Ką bendro turi mokslinė fantastika ir technologijų laboratorijos? Daug daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Fantastikos autoriai dažnai tampa idėjų pranašais – jų vaizduotės sukurtos istorijos įkvepia išradėjus, o kartais tiesiogiai virsta inžineriniais projektais. Šiandien, kai dirbtinis intelektas ir robotika sparčiai skverbiasi į mūsų kasdienybę, fantastika ir realybė žingsnis po žingsnio susilieja.
Apie tai diskusijų festivalyje „Būtent!“ vykusioje Kauno technologijos universiteto (KTU) surengtoje diskusijoje „Dirbtinis intelektas mokslinėje fantastikoje: fikcija, kuri pildosi?“ kalbėjosi filosofai, technologijų ekspertai ir mokslo populiarinimo atstovai. Pokalbį moderavo KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) doc. dr. Nerijus Čepulis.
Mokslinės fantastikos stiprybė – gebėjimas kurti scenarijus, leidžiančius „iš anksto įspėti, kas bus, jeigu vystysimės vienu ar kitu keliu“, – teigia mokslo populiarinimo, kino naujienų laidų ir TV viktorinų vedėjas dr. Rolandas Maskoliūnas. Pasak jo, šie pasakojimai padeda visuomenei išvengti kai kurių klaidų arba pasisemti įkvėpimo naujoms idėjoms.
Kad šis žanras yra daugiau nei pramoga, rodo ir skirtingų kultūrų požiūriai. KTU SHMMF filosofas prof. dr. Saulius Keturakis pastebi, jog Afrikos mokslinė fantastika siūlo kitokį technologijų ir kultūros santykį, nei esame įpratę Vakaruose.
„Vakarų fantastika dažnai eina gerai išmintu keliu – technologijos atneša arba gėrį, arba blogį, – vyrauja katastrofų temos ir genų inžinerijos siužetai“, – sako S. Keturakis. „O štai Afrikos autoriai dažniau ieško sintezės: ten gali sutikti žmogų, kuris viena ranka laiko išmanųjį telefoną, o kita – užsiima vudu praktikomis. Mums, vakariečiams, tai neįprasta, tačiau ryškiai atskleidžia šiandienę technologijų ir tradicijų sąveiką.“
Prie kultūrinių skirtumų konteksto R. Maskoliūnas prideda ir regioninį akcentą – jis išskiria lenkų mokslinę fantastiką kaip vieną stipriausių Rytų Europoje: „Tai ypatingai įdomūs scenarijai – stipri religinė ir socialinė tematika, mėginanti nagrinėti žmogiškumo esmę ir prasmę, kaip technologijos bei visuomenės santykiai keičia mus kaip individus ir kaip bendruomenę.“
KTU Informatikos fakulteto (IF) prof. dr. Rytis Maskeliūnas pastebi, kad fikcija neretai priartėja prie realybės – daugelis per pastaruosius penkiasdešimt metų sukurtų vizijų šiandien tampa tikrove. „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ dar liko ateičiai, tačiau robotų humanoidų proveržį regime jau dabar. Greitai namuose pasirodys robotai padėjėjai – jie galės imtis buities darbų ir net prižiūrėti vaikus“, – dalijasi R. Maskeliūnas.
Kitas pavyzdys, atspindintis fantastų numatytus scenarijus, – skaitmeninė tapatybė. „Atrodo, kad tai progresyvi šiuolaikinės visuomenės dalis. Tačiau mokslinės fantastikos autoriai dar anksčiau kėlė klausimą: kas nutiktų, jei ši tapatybė būtų ištrinta? Įsivaizduokite pasaulį be klasikinių įrašų ar archyvų – tik po oda implantuotas čipas. Jei sistema sugenda ar įvyksta trikdis, žmogus tarsi dingsta iš visuomenės: nebegali nusipirkti maisto, nes nebeprieina prie savo banko sąskaitos, o kur dar galimos „piktųjų“ vyriausybių kontrolės ar programišių atakos“, – pabrėžia profesorius.
Pasak jo, tai, kas vakar atrodė fantazija, šiandien virsta konkrečia inžinerine užduotimi. Mokslinė fantastika galėjo netgi paveikti inovatorių sąmonę. „Turbūt dalinai galima galvoti, jog įvyko tam tikras pasąmonės užprogramavimas – idėjos buvo įpirštos kūrėjų vaizduotei. Bet tik patys kūrėjai galėtų atsakyti, kiek tai tiesa“, – svarsto profesorius.
