuo realybės gali būti mums naudingas ar žalingas? Kodėl?

– Daugelis žmonių patiria skausmingų išgyvenimų, ir bėgimas nuo realybės yra labai jau žmogiškas dalykas – visi mes anksčiau ar vėliau, ilgesniam ar trumpesniam laikui norime nuo jos pabėgti. Ar „pabėgimas“ išspręs tas problemas, nuo kurių mes bėgame? Tikrai ne. Asmuo, kenčiantis nuo priklausomybės kompiuteriniams žaidimams vėlgi yra geras pavyzdys – dauguma nuo šios priklausomybės kenčiančių bėga nuo skausmingų išgyvenimų realiame gyvenime (paauglių patyčios mokykloje yra klasikinis pavyzdys), tačiau „įklimpsta“ į dar didesnes problemas. Kaip ir tie, kurie praleidžia labai daug laiko socialiniuose tinkluose – šios „realybės“ yra lengviau manipuliuojamos, čia tarsi galima būti savimi, tačiau „atsijungimas“ nuo realybės bet kokiomis formomis – ar žiūrint „Netflix“, ar žaidžiant žaidimus yra daugiau negatyvus reiškinys.

– Dauguma žmonių dalijasi, jog besaikis žiūrėjimas priverčia pasijusti gerai, o vėliau palieka emociškai išsekusius ant sofos. Ką manote apie tai? Kodėl taip gali nutikti?

– Manyčiau, tai susiję su audiovizualinės informacijos persotinimu. Pamėginkite kino teatre peržiūrėti kelis filmus iškart. Tie, kas lankosi kino festivaliuose dažnai su tuo susiduria – po dviejų-trijų filmų maratono per dieną natūraliai pajunti audiovizualinės informacijos perteklių. Tas pats yra ir su televizija – jei žiūrėsi visą dieną, pasijusi išsekęs. Taigi natūralu, jog peržiūrėjus visą serialą, kokias aštuonias ar dešimt serijų iš karto, pasijunti tarsi „atbukęs“. Tai nėra kažkas naujo, atsirandančio dabar, kartu su besaikio žiūrėjimo fenomenu.

– Ar kino industrija skatina besaikį žiūrėjimą? Ir kaip?

– Ne kino industrija, bet srautinės televizijos platformos tai skatina, nes besaikis žiūrėjimas ir išsivystanti priklausomybė daro platformą populiaresne, daugiau vartotojų turinčia, o tai didina pelną.

Srautinė televizija skiriasi nuo „klasikinės“ ne tik tuo, jog nėra transliacijos tinklelio ir galima bet ką žiūrėti bet kuriuo metu. Visų platformų (ar tai būtų srautinės televizijos, ar apsipirkimo, ar socialinės platformos) funkcionavimo esmė – turinio rekomendacijos. Mes Netflix platformoje aklai nenaršome bei dažnai neieškome konkretaus filmo ar serialo – didžioji dalis vartotojų pasitiki rekomendacija, kuri atsiranda mums atsidarius platformą. Daugelis vartotojų pripažįsta, jog kartais atrodo, jog platforma tarsi žino mūsų slapčiausius troškimus – ko mes norime, kas mums patinka, ką mes būtume labiau linkę žiūrėti.

Kaip platforma to pasiekia? Atsakymas paprastas – dirbtinio intelekto pagalba. Užsiregistruojant platformoje mes pateikiame tam tikrus duomenis apie save (amžius, lytis, gyvenamoji vieta ir pan.). Remiantis šia informacija, dirbtinio intelekto algoritmas mums parenka tam tikrą turinį pagal tai, kas yra populiaru tam tikro amžiau ir lyties grupėje konkrečioje šalyje.

Kai mes pradedame žiūrėti filmus ir serialus, su kiekvienu nuotolinio valdymo pultelio ar klaviatūros mygtuko paspaudimu, mes dirbtiniam intelektui pateikiame duomenis apie save – kas mums patinka, kas nepatinka. Jeigu mes pradedame žiūrėti serialą, pažiūrime tik vieną seriją ir prie jo daugiau nebesugrįžtame – tai taip pat duomenys, reiškiantys, jog mūsų toks turinys nesudomino.

Naudojantis platforma dažnai ir ilgesnį laiką, mums imama siūlyti tik tai, kas mums tikėtinai patiktų, o tai jau veda prie besaikio žiūrėjimo, nes mums ima patikti beveik viskas, kas mums siūloma. Tokia suasmeninta patirtis nebūtinai yra negatyvus dalykas pats savaime. Problema yra tai, jog tokios kompanijos kaip „Netflix“ ar „Amazon“ išnaudoja dirbtinio intelekto galimybes tam, kad skatintų mūsų silpnybes siekdamos finansinės naudos.

– KTU dėstote Filosofijos ir skaitmeninės kultūros studijų programos studentams. Kokios yra naujausios kino tendencijos? Ar tokios platformos kaip „Netflix“ ar „Amazon“ pakeitė pramonę?

– Be abejo, „Netflix“ ir kitos panašios platformos, kurių šiandien yra gausybė, keičia tiek kiną, tiek televiziją. Pavyzdžiui, atsirado „internetinio serialo“ (angl. web series) fenomenas – ši medija per pakankamai trumpą laiką tapo daugelio platformų vizitine kortele, ir ko gero, populiariausia audiovizualine medija šiuo metu. Kino pramonė ir televizija įvairiose šalyse visados buvo pakankamai atsietos medijos. Kino aktoriai ar režisieriai labai retai dirbdavo serialuose – pastaroji medija visados buvo traktuojama kaip savo kokybe neprilygstanti kinui.

Per pastaruosius dešimt metų situacija pasikeitė labai stipriai – kino aktoriai ir režisieriai vis dažniau kuria filmus ir serialus „Netflix“, „Amazon“, „Apple+“, ar kitoms platformoms. Filmai, kurie yra finansuojami šių platformų ir jose demonstruojami laimi prestižinius kino apdovanojimus.

Tai prieš dešimtmetį buvo neįsivaizduojama, ir tai yra globalus fenomenas, prasidėjęs su populiariu „Netflix“ serialu „Kortų namelis“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Kevin Spacey, ir kurio dalį serijų režisavo David Fincher, vienas ryškiausių Holivudo kino kūrėjų.

Esminis pokytis yra tas, jog kinas ir televizija, srautinės televizijos platformų ir interneto dėka apsijungia į vientisą mediją. Tai ypač išryškėjo Covid-19 pandemijos metu, kai kino kūrėjai negalėdami išleisti savo filmų kino teatruose atsigręžė į šias platformas kaip galimybę pasiekti žiūrovus.

Taigi, šiuo metu kinas išgyvena dramatiškus pokyčius, kuriuos galima palyginti tik su televizijos kaip naujos medijos įtaka kinui ir kino teatrų lankymui prieš septynis dešimtmečius.