Dažną jaunuolį kankina abejonės dėl savo pasirinkimo, ką veikti po studijų. Tačiau ypatingai smagu, kai studentai kryptingai profesinių, asmeninių interesų bei smalsumo vedami ima giliau domėtis su studijomis nesusijusia veikla, kuri duoda stiprų impulsą siekti aukštų karjeros ir asmeninio gyvenimo tikslų. Kalbiname KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto viešojo administravimo bakalauro studijų programos absolventą Irmantą Škėrį, kuris mielai dalinasi savo patirtimi. Nuo vasario mėnesio Irmantas savo iniciatyva vieši Kolumbijoje, savanoriauja lietuvių kilmės buvusio Bogotos mero Antano Mockaus įkurtoje nevyriausybinėje organizacijoje “Corpovisionarios”.
– Irmantai, 2005 metais baigei studijas. Papasakok, ką mąstei, ką planavai studijoms pasibaigus?
– Trečiame ketvirtame bakalauro studijų kurse, man, kaip ir daugeliui studentų, iškilo daugeliui pažįstamas klausimas – ką gi veikti po studijų? Kokį tolimesnį kelią pasirinkti? Tęsti mokslus magistrantūroje, dirbti ar derinti abu? Daugelis grupės draugų jau dirbo ir ateitį siejo su karjera, žinojo, kokią magistrantūros kryptį pasirinks ar kūrė šeimos planus. Man nesinorėjo rinktis nė vieno iš šių kelių, nors, baigdamas studijas, turėjau neblogą pasiūlymą darbui. Jei esi aktyvus paskaitose, studentų organizacijose – visa tai dažniausiai sugrįžta palankiomis rekomendacijomis bei darbo pasiūlymais.
– Kaip ieškojai savo kelio?
– Nežinau, kiek aktyviai studentai skaito fakultetų skelbimų lentas (tikriausiai viskas šiuo metu skelbiama virtualioje erdvėje), bet mano studijų metais tai buvo geriausia vieta naujienoms ir pasiūlymams sužinoti. Ketvirtajame kurse skelbimų lentoje akis užkliuvo už mažo pranešimo apie Europos savanorių tarnybą. Susidomėjau. Pasidalinau šia žinia su keletu kursiokų. Absoliuti dauguma buvo skeptiški ir į pristatymą neatėjo. Vis tik aš, smalsumo vedamas, atėjau į pristatymą, kuriame buvo gal 5-6 pranešėjai ir tik 2 ar 3 klausytojai.
– Papasakok plačiau apie Europos savanorių tarnybą ir galimybes studentams.
– Vyresnių kursų studentai kviečiami iki metų laiko gyventi pasirinktoje Europos Sąjungos šalyje mokantis tos šalies kalbos ir įgyti įvairios vertingos patirties. Visos keliones, pragyvenimo išlaidos – apmokamos. Projektus galima rinktis iš duomenų bazės pagal temas ir valstybes.
– Ar pasinaudojai šios Europos savanorių tarnybos galimybėmis studentams?
– Taip, kelis mėnesius „degiau“ šios programos idėjomis ir ieškojau sau tinkančio projekto. Koncentravausi į Skandinavijos šalis ir tik kaip atsarginį variantą pasirinkau Liuksemburgą (tiesiog gerai skambėjo šalies pavadinimas). Tuo metu visai neturėjau žinių apie šią šalį ir ko ten tikėtis. Po susirašinėjimo laiškais ir pokalbio telefonu, jau balandžio mėnesį sužinojau, kad spalio 1 d. vykstu į Liuksemburgą savanoriauti 9 mėnesiams projekte „Media and communications“.
– Ar nebuvo sunku išvykti tokiam ilgam laikui į svetimą šalį?
– Prisipažinsiu, kad apsispęsti pirmą kartą išvykti tokiam ilgam laikui nebuvo lengva. Bet smalsumas ir noras save išmėginti naujose srityse buvo stipresnis. Taip aš atsidūriau Liuksemburgo kaimelyje, kur pradėjau savanoriauti vietiniame jaunimo ir pagyvenusių žmonių centre. Darbe reikėjo bendrauti vokiečių ar liuksemburgiečių kalbomis. Lankiau vokiečių kalbų kursus.
– Kuo ypatingas Liuksemburgas?
