Individus ir visuomenes šiandien labiausiai veikiančioms šiuolaikinėms medijoms esame itin atviri, niekuo nenusileisdami, o kartais net ir lenkdami labiau išsivysčiusias šalis. Turėtume džiaugtis, kad žengiame koja kojon su naujausiomis technologijomis, ar liūdėti, kad galime ištirpti virtualiame pasaulyje, prarasdami savo nacionalinį identitetą ir vertybes?
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) Filosofijos ir psichologijos katedros vedėjas filosofas Nerijus Čepulis siūlo nepulti į kraštutinumus.
Turime pripažinti, kad naujosios medijos – tinklaraščiai, socialiniai tinklapiai, vizualinis menas, programinė įranga, internetinės svetainės, vaizdo žaidimai ir visi kiti skaitmeninėje terpėje kuriami produktai – mūsų gyvenimą pakeitė negrįžtamai ir procesas tęsiasi. Kartu reikia stengtis perprasti šiuolaikines technologijas, suvokti jų poveikį sau, siekiant nebūti tik aklais vartotojais.
„Pastebiu, kad medijų raštingumo stinga net inžinierinių specialybių studentams. Gebėjimas konstruoti, programuoti ir įgudusiai vartoti medijas dar nesuteikia suvokimo, kaip jos „programuoja“ mus. Humanitarai ir menininkai dažnai yra jautresni medijų poveikiui ir įgalesni medialoginei diagnozei“, – teigia N. Čepulis.
Lietuvoje šiuolaikines medijas ir jų poveikį tyrinėjančius specialistus rengia KTU, kviečiantis studijuoti tarpdisciplinines Medijų filosofijos, Naujųjų medijų kalbos programas.
– Dažnai medijų terminas vartojamas tiesiog kaip interneto, socialinių tinklų ir TV sinonimas. Kaip jį aiškinate jūs?
– Taip, visa tai yra medijos, tačiau, žymėdamas vien žiniasklaidą (angl. mass media), šis terminas yra labai susiaurinamas ir prarandamas jo istorinis fonas. Juk šis lotyniškas terminas turi ilgą istoriją, besidriekiančią išilgai žmogaus kultūros ir technologijos raidos.
Medijos – žmogaus savęs pratęsimas erdvėje ir laike, kaip pavyzdžiui, ratas, raštas ar radijas. Tai jo juslių ir organų tęsiniai, lyg jo kūrybos ir gamybos „aura“. Ši „aura“ turi tendenciją plėstis, kartu ir susiedama, ir atskirdama individus ar visuomenes. Šiandien ši „aura“, ši elektromagnetinė mediosfera globalizuoja mūsų individualias aplinkas. Globalizacija nebūtinai skatina komunikaciją. Pavyzdžiui, televizija apgaubia visuomenę bendru informacijos lauku, ir kartu izoliuoja pavienį jos vartotoją televizoriaus ekrano „transe“. Panašiai atsitinka ir internautams, kino ar kompiuterinių žaidimų mylėtojams.
Informacinių ir komunikacinių medijų proveržiui ypatingą paskatą davė išradimai elektrodinamikos srityje. Fotografija ir kinas davė stimulą reprodukavimui ir medijų masifikacijai. Kompiuteriai ir internetas – tai dar ne pabaiga. Medijos vis labiau skverbiasi į psichinį ir fizinį žmogaus audinį. Biosfera tampa mediasfera. Kas žino, kas atsitiks, kai ši riba visiškai nusitrins?
– Kas kuria medijų turinį?
– Demokratijos ir anarchijos mylėtojai džiūgauja, manydami, jog informacinių medijų turinių kūrimas šiandien sprūsta iš profesionalų į masinio vartotojo rankas. Iš tikrųjų istorija dar nematė tokios globalios viešos erdvės ir pilietinės saviraiškos.
Tačiau galima kalbėti ir apie pesimistiškesnį situacijos vertinimą. Filosofo Jean‘o Baudrillard‘o įsitikinimu, individai jau nebekuria turinių. Elektrifikuotoje terpėje turiniai reprodukuojasi ir cirkuliuoja automatiškai , o žmogus pats yra tapęs manipuliuojamu informacijos vienetu. Viskas – nuo jausmų iki sveiko maisto, nuo tapatybės iki viešnagės Afrikoje, tampa simuliuojama. Tai „tikrovės dykuma“.
Broliai Wachowskiai, įkvėpti šios idėjos, pastatė filmą „Matrica“. Matrica – tai automatiškai cirkuliuojančių ir save reprodukuojančių simuliakrų sistema, kurios joks individas ir jokia individų grupė nebekontroliuoja.
– Mūsų identitetą, tapatybę taip pat formuoja medijos?
– Nacionalinio identiteto ištakose glūdi nacionalinė spauda – knygos, žurnalai, laikraščiai. Lietuvos atveju čia būtina minėti „Aušrą“ ir „Varpą“. Šiandien šiuolaikinės šviesos greičiu veikiančios ir nacionalines teritorijas gerokai pranokstančios medijos buvusią situaciją keičia iš esmės.
Kai kas čia įžvelgia didelį pavojų tautinei tapatybei. Manau, kad asmenybę sudaro ne tik tautinė, bet ypač individuali, o taip pat kosmopolitinė tapatybės. Nacionalinė spauda plėšo imperijas, bet kartu spausdinta knyga ištraukia individą iš minios ir formuoja individualybę. Tačiau aistringam skaitovui iškyla pavojus užsidaryti vienatvėje. Elektrinės tinklinės medijos raštingoje individualizuotoje visuomenėje atgaivina pilietinį įsitraukimą ir globalų dalyvavimą. Svarbu palaikyti minėtų tapatybių pusiausvyrą. O tai priklauso ir nuo mediasferų balanso. Spartus ir tankus belaidis internetas Lietuvoje rodo, kad esame neblogai pasiruošę virsmui iš informacinės į komunikacinę visuomenę.
– Kaip pasinaudoti medijomis, o ne būti jų išnaudojamiems?
– Šiandien kaip niekada yra svarbios medijų raštingumo tarpdisciplininės studijos. Tai dar viena Švietimo epochos banga. Universalaus Proto (ideologijos) primatą keičia Sąsajos ar net Sąveikos primatas. Tinklo visuomenėje randasi du pamatiniai būviai: būti aktyviai sąveikaujančiu ir pasyviai sąveikaujamu. Pirmiesiems priklauso sprendimo ir apsisprendimo galimybė. Šiek tiek generalizuoju, bet tinklo visuomenės spektaklyje vyraus ir jau įsivyrauja du pagrindiniai vaidmenys – „žvejai“ ir „žuvys“.
Kaip dėstytojas dažnai pastebiu, kad medijų raštingumo stinga net inžinierinių specialybių studentams. Gebėjimas konstruoti, programuoti ir įgudusiai vartoti medijas dar nesuteikia suvokimo, kaip jos „programuoja“ mus. Humanitarai ir menininkai dažnai yra jautresni medijų poveikiui ir įgalesni medialoginei diagnozei.
Žvejys Karalius iš medijinio transo pabus, kai verslininkui ir mokslininkui į pagalbą ateis menininkas, o inžinierius programuotojas sukirs penkis su humanitaru.
