Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) docentas Antanas Jasenka Lietuvoje ir užsienyje žinomas kaip elektroninės ir elektroakustinės muzikos kompozitorius. Tačiau docento santykis su menais neapsiriboja vien muzikos kūrimu – nuo vaikystės jis taip pat užsiima tapyba. „Tai man ne tik laiko leidimo forma, bet kartu mano asmeninis disputas su universumu“, – taip šią savo veiklą įprasmina A. Jasenka.
Nuo spalio 15 d. KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto II aukšte (A. Mickevičiaus g. 37, Kaunas) bus galima aplankyti pirmąją docento tapybos darbų parodą „Pradžioje nebuvo nieko“.
Apie tai, kaip A. Jasenkos gyvenime atsirado tapyba, ką jam reiškia ši išraiškos forma ir kodėl būtent dabar nusprendė surengti parodą, su KTU SHMMF docentu kalbamės plačiau.
Kuo jus patraukė tapyba? Kas palaiko domėjimąsi ja?
Piešti mane įpratino mano muzikos mokytoja Olga Lukšienė vaikų muzikos mokykloje. Tuomet man buvo 7-8 metai ir mokytis, tarkim, dvibalsės ar tribalsės Johano Sebastiano Bacho fugos, nebuvo lengva. Taigi mokytoja liepdavo kitai pamokai nupiešti tribalses fugas spalvomis. Pamenu, taip ir darydavau – tai padėjo suprasti linijinį J. S. Bacho mąstymą garsais.
Šiek tiek paaugus mano tėtis, Antanas Jasenka vyresnysis, nupirko man aliejinių dažų, kurių tuo metu gauti buvo labai sudėtinga; man patiko dažų kvapas.
Taip pat reiktų paminėti Vilniuje, Klaipėdoje, Kėdainiuose vykusias tapybos parodas, kurios sustiprino mano norą pažinti spalvą ir formą. Vaikystėje teko būti su giminaičiu, fotografu Rimu Daukša, Maskvoje. Jis mane vedžiojosi po fotografijos, architektūros darbų parodas, aplankėme Tretjakovo galeriją – tuo metu man, kaip vaikui, tai paliko neišdildomą įspūdį. Taip tikriausiai ir kilo noras tapyti.
Tapyba, piešimas yra unikalūs žmogui suteikti dalykai. Per pasirinktą formą pamatyti šviesą, spalvą – tai absoliutus grožis ir ramybė, žinojimas ir susivokimas.
Iš kur semiatės idėjų kūrybai?
Manau, kad menininkas turi turėti vieną idėją. Kiekvienas per savo gyvenimą įgyvendina vieną idėją, kuri jį lydi nuo gimimo iki mirties. Ji turi būti realizuojama nuosekliai, neskubant, ja tikint. Tai formuoja individą kaip asmenybę. Jei žmogus turi bent vieną idėją – tai didžiulis pasiekimas.
Asmuo, kuris suvokia reiškinius, įvykius, gali juos apgalvoti, vertinti ar analizuoti, stengsis tą idėją įgyvendinti. Pavyzdžiui, Einšteinas, grodavo sau smuiku tam, kad rastų mokslinį paaiškinimą reliatyvumo teorijai.
Taigi viskas, kas supa ir įkvepia mane, mus kaip tautą, šalį, žemyną ir mūsų žemę – visa tai suteikia gaivaus gyvybės šaltinio vandens kūnui ir sielai, kalbėjimui pasirinktomis formomis. Gyvybės šaltinis kūrybai yra tai, kam kiekvienas pritaria, ir paskui ima reikšti įvairiomis formomis: kalbėti, rašyti, šokti, išreikšti būtį teatre, muzikuoti ar vaizdu generuoti savo vieną idėją. Daugeliui, manau, tai pavyksta. Kai kurie lieka nepastebėti, kiti sąmoningai nori būti pastebėti kitų.
Kiekvienas, kuris užsiima „žinutės perdavimu”, vertina patį procesą. Pavyzdžiui, lenkų režisieriaus J. Grotovskio, filosofo, metaforos teatro atstovo, kūrybinis režisūrinis teatras nėra užbaigtas kaip teatras, kurį mes suvokiame standartinėje paletėje (scenografija, kostiumas, muzika, aktoriniai ir režisūriniai scenos sprendimai, choreografija) – jo teatre ypatingai svarbu buvo pats procesas. Ir, žinoma, simboliai bei metaforos.
Kūryba daugeliui yra būdas išreikšti save, savo požiūrį, mintis. Kokią žinutę jūs siunčiate pasauliui savo tapybos darbuose?
