Tarptautinės pedagogų komandos nuomone, aktyvūs mokymosi metodai, tokie kaip probleminis mokymasis, projektinis mokymasis, iššūkiais grįstas mokymasis, yra būtini inžinerijos studentų įgūdžių lavinimui. Tik tokie metodai veiksmingi sprendžiant globalias problemas. Iš aukščiau paminėtųjų, iššūkiais grįstas mokymasis yra tinkamiausias ugdant su tvarumu susijusių problemų sprendimo įgūdžius.
„Iššūkiais grįstas mokymasis dažnai orientuotas į iššūkius, turinčius globalų poveikį. Studentai, kurie priima iššūkį, nežino, koks bus jo sprendimas. Dėstytojas, kuris šio proceso metu yra fasilitatorius, neleidžia jiems per anksti susitelkti į sprendimą ir skatina iššūkį analizuoti iš kelių skirtingų pusių bei mokslinių perspektyvų“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkė ir dėstytoja Vilma Sukackė.
Toks mokymo(si) metodas labai tinka tvarumo ugdymui, kuris, pasak įvairių mokslininkų, reikalauja kontekstinės, į problemas orientuotos, tarpdisciplininės, bendradarbiavimą skatinančios, įtraukiančios, etiškos ir įgalinančios mokymosi aplinkos. Kitaip tariant, pedagogai turi pereiti nuo labiau į dėstytoją orientuoto, tradicinio ugdymo, į besimokantįjį orientuotą ugdymą.
Siekdami įvertinti tokių metodų efektyvumą, grupė mokslininkų iš Lietuvos, Danijos, Vokietijos, Portugalijos ir Ispanijos universitetų atliko sisteminę literatūros apžvalgą, išnagrinėdami tris aktyvaus mokymosi metodus – projektinį, probleminį ir iššūkiais grįstą mokymąsi.
Nors dėstytojai sutinka, kad probleminis mokymasis (PM), projektinis mokymasis (PRJM) ir iššūkiais grįstas mokymasis (IGM) yra veiksmingi mokant integruoti technologijas į realias gyvenimo situacijas ir tobulinant besimokančiųjų tarpdisciplininius įgūdžius – komandinį darbą, bendravimą ir konfliktų sprendimą – šių metodų taikymas auditorijoje gali būti sudėtingas abiem pusėms.
„Savo praktikoje pastebėjau, kad kartais studentai abejoja naujoviškais mokymosi metodais ir laiko juos savotišku žaidimu. Kadangi šie užsiėmimai dažnai vyksta žaismingoje aplinkoje, pilnoje įvairių pieštukų, spalvingų užrašų ir statybinių kaladėlių, besimokantiesiems sunku rimtai įsitraukti. Todėl labai svarbu jiems labai aiškiai paaiškinti mokymosi metodus ir tikslus“, – sako tyrimo bendraautorė, KTU Socialinių, menų ir humanitarinių mokslų fakulteto (SHMMF) profesorė Saulė Petronienė.
Anot jos, sėkmingai taikyti netradicinius mokymo metodus – iššūkis pradedančiajam dėstytojui. Tačiau pastangos atsiperka, ypač kai studentai pritaiko įgytus įgūdžius už universiteto ribų ir sutelkia dėmesį į realių visuomenės problemų sprendimą.
Tyrėjai mano, kad IGM, PRJM ir PM įgyvendinimas reikalauja paradigmos kaitos, kai organizacija, darbuotojai, dėstytojai ir studentai keičia požiūrį į mokymą ir mokymąsi. Šiame procese tiek dėstytojai, tiek studentai turi pritaikyti naujus įgūdžius ir imtis vaidmenų, kurių jiems anksčiau galbūt nereikėjo.
„Dėstytojo ir studento sąveika keičiasi iš esmės: dėstytojas siekia realizuoti pedagoginę partnerystę su studentu, sudaryti palankias edukacines aplinkas, rūpintis, kad studentai patys organizuotų savo mokymąsi, prisiimtų atsakomybę už rezultatus ir būtų svarbiausi proceso veikėjai,“ – sako KTU SHMMF mokslininkė ir dėstytoja Lina Gaižiūnienė.
„Tiek besimokantieji, tiek dėstytojai susiduria su sunkumais priimdami naujus vaidmenis – dėstytojas nebėra pagrindinis žinių teikėjas, o studentas nebėra pasyvus klausytojas, kuris kaip kempinė sugeria žinias“, – teigia V. Sukackė, kuri kalbėjosi su ECIU (ES finansuojamas Europos universitetas, savo veikloje taikantis IGM metodą) lektoriais, diegusiais IGM metodą savo paskaitose.