Kaip vertinti mokslinės fantastikos pasakojimus, kurie kartais atrodo neįtikėtinai nutolę nuo tikrovės? S. Keturakis primena amerikiečių rašytoją Filipą K. Diką, dalį garsiausių kūrinių parašiusį po vizito pas odontologą ir teigusį, kad tiesiog užrašė balsus, kuriuos girdėjo.
Vis dėlto, anot S. Keturakio, psichologai pabrėžia – tai, ką įsivaizduojame, ilgainiui tampa mūsų veiksmų koordinačių sistema. Šią idėją iliustruoja ir verslo pasaulis, vis dažniau pasitelkiantis mokslinę fantastiką ateities prognozėms kurti.
„Pažvelkime į tokių įmonių užsakovus: „Visa“, „Mastercard“, „Pepsi“, „Coca-Cola“, net NATO. Pastaroji teiravosi, kaip kariausime po penkiolikos metų. Įmonės klausia, ar ateityje išliks dėvėtų drabužių rinka. Jei prisimenate Bella Hadid pasirodymą ant podiumo, kai suknelė buvo užpurkšta aerozoliu ir vėliau nuplauta, akivaizdu – dėvėtų drabužių ateitis miglota“, – pasakoja S. Keturakis.
Apibendrindamas jis teigia: „Mokslinė fantastika, patekusi į geras rankas, šiandien yra raktas į ateities verslą.“
Šią mintį pratęsia R. Maskeliūnas, pabrėždamas, kad dirbtinio intelekto (DI) pažanga vis labiau priartina fantastų vizijas prie tikrovės. Anot jo, „ChatGPT-5“ geba itin įtaigiai „haliucinuoti“ – paprašytas prognozuoti netolimą ateitį, modelis pateikia gana įtikinamus scenarijus, o su kiekviena nauja versija jie tampa vis labiau primenantys realybę.
R. Maskeliūnas pasakoja, kad DI jau žengia link bendrojo DI (angl. artificial general intelligence, AGI) – tokio, kuris gebėtų suprasti, mokytis ir atlikti bet kokį intelektualų uždavinį, kurį šiandien pajėgus spręsti žmogus. Tai nebebūtų vien statistinių tikimybių skaičiuoklė – kryptis veda į visuminį situacijos suvokimą, artimą žmogaus mąstymui ir sprendimų priėmimui, gal net su empatijos užuomazgomis.
Šį pokytį jis iliustruoja paprastu pavyzdžiu: žmogus, pajutęs karštą ir tvankų orą, remiasi intuicija ir nujaučia, kad rytoj sąlygos gali pasikeisti, nors neturi visų metų meteorologinės statistikos. Būtent tokio kontekstinio, o ne vien šablonais paremto samprotavimo link evoliucionuoja DI.
Tiesa, kartu su pažanga auga ir nerimas dėl darbo vietų – ypač kai technologijos skinasi kelią net į jautrias paslaugų sritis. „Simboliškas pavyzdys – Žemaitijos laidojimo paslaugų bendrovė, gavusi ES finansavimą „paguodos įrankiui“: mobiliajai programėlei, kuri leis netektį patyrusiems žmonėms bendrauti su DI pagrindu veikiančiu „psichoterapeutu“. Sprendimą planuojama pristatyti per artimiausius dvejus metus“, – dalijasi S. Keturakis.
Darbo rinkos perspektyvą R. Maskeliūnas vertina blaiviai: pirmiausia automatizuojamos rutininės, sprendimų nereikalaujančios užduotys. Tai jau matyti logistikoje – užsakymus komplektuoja robotai, prekes perveža autonominės sistemos, kai kur bandomi dronai. Vis dėlto DI nepakeis žmogaus visur: dažnai tai tiesiog ekonomiškai neatsiperka. Todėl, pasak jo, „revoliucijos prieš DI“ laukti neverta – darbai neišnyks, o keisis.
