Negi atsiras, kas mėgintų tai patikrinti – sakoma, jog pradedant 2008 metais mobiliųjų programėlių („apps’ų”) buvo atsisiųsta daugiau nei 100 milijardų. Ir, jog tai daugiau nei per tą patį laikotarpį žmonija užrašė žodžių.
Ne tiek svarbu kaip pavyko suskaičiuoti žodžius, daug svarbesnis akivaizdus faktas, jog mobiliosios programėlės yra tapusios globaliu reiškiniu, vartotojų vaizduotėje populiarumu besivaržančiu net su kalba. Jos yra sprendimas visoms įmanomos problemoms.
Anot „Apple” reklaminės kampanijos: „there’s an app for that”, t. y., jei yra kokia problema, pirmiausia ieškok mobiliosios programėlės. „Nokia” žengė žingsnį dar toliau – kokios dar problemos, „think appy thoughts”. Nors „appy” parašyta be „h” pradžioje, mes vis tiek jį intuityviai perskaitome ir girdime „think happy thoughts”. Būk laimingas. Mąstyk tik tai, kas pozityvu. Mat laimė be technologijos, be mobiliosios programėlės nebėra įmanoma.
Prasidėjo nuo tuštybės
Laimę mobiliosios programėlės žadėjo nuo pat pradžių pradžios, 2008 metų, kai pradėjo veikti „App Store” mobiliųjų programėlių parduotuvė. Viena pirmųjų čia pasirodžiusių mobiliųjų programėlių vadinosi „I am rich” ir kainavo 999,99 JAV dolerius.
Kaip skelbė mobiliosios programėlės kūrėjas vokietis Arminas Heinrichas, nusipirkus „I am rich” kiekvienas, žvilgtelėjęs į jūsų mobilaus telefono ekraną pamatys, jog jūs galite sau TOOKĮ brangų pirkinį leisti. Ir tai visiems reikš, jog esate turtingas. Išskyrus šią simbolinę, jokios kitos funkcijos mobilioji programėlė, tiesą sakant, ir nežadėjo.
Atsisiuntus „I am rich” Iphon’e ekrane atsirasdavo ryški raudona – iš tolo pastebima – ikona, ją aktyvavus pasirodydavo štai tokia mantra: „I am rich / I deserv it / I am good, / healthy & successful”. Tekstas su klaidomis, bet, perfrazuojant žinomą teiginį, laimingi ir turtingi klaidų nemato.
[[{„fid”:”10361″,”view_mode”:”default”,”fields”:{„format”:”default”,”field_file_image_alt_text[und][0][value]”:”App „I am rich””,”field_file_image_title_text[und][0][value]”:”App „I am rich””},”type”:”media”,”attributes”:{„alt”:”App \”I am rich””,”title”:”App \”I am rich””,”style”:”width: 350px; border-width: 1px; border-style: solid; margin: 10px; float: right; height: 282px;”,”class”:”media-element file-default”}}]]Ir ką sau manote – atsirado 8 šios mobiliosios programėlės pirkėjai, programėlės kūrėjui atiteko 5600 JAV dolerių, o „Apple” – 2400 JAV dolerių. Per vieną parą! Regis, išties visi turėjo būti laimingi, bet po šios ypač sėkmingo verslo paros „Apple” nusprendė „I am rich” pašalinti iš „App Store”. Gal kažkaip nesmagu pasidarė.
Sparčiai augantis verslas
Po šios istorijos mobilioji programėlė „I am rich” tapo programinės įrangos kolekcionierių medžiojama retenybe, „Apple” sugriežtino reikalavimus mobiliosioms programėlėms, o Armino Heinricho vardas tapo bendriniu vadinamojo „urban dictionary” žodžiu, nusakančiu tuštybę naujųjų medijų amžiuje.
Nors mobiliųjų programėlių epochos pradžia panaši į tragikomišką anekdotą, tačiau 2011 metais paskaičiuota, jog vien tik „App Store” per trejetą metų JAV sukūrė 300 tūkst. darbo vietų. Pridėkime ir „Google Play” mobiliųjų programėlių parduotuvę „Android” platformai, „Windows Phone Store” bei kitas smulkesnes mobiliųjų programėlių parduotuves – išeis labai solidus skaičius.
