Yumiko Nunokawa – gimtakalbė japonų kalbos kursų dėstytoja, atvykusi studijuoti į Lietuvą sužavėta M. K. Čiurlionio kūrybos. 2005 metais baigusi Muzikos studijų magistrą Goldsmiths Londono universitete bei išgirdusi lietuvių kompozitoriaus darbus, ji pradėjo jais domėtis plačiau. Dabar Yumiko antrus metus studijuoja muzikologijos doktorantūrą ir tyrinėja Čiurlionio menininę kalbą Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete.
– Lietuvą ir Japoniją skiria didelis atstumas, kaip sužinojote apie KTU ir kodėl nusprendėte čia mokytis?
Nuo tada, kai pirmą kartą apsilankiau Lietuvoje 2005 metais, tapau didele jos ir ypatingai M. K. Čiurlionio gerbėja. Nusipirkau kompaktinį diską su kompozitoriaus muzika, kuri man labai patiko, sužavėjo ir paveikslai, atspausdinti buklete. 2008-aisiais prisidėjau prie Vytauto Landsbergio publikacijos „Čiurlionis: Time and Content“ leidimo Japonijoje. Mano simpatija šaliai stiprėjo, todėl 2009-ųjų vasarą lankiau intensyvius lietuvių kalbos kursus Vilniaus universitete bei aplankiau Vilnių, Kauną, Trakus, Varėną ir kitus miestus. 2011-ųjų lapkričio mėnesį prisidėjau kaip vertėja ir koordinatorė leidinio „Čiurlionis Piano Music (URTEXT)“ ruošimo, kurį rengė KTU prof. Darius Kučinskas. Tų pačių metų žiemą buvau pakviesta į muzikologijos konferenciją Čiurlionio muziejuje, kurią rengė KTU, skaityti paskaitą „Čiurlionis and Japan: the History of the Reception and a Hypothetical Theory of Japonisme Ichiro Kato left for us.“ Po bendradarbiavimo su profesoriumi D. Kučinsku, jis man pasiūlė likti studijuoti KTU.
– Ko tikėjotės prieš atvykstant į Lietuvą, kaip sekėsi prisitaikyti prie kultūros, akademinio gyvenimo?
– Kadangi daugiau nei trejus metus mokiausi Londone, prie KTU akademinio gyvenimo prisitaikiau iš karto po atvykimo. Tik ne visas reikiamas knygas randu anglų kalba universiteto bibliotekoje, todėl kartais tenka pirkti jas pačiai. Be to, tikėjausi, kad daugiau žmonių kalbės anglų kalba, bet vis susiduriu su sunkumais bendraujant. Prieš pradedant studijuoti, Kaune praleisdavau tik 2–3 dienas keliaudama vasarą arba rudenį, todėl nesitikėjau tokio šalto ir debesuoto lietuviško oro.
– Kas jums patinka KTU ir kur galima būtų tobulėti?
– Dabar universitete tenka matyti daug tarpatautinių studentų, jie padeda Kaunui tapti pasaulietiškesniu miestu. Mano pasiūlymas lietuviams KTU studentams – naudokitės „Erasmus“ ar kitomis mainų programomis išvykti mokytis į Didžiojo septyneto šalių (Jungtinės Karalystės, Jungtinių Amerikos Valstijų, Kanados, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Japonijos) universitetus. Ne tik savo universitetą pristatysite pasauliui, bet ir patys įgysite patirties, kuri gali pakeisti jūsų gyvenimus. Jei ne magistro studijos Londone, gal aš nebūčiau susidomėjusi M. K. Čiurlioniu ir dabar nestudijuočiau KTU.
– Dėstote japonų kalbos kursus, ar turite ankstesnės mokymo patirties?
– 2010-aisiais įgijau japonų kalbos mokytojos kvalifikaciją ir nuo tada mane domino užsieniečių mokymas. Pernai pradėjau mokyti suaugusiuosius KTU, nuo rudens semestro dėstau ir VDU trečiakursiams studentams, o šiais metais taip pat pradėjau vesti kursus Sugiharos namuose.
– Kas, jūsų nuomone, svarbu mokant užsieniečius tokios sudėtingos kalbos, su kokiais sunkumais susiduriate?
– Ne visi mano studentai turi žinių apie Japoniją, kartais lietuviai painioja japonų, kinų ir korėjiečių kultūras, nors mes esame skirtingos šalys kaip Lietuva, Estija ir Latvija, taigi mūsų kalbos nėra tokios panašios, kad galėtume susikalbėti vieni su kitais. Man svarbu, kad studentai sužinotų apie Azijos šalis mokydamiesi jų kalbų, todėl planuoju į savo kursus įterpti veiklos, susijusios su japonų kultūra.
– Ar turite darbo planų susijusių su Lietuva bei ką pasiūlytumėte pamatyti atvykstantiems turistams?
– Norėčiau būti tiltu, jungiančiu Lietuvos ir Japonijos kultūrinius gyvenimus. Esu aplankiusi miestus, susijusius su M. K. Čiurlionio gyvenimu: Vilnių, Kauną, Palangą, Nidą, Šiaulius, Druskininkus, Varėną, Plungę, Šateikius. Vilniuje siūlyčiau aplankyti Aušros vartus, Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią, Nacionalinę dailės galeriją, kurioje eksponuojami modernaus meno ir nematyti M. K. Čiurlionio darbai, o kiemelyje yra Sugiharos sakurų parkas. Kaip japonė ir tiesiog žmogus, norintiems pamąstyti apie taiką ir ramybę, rekomenduočiau Genocido aukų muziejų, Tolerancijos centrą, Holokausto ekspoziciją. Dar pasiūlyčiau nuvykti į Sugiharos namus, Devintą fortą ir Pažaislio vienuolyną Kaune, Kryžių kalną Šiauliuose. Norintiems pasimėgauti Lietuvos gamta, rekomenduočiau važiuoti į Druskininkus atsipalaiduot SPA centre žalių miškų apsuptyje, Palangoje išsimaudyti Baltijos jūroje, taip pat Kaune mėgstu Nemuno ir Neries santaką, čia labai gražu saulėlydžio metu.
