Kauno technologijos universiteto (KTU) Technikos kalbos vertimo II-ojo kurso studentė Monika Kubiliūtė pokalbiui apie savanorystę, laisvalaikį, netradicines idėjas ir sprendimus, aktualius Universiteto jaunimui, pakvietė keliautoją, savanorę ir puikiai žinomo internetinio lietuvių meno ir dizaino žurnalo „Bored Panda“ žurnalistę Viktoriją Gabulaitę.
Pašnekovė – diplomuota viešosios komunikacijos specialistė, šiuo metu dirbanti žurnaliste internetiniame meno ir dizaino žurnale „Bored Panda“, kur kartu su kitomis „pandomis“ stengiasi išgelbėti pasaulį nuo nuobodulio.
– Papasakok apie savo veiklą studijų metais. Ką veikdavai po paskaitų?, – paklausėme Viktorijos.
– Universitete stengiausi ne tik lankyti paskaitas, bet ir nuveikti kažką įdomaus, tobulėti. Atradau naują mėgstamą veiklą – savanorystę. Teko dirbti savanore įvairiuose su kultūra ir menu susijusiuose festivaliuose ir renginiuose, pavyzdžiui, multimedijų meno ir muzikos festivalyje „Insanitus“, Kauno kino festivalyje, buvusioje „Fluxus ministerijoje“, o retkarčiais ir futbolo rungtynėse. Savanoriaudama susipažinau su begale įdomių ir veiklių žmonių, su kuriais bendrauju iki šiol.
– Jei dabar būtum studentė, gal darytum ką nors kitaip? Gal ieškotum daugiau universiteto teikiamų galimybių, kitaip ar dar daugiau save realizuotum?
– Tikrai ieškočiau dar daugiau galimybių. Universitetas yra puiki erdvė jaunam žmogui susivokti savyje, ieškoti dalykų, kurie jam patinka, bendraminčių, kurie kartu pasiryžę įgyvendinti beprotiškas idėjas. Būdama studentė, deja, neišnaudojau visų galimybių – turėjau daugiau veiklų už universiteto sienų.
Mano nuomone, dabar universitetuose yra dar daugiau galimybių tobulėti, rasti mėgiamos veiklos, tereikia nebijoti jas išnaudoti.
– Kokie tau buvo 2015-ieji metai? Kokį įvykį išskirtum, kaip įsimintiniausią?
– 2015-ieji man buvo gana darbingi. Metų pabaigoje pažymėjau darbo „Bored Pandoje“ sukaktį. Taip pat pakeičiau gyvenamąją vietą – po ketverių metų gyvenimo Kaune persikėliau į Vilnių. Vienas smagesnių įvykių – pirmą kartą peržiūrėjau visas septynias fantastikos filmų serijos „Žvaigždžių karai“ dalis. Labai patiko.
– Dirbi tikrai įdomų darbą, papasakok apie jį plačiau.
– Skelbimą apie darbą „Bored Panda“ susiradau, kaip ir dauguma, internete. Perskaičiau darbo aprašymą ir iškart supratau, kad tai – kaip tik man. Tiesa, savo gyvenimo aprašymą išsiunčiau paskutinę minutę, todėl nelabai tikėjausi sulaukti skambučio, bet sulaukiau.
Gavau bandomąją užduotį, kurią turėjau atlikti namuose. Kai ją įvykdžiau, buvau pakviesta į pokalbį „Bored Panda“ biure Vilniuje, kur turėjau galimybę visą dieną padirbėti su šio internetinio žurnalo komanda. Po kelių dienų sulaukiau skambučio su kvietimu prisijungti prie „pandų“.
Esu įsitikinusi, kad dirbant mėgstamą darbą ir darant tai, kas iš tiesų patinka – esi laimingas. Jeigu darbo nemėgčiau, vargu, ar galėčiau jį dirbti. „Bored Panda“ kasdien ieškau įvairių menininkų, bendrauju su jais, matau, kas gražaus vyksta pasaulyje bei stengiuosi, kad tai pamatytų kuo daugiau žmonių ir tai man patinka. Be to, dirbu apsupta įdomių, kūrybingų ir linksmų kolegų.
– Esi nemažai keliavusi. Kokios ryškiausios kelionių patirtys, kurių negali užmiršti iki šiol?
– Kelionės – vienas didžiausių malonumų gyvenime. Kai buvau maža ir išvažiuodavau kur nors atostogauti, visada slapčia įsivaizduodavau, kad gyvenu kitą gyvenimą, kuriame nereikia anksti ryte keltis į mokyklą ir gali visą dieną pajūryje rinkti kriauklytes. Taip yra ir iki šiol. Keliaudama pabėgu nuo rutinos ir tai man suteikia daug džiaugsmo.
Prieš dvejus metus su keletu draugų nusprendėme, kad vasarą reikia nuveikti kažką įdomaus, o ne kaip ir kasmet nuvažiuoti prie ežero ar į pajūrį. Po pusės metų intensyvaus planavimo, susikrovę po 12 kg sveriančias kuprines, vasarą iškeliavome į Kroatiją autostopu. Po metų, jau baigę universitetus, nusprendėme, kad reikėtų padidinti atstumą ir autostopu nusigauti iki pat Portugalijos.
Patirčių iš tokių kelionių „parsiveži“ labai daug. Pavyzdžiui, nusigavus į Ispaniją, pradedi kalbėti ispaniškai, su savimi tempiesi didžiulę kuprinę, o lauke +40 laipsnių karščio. Keliaudamas išmoksti prisitaikyti ir nekreipti dėmesio į smulkmenas. Po visų kelionių, išsiplauti plaukus šalia degalinės, autostradoje, esančiame „McDonald‘s“ restorane – vieni juokai.
Kelionės su daug avantiūrų yra vienas smagiausių prisiminimų, kurie vis sugrįžta tokie nostalgiški ir itin džiugūs. Todėl, jei kas paklausia, ar dar keliaučiau autostopu, atsakau: „100 procentų taip!”
– Ko palinkėtum KTU studentams?
– Linkiu nebijoti siekti savo tikslų. Visi dalykai yra įgyvendinami, jei tik labai nori ir tiki savimi. Sėkmės!
