Vasario 25 dieną Europos Komisija (EK) iškilmingai paskelbė apie energetikos sąjungos įkūrimą. Ši iniciatyva dėl savo apimties ir kompleksiškumo jau spėjo sulaukti tiek pagyrų, tiek ir kritikos. Energetikos sąjunga – išties didelio masto projektas, kurio įgyvendinimas pareikalaus nemažai Komisijos pirmininko J.C.Junckerio ir jo komandos pastangų ir ryžto.
Būtent Lietuvos ir kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių, prieš dešimtį metų tapusių Europos Sąjungos (ES) narėmis, dėka, ES pradėta diskutuoti apie tai, kad bendros energetikos politikos nebuvimas trukdo ir ekonominei integracijai Europoje: kai kurios valstybės yra visiškai energetiškai izoliuotos, o „Gazprom“ dujų kainą ir tiekimą naudoją kaip politinio šantažo priemonę. Be to, paaiškėjo, jog energetika glaudžiai susijusi su kitais sektoriais – pramone, transportu, net žemės ūkiu, todėl būtina imtis veiksmų Europos Sąjungos lygiu.
Pradėta kurti energetikos sąjunga nėra dar viena nauja biurokratinė ES struktūra. Tai – horizontali EK iniciatyva, kurią įgyvendinant siekiama kelių tarpusavyje glaudžiai susijusių tikslų skirtinguose sektoriuose: energijos jungtys tarp valstybių ir energijos tiekimo bei saugojimo infrastruktūra (įskaitant taip vadinamus išmaniuosius tinklus bei tokias infrastruktūros priemones kaip SGD terminalai), energijos perdavimo sistemų saugumas bei stabilumas, energijos produktų vieningos rinkos sukūrimas ir energijos diplomatijos (visos ES derybų su trečiosiomis šalimis dėl energijos išteklių įsigijimo) vystymas, energijos vartojimo efektyvumo skatinimas ir klimato kaitą sukeliančių dujų išmetimo mažinimas, taršos leidimų sistemos peržiūra, atsinaujinančių energijos šaltinių ir kitų naujų technologijų skatinimas, transporto sistemos pertvarka, pereinant prie mažiau taršių transporto priemonių.
Žvelgdama į šias problemas integruotai, EK tikisi sumažinti administracinę naštą verslui, sumažinti energijos kainas, sumažinti pramonės ir transporto Europoje keliamą taršą. Per ateinančius penkerius metus planuojama pakeisti ne vieną ES teisės aktą ir įgyvendinti ne vieną naują programą.
Tikslai išties ambicingi, tačiau juos matant, kyla abejonių, ar Komisijai pavyks ryžto jų siekti. Juk iki šiol daugelį su energetika susijusių klausimų spręsdavo pačios valstybės, ir ne visos bus linkusios perleisti atsakomybę ir galias ES institucijoms.
Be to, su energetika visuomet susiję ir stambaus verslo interesai – galima prisiminti Lenkijos angliakasių streikus ar ypač kietą Vokietijos poziciją, valstybėms derantis dėl griežtesnių lengvųjų automobilių taršos standartų.
Energetinės diplomatijos idėja, nors ir ypač patraukli Lietuvai, taip pat nėra lengvai įgyvendinama. Tokios valstybės, kaip Vengrija, Kipras, Graikija ar Italija, vargiai sutiks, kad su Rusija ar Afrikos valstybėmis dėl dujų importo derėtųsi Europos Komisija – dvišaliai šių šalių susitarimai su ne visuomet naudingi Europos Sąjungai. Negana to, žalieji šį projektą kritikuoja kaip nenuoseklų (dėl to, kad ir toliau ES lieka įsipareigojusi iškastiniam kurui, nors ir mažesne apimtimi) ir neambicingą (dėl per mažų taršos sumažinimo tikslų).
Iš tiesų energetinę sąjungą galima vertinti tik kaip dabartinės politikos evoliuciją, nedarant jokių revoliucinių sprendimų tvarios aplinkos kryptimi, tačiau net ir toks „neambicingas“ planas bus sėkmingas tik jei Komisija įrodys valstybėms narėms savo ketinimų rimtumą ir kompetenciją imtis lyderystės energetikos srityje, ir perimti iš valstybių dalį galių šioje srityje.
Bet kokiu atveju, dabartinis planas, jei bus sėkmingai įgyvendintas, bus ne tik Komisijos nuoseklaus darbo įvertinimas, bet ir dar vienas didelis žingsnis Europos Sąjungos federalizacijos keliu. Laisva prekyba ir laisvas asmenų judėjimas, pinigų politika, dabar energetika – kaip sakė vienas Europos idėjos kūrėjų Robertas Šumanas, vieninga Europa nebus sukurta iškart – o tik per mažus konkrečius pasiekimus.
Vertindami naujas Europos Komisijos iniciatyvas, visuomet klausime – o kas iš to mums? Visų pirma energetikos sąjungą reikėtų vertinti kaip geopolitinę Lietuvos pergalę – absoliuti dauguma mūsų keltų klausimų, susijusių su energetika (energijos jungtys, dujų terminalai, kalbėjimas vienu balsu derantis su užsienio tiekėjais), pripažinti prioritetiniais ES lygiu.
Tuo tarpu žiūrint žemiškiau – EK nėra numačiusi didelio papildomo finansavimo energetikos sąjungos įgyvendinimui. Tačiau tose srityse, kur jį planuojama skirti, galime matyti ir tiesioginę naudą Lietuvai.
Pirma, ES lėšomis planuojama prisidėti prie komerciškai mažiau patrauklių, tačiau saugumo prasme būtinų energetikos jungčių (o būtent tokios yra jungtys, jungiančios mūsų regioną su kitomis ES valstybėmis) statybų. Antra, viena iš ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizon 2020“, kurios biudžetas yra beveik 80 milijardų eurų, prioritetinių krypčių yra energetika.
Lietuvos mokslininkai tikrai pajėgūs kurti saugias, ekologiškas ir efektyvias technologijas švariai Europos ateičiai – tereikia tik pasinaudoti šiomis galimybėmis. Taigi Lietuva turėtų ir toliau turėtų išnaudoti savo politinį ir mokslinį potencialą įgyvendinant Europos Sąjungos energetikos politiką ir prisidedant prie gilesnės Europos integracijos.
Jonas Urbanavičius, KTU Europos instituto direktorius