Man tikriausiai kaip ir muzikoje, svarbi viena žinutė – disputas su universumu. Kartu tai mano disputas su savimi. Galiu nesustodamas klausytis kokio nors vieno analoginio instrumento garso, kuris neturės aiškios dramaturginės ašinės linijos, galiu stebėti spalvą ar šviesą, kuri irgi neturės siužetinės linijos, bet ta linija bus mano paties kuriamas siužetas – aš pats esu siužetinė linija ir mąstymas. Įsivaizduoju, kad pas daugelį vyksta tokie patys procesai. Priešingu atveju, mes aiškiomis konkretybėmis sustabdome upės tekėjimą, o juk gyvenimas yra upė, kuri turi tekėti.
Tapyba man yra vaizduotės spektras. Tai – galimybė procese ir rezultate suteikti stebėtojui aiškią žinutę ir vieną aiškią detalę, kuri yra būtina. Tokie mąstymo objektai, kurie gali individui suteikti daug daugiau informacijos ir interpretacijos, man yra svarbiau. Tai daugiau nei koks nors aiškus siužetas. Linija, apskritimas, ostinato principas – mano įrankiai norint susikalbėti ir perduoti žinutę.
Manau, minimalizmas mene atsirado ne veltui, nes jis neprievartauja matytojo ir girdėtojo, stebėtojo. Pavyzdžiui, E. Nekrošius ar O. Koršunovas pateikia žiūrovui situaciją, bet mes kiekvienas atskirai imame diskutuoti su savimi, kolegomis, kritikais apie universumą, matydami jų siūlomą būties aplinką. Jų teatre „girdžiu“ matydamas begalinę upę.
Kalbant apie lietuvišką muziką, tarkim, O. Balakausko fragmentiškumas, kuriantis visuminį pasaulį, man suteikia begalinės upės metaforos. B. Kutavičius per ritualą kalba apie fatališką simbolį – žmogų ir tekančią upę. Norėčiau sustabdyti laiką arba jo visai atsisakyti.
Dėl kokių priežasčių būtent dabar – ne anksčiau ir ne vėliau – nusprendėte rengti parodą? Juk tapote jau daugelį metų.
Ir dabar nemanau, kad man būtina viešinti mintis, kurios kažkokiame procese keliauja kartu su manimi gyvenimo upe. Kelionėje negali numatyti visko, pasitaiko įvairių įspūdžių.
Mane paragino kolega ir draugas, M. K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojas prof. Darius Kučinskas, pasiūlęs nebedelsti ir padaryti tapybos darbų parodą universiteto aplinkoje. Apie dvejus metu svarsčiau, ar tikrai to reikia, tačiau Dariui atsakiau, kad jei tai paskatins stebėtojus mąstyti, suvokti ir „atrakins“ fantaziją – vadinasi, paroda reikalinga.
Kaip sugalvojote parodos pavadinimą? Ką jums jis reiškia ir ką norite juo iškomunikuoti lankytojams?
Prieš pusantrų metų iš choreografės, baleto šokėjos Živilės Baikštytės gavau pasiūlymą sukurti muziką baletui. Premjera įvyko šių metų balandžio 26 dieną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Baleto pavadinimą „Pradžioje nebuvo nieko“ sugalvojo Živilė. Mes ilgai diskutavome, ar tikrai toks pavadinimas atskleidžia „antilaiko“ sąvoką. Idėja buvo tokia: grožis kuriasi iš absoliutaus nieko; jei upės tėkmei leidi būti ir nestabdai jos tekėjimo, būtinai sutiksi šviesą.
Balete buvo galvota, kad per mitus turime pamatyti savo identitetą, vidinį ir išorinį grožį. Tai nėra politika, socialiniai reiškiniai, kurie dabar madingi visose meno formose – jie mane atbaido nuo bet kokio noro stebėti tokį meną. Ten nėra upės, viskas tuomet tampa aklaviete. Todėl labai palaikiau choreografės Ž. Baikštytės mintį apie tai kalbėti baletu – būtis ir begalinis garsas, visų pirma turi išlikti pozityvumu.
Tapydamas savo darbus apie tai ir galvojau: apie sprogimą, nušvitimą, liniją ir fantaziją. Potėpis ir priklausomybė grožiui, tokiam, kokį mes iš prigimties priimame, kur nėra taisyklių, nes mes patys esame taisyklė. Turbūt tai man ir svarbiausia – pačiam kurti taisykles.