S. Keturakis primena tyrimus, netikėtai nustebinusius net Volstritą: „Maždaug 95 proc. DI diegimų versle nesukėlė ryškaus proveržio. Pavyzdžiui, pokalbių robotai, iš kurių tikėtasi revoliucijos klientų aptarnavime, pasirodė neefektyvūs – dauguma žmonių vis dar renkasi bendrauti su gyvu konsultantu.“
Panaši padėtis ir kūryboje. Masačusetso technologijos instituto tyrimai rodo, kad tokios priemonės kaip „ChatGPT“ leidžia parengti tekstą apie 30 proc. mažesnėmis psichinėmis sąnaudomis ir net 60 proc. greičiau nei dirbant vien pačiam. Tačiau už greitį tenka mokėti: kūrėjai dažnai vėliau neprisimena, ką tiksliai sukūrė – tarsi trumpam išsijungtų atmintis.
Pasak S. Keturakio, rinkoje didėja spaudimas greičiui, bet kartu auga poreikis žmogiškai autentikai. Kur galiausiai nusvers svarstyklės, kol kas neaišku. Jis atkreipia dėmesį ir į didėjantį vartotojų skepticizmą: tik apie 10 proc. europiečių patenkinti žinodami, kad produktas sukurtas pasitelkiant DI.
R. Maskeliūnas pastebi, kad visuomenė tampa vis labiau intravertiška – vis daugiau žmonių mieliau renkasi virtualų bendravimą nei gyvą kontaktą. „Jau turime agentų, leidžiančių susikurti virtualų draugą – net ir tokį, kuris gali būti intymus, visada sakys tik tai, ką nori girdėti“, – sako jis. Tokie sprendimai tampa prieglobsčiu tiems, kurie realiame pasaulyje neberanda vietos ar bijo kritikos.
„Ar gali ateiti laikas, kai daliai visuomenės realaus partnerio paprasčiausiai nebereikės? Manau, kad taip“, – svarsto pašnekovas, primindamas, kad jau egzistuoja technologijos, galinčios perimti net dalį biologinių funkcijų.
S. Keturakis papildo, kad DI vaidmuo kasdienybėje akivaizdžiai stiprėja: jeigu dar 2024-aisiais jis daugiausia buvo naudojamas idėjų paieškai, tai 2025-aisiais vis dažniau tampa kasdieniu pašnekovu.
Kad šis poslinkis nėra staigus, primena platesnis kontekstas: technologijų įtaka mūsų mąstymui prasidėjo gerokai anksčiau, dar su telefonų karta, kai atsakymus į klausimus galėjome akimirksniu rasti „Google“. Pasak R. Maskeliūno, žmogaus mąstymas ateityje keisis – jis taps hibridinis, informaciją apdorosime kitaip nei iki šiol.
„Tai nereiškia, kad tapsime kvailesni. Tiesiog tam tikras smegenų sritis, atsakingas už informacijos paiešką ir interpretavimą, palaipsniui pakeis kitos“, – aiškina jis.
R. Maskoliūnas čia primena, kad patys įrankiai – ar tai „ChatGPT“, ar kiti – nėra blogi, tačiau būtinos žinios ir saikas: „Fantastika kuria scenarijus tam, kad iš anksto apsvarstytume, ko iš tikrųjų norime.“
„Žmogus bus kitoks“, – apibendrina S. Keturakis, primindamas, kad žmonija jau ne kartą patyrė komunikacijos revoliucijas. Tyrimai rodo, jog šiandieninis jaunimas geba sutelkti dėmesį maždaug tris minutes, o klasikinei novelei perskaityti reikia valandos nepertraukiamo dėmesio. Vadinasi, auga nauja karta, mąstanti kitaip. Ir tai nėra nei geriau, nei blogiau – teks priimti naują komunikacinio mąstymo kultūrą ir išmokti su ja gyventi.
Apibendrinant, diskusijos dalyviai siūlo trijų krypčių laikyseną. R. Maskeliūnas ragina ugdyti kritinį mąstymą, R. Maskoliūnas pabrėžia, kad negalime nukreipti dėmesio nuo skubių globalių problemų – klimato kaitos, migracijos ir kitų, – nes laukti „tikrojo dirbtinio proto“ gali būti tiesiog per vėlu. Tuo tarpu S. Keturakis kviečia jau šiandien ruoštis laikui, kai DI taps pilnaverčiu visuomenės nariu, tikėtina, turinčiu savas teises, su kuriuo teks mokytis gyventi.