– Kadangi savanoriaujant tekdavo daug keliauti po šalį, dažnai pastebėdavau šalia didžiulių pastatų plazdančias Europos šalių vėliavas. Man atrodė, kad visos Europos institucijos buvo tik Briuselyje ir Strasbūre. Sužinojau, kad Liuksemburge įsikūrę Europos Investicijų Bankas, Audito Rūmai, Teismas ir Parlamento vertimo raštu skyrius, kitos svarbios ES institucijos.
– Ką veikei baigęs savanorystę?
– Sėkmingai baigęs savanorystės projektą grįžau i Lietuvą. Pradėjau dirbti verslo įmonėje, čia teko naudoti ir vokiečių kalbos žinias. Vakarais lankiau anglų kalbos kursus. Liuksemburge netgi 80-metės močiutės lankė užsienio kalbos, kompiuterių raštingumo kursus. Nesustojau ugdyti savo kompetencijų.
Noras keliauti ir bendrauti su kitomis kultūromis niekur nedingo; atvirkščiai, dar labiau sustiprėjo. Tad savaitgaliais bendraudavau su kitais Kaune dirbančiais užsienio šalių savanoriais. Domėjausi kitomis Europos Sąjungos programomis, jaunimo mainais. Sukūriau nevyriausybinę organizaciją, rengiau projektus.
Paragintas bičiulių iš Liuksemburgo, nusprendžiau dalyvauti EPSO rengiamame konkurse. Atrankos procesas truko daugiau nei metus. Gavau kvietimą dirbti asistentu Europos Parlamento vertimų raštu skyriuje, Liuksemburge. Nors dabartinis mano darbas – labiau techninis, nei kūrybinis, tačiau institucija organizuoja mokymus, ieško talentų ir suteikia įvairias galimybes norintiems tobulėti.
– Ką veiki šiuo metu?
– Noras keliauti ir projektinė veikla išlieka stipria mano vidine motyvacija. Todėl, praleidęs keletą metų Liuksemburge, vėl panorau bent trumpam pakeisti gyvenamąją aplinką, išmokti naują kalbą, pažinti naują kultūrą. Dar studijų metu žavėjausi lietuvių kilmės Bogotos miesto meru Antanu Mockumi, kurio asmeninės savybės ir originalios idėjos pakeitė Kolumbijos sostinės žmonių gyvenimą. Parašiau jam el.laišką, pasisiūliau savanoriu į jo nevyriausybinės organizacijos CORPOVISIONARIOS komandą. Po kelių atkaklių bandymų susisiekti, gavau teigiamą A.Mockaus komandos atsakymą. Nuo 2015 m. vasario tris mėnesius dirbsiu šioje organizacijoje savanoriu. Tikiuosi įgyti naujos unikalios gyvenimo patirties, idėjų, draugų, iššūkių, išmokti ispanų kalbą. Visai tai neabejotinai praturtins mano profesinę veiklą ir asmeninį gyvenimą.
– Jaunam žmogui norisi investuoti į save, tik daugelis delsia. Kaip manai kodėl? Ir ką palinkėtum jauniems žmonėms?
– Puikiai suprantu, kad mums sunku palikti komforto zoną. Jeigu liksime šioje aplinkoje – dideli šansai, kad nieko blogo nenutiks, tačiau akivaizdu, kad gali nenutikti ir nieko gero.
Aš visada prisimenu savo savanorystės patirtį Liuksemburge, kur netgi močiutės stengėsi išmokti, pamatyti ir pakeliauti. Mes – jauni ir energingi. Todėl kiekvienam iš jūsų palinkėsiu savo laiką investuoti į tai, kas neabejotinai duos grąžą ateityje.
– Ačiū už pokalbį Irmantai.
Džiaugiamės, kad užsienyje praleistas laikas mūsų absolventui padėjo apsispręsti dėl tolimesnių asmeninio gyvenimo bei profesinės karjeros kelių, paskatino dalyvavimą socialinėje veikloje, didesnį domėjimąsi visuomeniniais reikalais. Norėtume palinkėti, kad kiekvienas jaunuolis investuotų į save, nes jaunystės metai didžiąja dalimi nulemia visą likusį mūsų gyvenimą. Tokios investicijos atsiperka – jos nenuvertėja, atvirkščiai – duoda didžiulę įvairiapusę grąžą. Galvokite apie savo gyvenimą ilgalaikėje perspektyvoje – apie tokį, kuriame norite gyventi.