2012 metais „apps” tapo ieškomiausiu „Google” žodžiu, o 2014 metais „Gmail” tapo pirmąją mobiliąja programėle, atsisiųsta milijardą kartų. Po Armino Heinricho pokšto kilusios ironiškos diskusijos apie mobiliąsias programėles nutilo, niekas nebesiginčija, jog jos tapo viena aktualiausių šiandienos kultūros sričių, keičiančios mūsų kasdienius įpročius ir patirtis.
Žiniatinklis – per daug laisvės
Kaip keičia? 2010 metais žurnale „Wired” buvo paskelbta esė „The Web is dead. Long live the Internet”. Joje, remiantis interneto vartojimo duomenimis, buvo padaryta išvada, jog pasaulinio žiniatinklio, simbolizuojamo interneto naršyklės, istorija artėja prie pabaigos, ateina naujoji – mobiliųjų programėlių, „apps’ų” – epocha.
Prie ko mus įpratino interneto naršyklės? Pirmiausia – prie laisvės. Naršyklėje gali eiti kur tik nori, pateikiamos visos galimybės, iš kurių tenka atsirinkti tinkamiausią. Šioje situacijoje vartotojui iškylanti problema – galimybių gausa trikdo, gaišina laiką. Tenka valandų valandas knistis begalėje informacijos tol, kol atrandama tinkama.
Įvairių interneto paslaugų teikėjams „naršyklės” epocha kelia kitokius rūpesčius – pasaulinio žiniatinklio chaose neaišku kaip uždirbti pinigus. Atrodo, jog „Google” informacijos paieškos projektas yra „naršyklės epochos” aukščiausiasis taškas, jog interneto vartotojui nusibodo informacijos ieškoti. Jis nebeturi tam laiko. Jis nebenori laukti. Jis nori tiesiog gauti tai, ko reikia. Tegu ir atsisakant mitu virtusios pasaulinio žiniatinklio laisvės, tegu už nedidelį užmokestį. Tačiau išvengiant didesniąją laiko dalį internete užimančios paieškos.
Mobiliosios programėlės pasiūlo tiesioginę prieigą prie reikiamos informacijos. Arba pasiūlo tik tam tikrą išskirtą funkciją, bet ne visas įmanomas. Jos nepasiūlo visų įmanomų alternatyvų, iš kurių reikia rinktis vartotojui, tačiau pasiūlo pakankamai gerą. Ir didžioji dalis šiandienos interneto vartotojų tuo pasitenkina.
Nebeturime laiko rinktis
Kas jis, šiandieninis interneto vartotojas, kuris pamažu atsisako naršyklės – interneto epochos laisvo pasirinkimo simbolio ir vis dažniau naudojasi mobiliosiomis programėlėmis, apribojančiomis funkcijas ir informacijos srautus iki labai griežtai apibrėžto ir kontroliuojamo kiekio?
Sociologai atkreipia dėmesį, jog kaip tik dabar baigusi studijas darbo rinką pasiekia karta, užaugusi kartu su pasauliniu žiniatinkliu. Sakoma, jog kai jie buvo nedirbantys moksleiviai ir studentai, jie turėję daugiau laiko nei pinigų. Ir todėl pasirinkimo – jei tik įmanoma, visuomet nemokamo – laisvę suteikianti naršyklė buvo jų gyvenimo modelis.
Tačiau dabar ši karta turi daugiau pinigų nei laiko, todėl naršyti ir ieškoti informacijos, rinktis reikiamą funkciją iš siūlomų šimtų jie nebeturi laiko. Geriau šiek tiek sumokėti ir gauti gal ir ne geriausią, bet pakankamą.
Mobiliųjų programėlių katalogai, suskaldantys veiklos įvairovę internete į atskiras atskleidžia ko vartotojui reikia iš interneto, kokias problemas ir kaip jis svajoja spręsti.
Štai mobili programėlė „The Hand Heater”, skirta … rankoms pasišildyti. Ją aktyvavus telefonas pradeda švytėti it įkaitęs šildytuvas, prisilietus prie ekrano pirštu pasigirsta šnypštimas ir pasirodo garas. Šilta, net pernelyg šilta!
