Skambiai pristatydamas iki tol negirdėtą Mikalojaus Konstantino Čiurlionio simfoninę poemą „Dies Irae“, KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto emeritas, kompozitorius Giedrius Kuprevičius neklydo. Pasigirdus pirmiesiems kūrinio garsams tapo aišku, kad tai – tikra muzikos sensacija.
Ištuštėjus Kauno valstybinės filharmonijos salei, kuri dar prieš kelias akimirkas skendo M.K.Čiurlionio muzikos garsuose, žmonių spūstys užtvėrė koridorių. Stipru, įtaigu, muzikalu, genialu – pagyrų simfoninei poemai, kurią kompozitorius G.Kuprevičius prikėlė iš juodraščio, negailėjo abiejų kūrėjų talentų gerbėjai. Sujaudintų melomanų eilėje prie maestro nedrąsiai trypčiojo ir Rokas Zubovas.
„Esu dėkingas. Esu labai dėkingas ir skolingas“, − galiausiai priėjęs prie kompozitoriaus, ranką jam spaudė M.K.Čiurlionio proanūkis, kuriam ši premjera buvo ypač svarbi.
G.Kuprevičius prisiminė dieną, kai muzikologas Darius Kučinskas jam pasiūlė įgarsinti iki šiol neatliktą „Dies Irae“. Kompozitoriui mintis pasirodė netikėta ir viliojanti, tačiau artimesnė pažintis su kūrinio natomis jau netrukus sukėlė labai daug abejonių dėl idėjos sėkmės: M.K.Čiurlionio pieštuku užrašytos natos buvo tik lakoniškas eskizas su daugybe klaustukų. „Šį kūrinį restauruoti ar atnaujinti, kaip norite, taip vadinkite, man buvo tikrai didelis iššūkis“, − neslėpė kompozitorius, neretai vadinamas žmogumiorkestru. G.Kuprevičius nedrįso spėlioti, kokią reikšmę ar vertę šis kūrinys turės Lietuvos klausytojams, tačiau neabejojo, kad simfoninė poema „Dies Irae“ yra ir bus svarus šio kompozitoriaus bei XX a. pr. Europos muzikinės kalbos dokumentas.
– Kuo simfoninė poema „Dies Irae“ ypatinga jums ir kuo ji buvo ypatinga M.K.Čiurlioniui?
– 1910 m. žiemą, ko gero per vieną dieną sukurta poema yra tarsi pliūpsnis prieštaringų M.K.Čiurlionio sielą užplūdusių jausmų ir minčių derinys. Apie tai byloja bemaž dešimt lyg iš pasąmonės atkeliavusių jo paties sukurtų ir liaudies dainų ar bažnytinių giesmių motyvų vystymas. Sunku spėti, kas iš tikrųjų glūdi šioje simfoninėje
poemoje. Man tai buvo labai netikėtas ir gerokai sampratą apie Čiurlionio muzikinį palikimą keičiantis nuotykis. Nenorėčiau plačiau spekuliuoti šio kūrinio gimimo aplinkybių tema, tačiau jo partitūroje yra labai daug nuojautų ir grėsmių, prašviesėjimo ir depresijos natų.
– Kuo „Dies Irae“ skiriasi nuo kitų M.K.Čiurlionio stambiųjų simfoninių kūrinių?
– Tai − baigtas kūrinys, kuriame yra daugiau nei 1 122 taktai. „Dies Irae“, skirtas žmonai Sofijai, tai taip pat kelia nemažai klausimų. Kodėl toks tragiško turinio opusas dedikuotas mylimam žmogui? Gal į tą klausimą galėtų atsakyti pati Sofija, tačiau ji labai mažai kalbėjo apie judviejų santykius, todėl muzikologams ir psichologams atsiveria tolesnių tyrimų erdvė. Man šis kūrinys buvo bandymas susigaudyti XX a. pr. stilistikoje, formoje ir instrumentuotėje.
– Ar buvo sunku „Dies Irae“ prikelti iš nesutvarkyto eskizo ir paleisti į dienos šviesą?
– Iš esmės, visos M.K.Čiurlionio natos liko nepajudintos, tik kai kur teko patikslinti neatitikimus. Kadangi partitūroje nėra nurodyta nei instrumentų, nei tempų, nei dinamikos, o tonacijos ženklai parašyti tik vieną kartą, teko pasitelkti ir intuiciją, ir kompozitoriaus patirtį, kad užpildyčiau tuščias, per skubą neužrašytas eilutes. Teko
keliais šimtais taktų trumpinti, nes greitai rašant yra likę nereikalingų pasikartojimų. Tai įprasta, kai kompozitorius kuria greitai, tarsi stenografuoja, nieko netaiso, palikdamas redagavimą tolesniam darbo procesui. Deja, Čiurlionis prie šio eskizo jau nebegrįžo – po metų mes jo netekome. Rekonstrukcijos idėją pasiūlė gerai Čiurlionio kūrybą išmanąs muzikologas, profesorius D.Kučinskas, tačiau nesitikėjau, kad teks tapti dar ir „kriminalistu“ – kai kurias natas galėjau iššifruoti tik labai smarkiai išdidinęs rankraščio fotokopijas. Su dirigentu Robertu Šerveniku ruošdami partitūrą radome nemažai klaidų. Buvo dvejopai šifruotinų epizodų – Čiurlionis rašė greitai ir ne visur aiškiai, yra ir du kartus ant tų pačių natų parašyto muzikinio teksto. Teko prioritetą teikti stipriau pieštuko įrėžtoms natoms.
– Kaip manote, jei premjeros dieną salėje būtų sėdėjęs M.K.Čiurlionis, jam būtų patikę tai, ką girdėjo?
– Žinome, kad Čiurlioniui neteko išgirsti nė vieno savo simfoninio kūrinio. Sunku pasakyti, ką muzikas pasakytų, išgirdęs mano redakciją. Gal pagirtų, o gal ir pabartų. Žinau – darbą atlikau sąžiningai, stengiausi išlaikyti Čiurlionio muzikos dvasią, nerimą, palikau visus netikėtus, „negražius“ politonalinius epizodus. Kas žino, gal ateityje panašų darbą atliks kitas rekonstruktorius, ir jo partitūra skambės gerokai kitaip nei mano. Tokią viliojančią galimybę tikrai savyje slepia Čiurlionio nežinomi partitūrų puslapiai. Tačiau tai − jau ateities visuomenės kultūrinių poreikių klausimas. Prikelta „Dies Irae“ pranoko lūkesčius Kuprevičius M.K.Čiurlionio kūrinį prikėlė iš juodraščio. „Čiurlioniui neteko išgirsti nė vieno savo simfoninio kūrinio. Sunku pasakyti, ką muzikas pasakytų, išgirdęs mano redakciją.“
Straipsnio autorius: Šarūnė KUTINSKAITĖ-BŪDAVIENĖ
Publikuotas Savaitraštis Kaunui
2015 m. lapkričio 26 d. – gruodžio 2 d. Nr. 12
