Lapkričio 23-ąją minima Lietuvos kariuomenės diena. Pasak KTU Filosofijos ir psichologijos katedros docentės, dr. Junonos Almonaitienės, tai – gera proga skirti dėmesio ir profesionalių karių bei karininkų šeimoms, taip pat toms, kurios pačios pasirinko kariškas profesijas. „Ši tema yra kur kas platesnė, nei konkrečių kariuomenėje tarnaujančių merginų išgyvenimai, dažniausiai dominantys žiniasklaidą“, – mano psichologė.
Susidomėti karinių šeimų moterų tema psichologę paskatino giminės archyvuose išsaugota gausi prieškario Lietuvos karininko šeimos fotografijų kolekcija, kurias istorikas dr. Vytenis Almonaitis ir Junona Almonaitienė nutarė publikuoti leidinių serijoje „Lietuvos karininko fotoalbumas“. Neseniai išleista trečioji, karininkų šeimų moterims skirta jo dalis, kuri bus viešai pristatyta visuomenei gruodžio pradžioje.
„Šis leidinys – nedidelis žingsnelis, tiriant karininkų šeimų moterų vaidmenį prieškarinės Lietuvos visuomenėje, tai nušviečiančių šaltinių publikacija“, – sako J. Almonaitienė.
Įvaizdžio išlaikymas – ne tik malonumas, bet ir pareiga
„Ištekėjusios už Lietuvos kariuomenės“ – taip savo tinklalapyje prisistato Lietuvos karių šeimų moterys, įkūrusios „Penelopių klubą“; KAM interneto svetainėje rasime Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos puslapius.
„Pradėjus tyrinėti ikonografinę medžiagą – nuotraukas – į akis krito tai, kad moterys jose visada pasitempusios, pasipuošusios, net ir tuomet, kai „rūpinasi“ savo daržo lysvėmis, nekalbant apie iškylas su bičiulėmis į gamtą ar šeimos rate švenčiamas Velykas, Kalėdas. Pažvelgus giliau, tampa aišku, kad tam tikro įvaizdžio išlaikymas, siekis atitikti viešai anuomet deklaruotus visuomenės lūkesčius ir nusistovėjusias normas buvo ne tik malonumas, bet ir nelengva pareiga“, – sako J. Almonaitienė.
Pasak jos, išorė atspindi tik dalį šios socialinės padėties moterų turėtų pareigų ir gyvenimo būdo ypatumų. Palaikomos bei skatinamos vyrų tiek šeimose, tiek valstybės mastu, jos aktyviai dalyvavo Lietuvos šaulių sąjungos ir daugelio kitų visuomeninių organizacijų veikloje, tačiau daugiausia jų buvo susibūrusios į 1925 m. įsteigtą Karininkų šeimų moterų draugiją. Jai 1935-aisiais suteiktas kunigaikštienės Birutės vardas.
„Tų laikų“ moterys prisiminimais dalijasi gyvai
Draugijos veikla apėmė karitatyvinį darbą, paramą karo medicinos tarnyboms, kultūrinius renginius, švietimą ir ugdymą, viešas diskusijas etikos bei tradicijų klausimais. Svarbus veiklos aspektas buvo tautiškumo propagavimas, be kita ko, pasireiškęs tautinių drabužių įsigijimu ir pritaikymu įvairiomis progomis, dėmesiu jų estetikai bei dėvėjimo normoms. Publikuojamos nuotraukos atspindi moterų vaidmenį visuomenėje XX amžiaus 3–4 dešimtmečiais, jų indėlį ugdant jaunimą, sugebėjusį tuomet įdiegtas vertybes perteikti ir vėlesnėms kartoms, 1990-aisiais atkūrusioms Lietuvos Nepriklausomybę.
„Tačiau svarbu ne tik vartyti albumus apie „tų laikų“ moteris. Kaune ir dabar galima sutikti ne vieną iš jų, noriai besidalijančių ir vertingais prisiminimais, ir, pavyzdžiui, „smetoniško“ Napoleono torto receptais“, – pastebi J. Almonaititienė.
Kariškių šeimų nariai patiria daugiau streso
Kalbant apie šiuolaikines karininkų šeimų moteris – motinas, žmonas, dukteris – be abejo, matyti, kad jų gyvenimo būdas daug kuo skiriasi nuo prieškarinio, tačiau ir bendrų dalykų yra nemažai. Visais laikais moterys gali sėkmingai prisidėti prie kariškių psichologinės pusiausvyros, optimistinių nuostatų palaikymo. Ir šiandien jos turi išmokti gyventi neverkšlendamos, nes kitos išeities paprasčiausiai nėra.
Pasak J. Almonaitienės, šiuolaikiniai tyrėjai pabrėžia, kad kariškių šeimų nariai gali patirti didesnį psichologinį spaudimą ir stresą. Dažna jo priežastis taikos metu – rotacija, tarnybos vietų keitimas, kuomet visai šeimai tenka keisti ir darbus, mokyklas, ir, bent iš dalies, įpročius bei draugus. Žvelgti į visa tai pozityviai – nemenkas iššūkis, įveikiamas tik išsiugdžius psichologinį atsparumą, o svarbiausia – kai neužsidaroma su savomis problemomis vienumoje.
Tyrimai rodo, kad kylantys sunkumai sėkmingiausiai įveikiami tada, kai įsitraukiama į formalius ir neformalius socialinius tinklus – bendraujama tiek su draugais, kaimynais, tiek su panašaus gyvenimo būdo žmonėmis. Kai ne tik laukiama pagalbos, bet ji ir teikiama kitiems.
„Belieka džiaugtis, kad Kunigaikštienės Birutės karininkų šeimų moterų draugija atsikūrė, kad ji, viena vertus, išlaiko tradicijų tęstinumą, kita vertus, nevengia ir naujoviškų veiklos formų, tokių, kaip bėgimai mirusių karių šeimoms paremti. Malonu čia paminėti ir „Penelopių klubo“ prasmingus darbus kuriant socialinį bei psichologinį stabilumą ne tik savo pačių šeimose“, – sako KTU mokslininkė.