Arba mobilaus telefono ekrano valymo programėlė „Dirty Fingers” – ją aktyvavus telefone pasirodo pusnuogė gražuolė ir kruopščiai nuvalo ekraną tarsi iš … vidaus. Arba „Hangtime”, matuojanti kiek laiko oran išmestas „Iphone” skries laisvu kritimu iki bus sugautas arba suduš. Ir ypač naudinga „iNap at Work”, kurią aktyvavus telefonas ima skleisti visus reikiamus intensyvaus darbo biure garsus. O darbuotojas tuo metu turi galimybę nusnausti…
Ir svarbiausia – įvairių skaitmeninės tikrovės įrankių kūrėjai dabar turi galimybę tai apmokestinti. Beveik visos išvardintos mobiliosios programėlės kainuoja po 0,99 EUR.
Puikus naujas pasaulis?
[[{„fid”:”10362″,”view_mode”:”default”,”fields”:{„format”:”default”,”field_file_image_alt_text[und][0][value]”:”App „Heat you hands””,”field_file_image_title_text[und][0][value]”:”App „Heat you hands””},”type”:”media”,”attributes”:{„alt”:”App \”Heat you hands””,”title”:”App \”Heat you hands””,”style”:”height: 300px; width: 350px; border-width: 1px; border-style: solid; margin: 10px; float: left;”,”class”:”media-element file-default”}}]]Ekonominiai aspektai yra lengviau pamatuojami nei mobiliųjų programėlių poveikis įvairioms mūsų kasdienybės praktikoms. Tyrinėtojai teigia, jog svarbiausias mobiliųjų programėlių poveikis – gavę tai ko reikia iškart, nė neieškojus, mes visiškai nebemokame laukti, nebesuprantame laukimo kultūrinės ir socialinės funkcijos.
Geriausiai ją savo romane „Procesas” yra aprašęs rašytojas F. Kafka sodiečio, atėjusio prie Įstatymo vartų alegorijoje. Sodietis atėjęs prie durų, tačiau durininkas jo neįleidęs. Neuždraudęs apskritai, bet pabrėžęs, jog ne dabar. Durininkas sodiečiui pasiūlęs suolelį pasėdėti, kad būtų patogiau laukti. Ir šis sėdėjęs iki pat mirties. Ir mirdamas sužinojęs, jog tos durys jam vienam buvo skirtos, jog niekas kitas pro jas negalėjęs įeiti.
Mįslinga ir liūdna istorija, sulaukusi daugybės interpretacijų. Viena jų – laukimas, pokyčio viltis buvo sodiečio gyvenimo esmė, be kurios jis nieko daugiau neturėjo. Ir nors durininkas jo nelaikė jėga, negrasino, jis nesiryžo pats peržengti slenkstį ir susidurti su tuo, kas yra už jų. Galėtume matyti sodietį kaip interneto naršyklės epochos žmogų, įnikusį į paieškas ir niekaip negalinti sustoti, apsispręsti, pasirinkti – viltis, jog gal pavyks ką nors geriau surasti jį tarsi prikausto ant to durininko pasiūlyto suoliuko.
Mobiliosios programėlės žada, jog daugiau laukti nebereikės. Nereikės nieko ieškoti, nereikės kankintis renkantis informacijos šaltinius, abejoti apsisprendžiant dėl vienos ar kitos funkcijos. Mobiliosios programėlės yra durys, kurios už nedidelį mokestį visuomet yra atviros.
Tačiau technologijų tyrinėtojai sako, jog nereikėtų tikėtis, kad bus galima taip paprastai užeiti ir pasiimti tai, ko mums reikia. Turėsime tenkintis tuo, kas mums pro tas nuolat pravertas duris bus paduota.
Pasaulinis žiniatinklis mobiliosiose programėlėse tranformuosis į tai, kas vadinama „Big Reverse” – informacijos nebebus ieškoma, ji bus tiekiama kiekvienam mūsų. Pagal savijautą – apie vaistus, pagal situaciją – apie daiktus ir paslaugas. Susidėvėję batai informuos, jog juos jau laikas keisti… Už mūsų sveikatą atsakinga mobilioji programėlė praneš, jog laikas eiti pabėgioti. Ir kiek laiko reikėtų po to pailsėti.
Už mus bus pagalvota. Ateis puikus naujas pasaulis? Jame nebus galimybės nebūti laimingiems, nes gausime, ko norime ir nenorėsime to, ko negalime gauti. Nes nežinosime.
Saulius Keturakis yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Filosofijos ir psichologijos katedros profesorius.
