Dr. Paulina Budrytė, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto podoktorantūros stažuotoja
Aplinkos rizikos suvokimas – vis aktualesnė tema Lietuvos miestuose, kuriuose gyventojai vis dažniau kritiškai įsivertina juos supančią aplinką. Be to, vis daugiau Lietuvos piliečių išmoksta nebepaklysti instituciniuose interneto puslapiuose ir ten susižvejoti jiems aktualią informaciją apie oro ar vandens telkinių taršą, triukšmo lygį ir pan. Lietuvos miestuose – nuo Vilniaus ir Kauno iki Panevėžio ir Klaipėdos – šių pavojų suvokimas turi lemiamą reikšmę tam, kaip žmonės jaučiasi savo mieste, kaip jame juda ir net kur renkasi gyventi. Todėl Lietuvos miestų planuotojams tenka iššūkis ne tik mažinti aplinkos riziką, bet ir atsižvelgti į psichologinius veiksnius, darančius įtaką tam, kaip šią riziką suvokia visuomenė.
Aptarkime oro taršą. Didžiausiuose Lietuvos miestuose – Vilniuje ir Kaune – pasižyminčiuose ypač gyvais senamiesčių ir greta esančių rajonuose oro kokybė kartais gali būti abejotina. Šiuo metu vis labiau populiarėjančios mobiliosios programėlės įgalina gyventojus pasitikrinti kokiu oro jie kvėpuos išėję paklaidžioti gražiomis, bet automobiliais užkištomis gatvelėmis. Tačiau tokia informacija ne tik informuoja, ji taip pat gali ir kelti nerimą, ypač tarp gyventojų, kurie yra jautresni arba pasižymi prastesne sveikata. Štai pavyzdžiui, asmuo, kuris patiria alergijas vienoms ar kitoms medžiagoms, gali pasirinkti mažiau judėti ir/ar atsisakyti tam tikrų veiklų, susitikimų su bičiuliais ar artimaisiais. Tokie pasirinkimai gali ženkliai sumažinti gyventojų pasitenkinimą jų gyvenama aplinka bei suprastinti jų gerbūvį. Trečiasis tokios informacijos sklaidos poveikis yra įvaizdžio formavimas. Jeigu gyventojai nuolat gauna įspėjimus apie prastą aplinkos būklę, ilgainiui susiformuoja požiūris, kad minėtoji miesto erdvė yra prastos būklės, net jei jos lygis nėra toks aukštas, kad keltų tiesioginį pavojų sveikatai. Toks suvokimas gali paveikti veiklą lauke, mažindamas žmonių laisvės jausmą mėgautis miesto žaliosiomis erdvėmis.
Miestų planuotojai ir savivaldybės gali spręsti šią problemą skirdami dėmesį aplinkos kokybės gerinimui. Nuolat stebime, kad vienur ar kitur yra įrengiamos ar atnaujinamos žaliosios erdvės. Tačiau dar tikrai yra nuveikti daugiau ir geriau atliepiant gyventojų poreikius. Lietuvos miestuose vis dar yra labai daug erdvės pokyčiams didinant miesto medžių skaičių ir stiprinant „žaliuosius koridorius“, kurie valo orą ir mažina eismo taršą ir dažnu atveju prisideda prie triukšmo sklaidos mažinimo. Tyrimai rodo, kad gyventojai, matydami žalumą ir viešąsias iniciatyvas taršai mažinti, jaučiasi optimistiškesni ir labiau įsitikinę, kad tarša valdoma veiksmingai. Tokiu būdu formuojamas įvaizdis padedantis gyventojams pajusti, kad jų miestas teikia pirmenybę jų sveikatai ir komfortui.
Miestuose taip pat yra aktuali potvynių problema. Visi didieji Lietuvos miestai yra upių ir upelių. Mažiausi upeliai jau ne vieną dešimtmetį yra paslėpti po miesto asfaltu, o didesnės upės yra vis labiau urbanizuojamos ir vis labiau ir labiau įspraudžiamos į joms numatytus rėmus. O šie vis mažiau ir mažiau turi erdvės turi pavasario ar rudens potvyniams ar gausių liūčių sukeltiems poplūdžiams. Taip pat svarbu pažymėti, kad keičiantis klimatui, šie iššūkiai augs ir sudėtingės. Kaip pasiruošti tokiems iššūkiams? Atsakymas yra daugialypis. Pirmiausia, aišku, reikia mažinti pačią taršą, rinktis tvarų gyvenimo būdą. Tačiau svarbūs yra ir didesnės apimties, dažnai infrastruktūriniai sprendiniai. Lietuvos miestuose galėtų būti taikomos į bendruomenę orientuotas potvynių padarinių mažinimo strategijos. Pavyzdžiui, miestų žaliosios erdvės galėtų būti pritaikomos lietaus vandens kaupimui, pastatų stogai galėtų būti žalieji stogai, viešosiose erdvėse galėtų būti įrengiama vandeniui pralaidi danga it t.t. Tokia infrastruktūra ne tik apsaugo nuo potvynių, bet ir informuoja visuomenę apie saugumą ir pritaikomumą. Įtraukdami bendruomenes į šių erdvių kūrimą ir priežiūrą, miestai skatina nuosavybės jausmą, o tai mažina baimę ir stiprina pasitikėjimą tiek savo bendruomene tiek ir savivaldybe.
Taigi labai svarbu suvokti, kad aplinkos rizikos suvokimas apima ir fizinę riziką, ir psichologinį šių veiksnių poveikį. Nesvarbu, ar tai būtų oro kokybė Vilniuje, ar potvyniai Klaipėdoje, ar triukšmas Kaune, žmonių saugumo ir komforto jausmas priklauso nuo to, kaip gerai, jų nuomone, šios problemos yra valdomos. Kurdami matomas aplinkos apsaugos priemones ir į šias pastangas įtraukdami bendruomenes, Lietuvos miestai gali tapti atsparumo pavyzdžiais. Tokių pokyčių rezultatas – ne tik fiziškai saugesni miestai, bet ir bendruomenės, kurios jaučiasi apsaugotos ir vertinamos, kur žmonės gali drąsiai mėgautis gyvenimu mieste be nereikalingo nerimo dėl aplinkosauginių pavojų.
Projektas „Visuomenės rizikų suvokimo žemėlapio sudarymas darniam miestų planavimui“ vykdomas 2022 m. lapkričio 3 d. – 2024 m. spalio 31 d. laikotarpiu. Finansavimą skyrė Lietuvos mokslo taryba (LMTLT), sutarties Nr. P-PD-22-092.
