Venecijos bienalėje „Auksinį liūtą“ nuskynęs lietuvių pasirodymas sutraukė ne tik minias žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesį. Lietuvių menininkių trijulės kūrinys „Saulė ir jūra (Marina)“ kai kuriems komandos nariams tapo ir pasididžiavimo jausmą keliančiu projektu, ir rimtu iššūkiu, dovanojančiu vertingą patirtį.
Į Lietuvos paviljoną Venecijos Bienalėje kone kas rytą žygiuoja ir studentas iš Kauno Marius Venskevičius, šiuo metu čia dirbantis garso techniku. Kauno technologijos universitete (KTU) Muzikos technologijas studijuojantis ir praktiką Venecijoje atliekantis vaikinas yra vienas iš kelių dešimčių žmonių, kurių pastangomis gimsta Lietuvą garsinantys pasirodymai.
Praktikos metu tapo svarbia projekto dalimi
Nors kauniečio atliekamas techninis darbas lieka dėmesio šešėlyje, jis džiaugiasi galimybe dalyvauti projekte, gavusiame aukščiausią prestižinio meno festivalio apdovanojimą per 20 šalies dalyvavimo bienalėje metų.
Marius neslepia, kad milžiniškos sėkmės susilaukęs Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės sukurtas perfomansas-opera reikalauja pastangų ne tik iš kūrėjų ar atlikėjų.
Pasirodymą sužlugdyti gali net menkos techninės, buities smulkmenos – neveikiantys mikrofonai ar kita garso įranga. „Garsas ir muzika, jei atvirai, kėlė ir kelia iššūkių“, – sako jis, kalbėdamas apie praktiką Venecijos Bienalėje.
Pirmąją savaitę studentui padėjo profesionalūs garso technikai iš įmonės, kuri aprūpino projektą garso įranga. „Iš jų mokinausi ir vykdžiau garso techniko asistento pareigas. Šiuo metu esu pagrindinis garso technikas, esantis vietoje ir prižiūrintis įrangą repeticijų bei pačių performansų metu“, – patikslina studentas.
Marius patikina, kad tenka spręsti ir ilgalaikius techninius klausimus, ir staigias momentines problemas. „Vienos jų baigiasi po valandos, kitos gali tęstis ir visą dieną“, – juokauja vaikinas, kurio užduotis – užtikrinti garso sąlygas Lietuvos paviljone rengiamiems gyviems pasirodymams.
„Bet negaliu teigti, jog praktika susideda tik iš to. Ši pozicija taip pat moko aktyvaus bendravimo su kompozitore ir pačiais atlikėjais“, – galimybę išmokti daugiau vertina Marius, studijuojantis KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete (SHMMF).
Muzikos pakerėtas ir su ja gyvenimą susiejęs vaikinas prisimena aplinkybes, kurios nuvedė iki vieno garsiausių meno renginių Italijoje ir pasaulyje. Apie galimybę praktikuotis Venecijoje jis sužinojo universitete, kai į KTU kreipėsi Lietuvos paviljono atstovai, ieškodami pagalbos projektui.
Į KTU kreipėsi Lietuvos paviljono 58-oje Venecijos bienalėje komisarė Rasa Antanavičiūtė, kuri pateikė prašymą rekomenduoti du gabius studentus, gebančius technologiškai padėti įgyvendinti ir prižiūrėti Lietuvai svarbų projektą. KTU Muzikos technologijų studijų programos vadovas Vytautas Kederys kartu su viena iš kūrinio autorių L. Lapelyte vykdė pageidaujančių dalyvauti šiame projekte atranką ir galiausiai praktikai Bienalėje buvo atrinkti du studentai. Vienas jų ir buvo Marius, pasinaudojęs galimybe atlikti praktiką Italijoje pagal „Erasmus+“ mainų programą.
Susižavėjo ir kūriniu, ir Venecija
Betarpiškai įsitraukęs į projektą kaunietis susiformavo ir savo asmeninę nuomonę apie meno kūrinį. „Manau, jog šis darbas yra įdomi sintezė tarp libreto, scenos ir muzikos“, – sako jis.
Vaikinui patinka, kad išvardinti elementai darniai jungiasi ir sudaro galutinę visumą. Įspūdį sustiprina ir dainuojamas tekstas, ir įvairias temas perteikiantys personažai, ir vyksmas scenoje.
„Žiūrovas tai stebi iš viršaus, o viską jungianti muzika, aidintys balsai padiktuoja jam pačiam viduje juntamą ritmą, kas išties nelieka nepastebėta“, – mintimis dalijasi Marius.
Pasak jo, šis kūrinys vienu metu turi ir aiškų minties gylį, ir paliktą potencialią erdvę. „Pastarąją analizuoti ir atrasti joje iš pirmo žvilgsnio neužčiuoptų dalykų gali „kapstyti“ linkę žiūrovai“, – teigia studentas, pridėdamas, kad taip daryti linkusi didžioji dalis menu besidominčios visuomenės.
Dirbant projekte vaikiną nuoširdžiai stebina nerealumo pojūtis, kuris užliūliuoja paskendus rutininiuose darbuose. „Tik po kelių dienų pradedi suvokti, jog viskas taip rimta. Kai pasiekė gandas, kad pas mus ateina „New York Times“ atstovai – iš pradžių nuskambėjo lyg anekdotas“, – prisimena jis. – Bet jie iš tikrųjų atėjo!“
Tik rugpjūčio mėnesį savo darbą baigsiantis vaikinas sako, kad pasimėgauti 58-osios Venecijos bienalės reginiais kaip žiūrovas dar nespėjo.
„Įspūdžiai tokie – čia lankosi minios žmonių ir nuolat ieško vieno ar kito paviljono. Apie kitų šalių projektus kol kas spėjau tik išgirsti gandus ir pasiūlymus, ką turėčiau būtinai pamatyti. Darbų gausa iki šiol leido aplankyti tik keletą arčiau esančių vietų“, – pasakoja praktikantas.
Vaikinas stengiasi atsigriebti vakarais ar savaitgaliais. „Kas mane keri ir stebina – tai nuolat atrandami Venecijos kampeliai, įstabios bažnyčios, aikštės, sodai, pasislėpę siaurose gatvelėse už vartų, kur atrodo niekad nesugalvosi praeiti“, – sako Marius.
Studentas teigia gavęs puikų patarimą ir mielai dalijasi su tais, kurie dar tik vyks į legendinį Italijos miestą. „Norint patirti Veneciją, yra būtina joje pasiklysti. Juokinga tai ar ne, bet tai nėra sunku – net ir su navigacija“, – juokiasi jis. – Nesusivokimo pojūtį, kur esi, patiria dažnas miesto svečias…“.