Pasak V. Sukackės, iššūkiais grįstas mokymas(-is) sukuria didelį netikrumo jausmą – iš pradžių neaišku, kokių išteklių reikės ir koks sprendimas bus įgyvendintas, o tai prieštarauja mūsų norui bet kokia kaina ir kaip galima greičiau jį rasti. Išsami tarpdisciplininio iššūkio analizė yra IGM pagrindas, todėl dažnai tarpiniuose iššūkių sprendimo etapuose prireikia daugiau konsultacijų, reikalaujančių papildomo dėstytojo laiko ir įgūdžių.
Nepaisant kylančių iššūkių, dėstytojai mano, kad aktyvaus mokymosi metodų nauda juos nusveria: didžiausias laimėjimas – tvarumo ugdymas. Be to, absolventai patys tampa nuolatiniais besimokančiaisiais, galinčiais ir toliau pritaikyti savo įgūdžius ir kompetencijas įvairiems iššūkiams, su kuriais susiduria realiame gyvenime.
„Neseniai sutikau vieną savo buvusį studentą, kuris pasisveikino sakydamas, koks yra dėkingas, kad paskaitų metu išsprendė problemą, susijusią su realia situacija studentų bendrabutyje. Auditorijoje rastas sprendimas ir jo pritaikymas realybėje suteikia studentams galimybę pajausti, tokio mokymosi prasmę ir naudą, savo žinių ir kūrybinių sprendimų poveikį aplinkai, realiam gyvenimui ir/ar darbui. Tokio mokymosi metu įgyti įgūdžiai nėra trumpalaikiai, nors realiu laiku gali atrodyti, kad sunku identifikuoti ką aš išmokau, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai labai vertingi gebėjimai, ypač todėl, kad vienas pagrindinių iššūkių šiuose užsiėmimuose – mokymasis dirbti komandoje, o įgytas toks įgūdis ypač vertingas praktikoje“, – sako S. Petronienė.
Tyrimo bendraautorė dr. Lina Gaižiūnienė įsitikinusi, kad šiuolaikinė mokymo(si) paradigma yra pagrįsta dėstytojo parama, leidžiančia besimokantiesiems nuolat tobulėti savarankiškai dirbant ir mokantis.
„Bendradarbiavimas šiame procese yra ypatingai svarbus. Tai leidžia dėstytojui geriau suprasti studentą – jo lūkesčius ir tikslus siekiamų kompetencijų prasme. Besimokantysis ir dėstytojas tampa partneriais ir tai skatina abi dalyvaujančias puses veikti kuo efektyviau ir prasmingiau. Tai savo ruožtu didina motyvaciją“, – sako L. Gaižiūnienė.
V. Sukackės teigimu, dėstytojų, taikiusių IGM savo paskaitose, motyvacija taikyti kitas mokymo naujoves išaugo, o studentai išsiugdė daug minkštųjų kompetencijų ir pasiekė savo studijų tikslus.
„ECIU universitete taikome IGM metodą tam, kad išspręstume iššūkius, susijusius su 11-uoju Jungtinių Tautų darnaus vystymosi tikslu – „Tvarūs miestai ir bendruomenės“. KTU ir kitų ECIU universiteto narių-organizacijų parengtus iššūkių sprendimus jau taiko arba realiame kontekste taikys iššūkius pristačiusios pramonės šakos. Tokiu būdu sukuriamas tikras, prasmingas pokytis“, – sako V. Sukackė.
Tyrimo autorių nuomone, su tvarumu susijusiems klausimams spręsti tinkamiausias yra IGM metodas – naujausias iš aktyvaus mokymosi būdų. Iššūkiais grįsto mokymosi patirtis paprastai yra tarpdisciplininė, apimanti įvairias suinteresuotąsias šalis, o iššūkių sprendimo metu suformuotos komandos gali bendradarbiauti jį įgyvendindamos ir pasibaigus užsiėmimams. Nors su kitais aktyvaus mokymosi metodais IGM turi panašių bruožų, jis skiriasi tuo, kad iššūkis nėra visiškai iš anksto apibrėžtas – besimokantieji ir bendruomenės nariai dalyvauja jo kūrime.
Kadangi su tvarumu susiję iššūkiai visada yra tarpdisciplininiai, apima skirtingas suinteresuotąsias šalis, o jų sprendimai nėra akivaizdūs iš pirmo žvilgsnio, IGM gali būti tinkamiausias požiūris į tvarumo ugdymą.
„Aktyvaus įrodymais pagrįsto mokymosi inžineriniame švietime link: sisteminė PM, PRJM ir IGM literatūros apžvalga“ buvo paskelbta moksliniame žurnale „Sustainability 2022“, 14(21), 13955 ir su juo galite susipažinti čia.
