Pavasaris – abiturientai ruošiasi brandos egzaminams, neišvengiamai artėja metas, kai pažymys parodys, kas ko vertas. Tas pats pažymys parodys, ko verta ir viena ar kita moksleivį paruošusi mokykla. Reitingai – neišvengiamas egzaminų palydovas, kaip ir diskusijos apie vienos ar kitos mokyklos ar mokytojų gebėjimą ar negebėjimą parengti moksleivius „gyvenimui“. Tačiau kiek teisingas toks mokyklos ir moksleivio „sėkmės“ matas? Ir, dar svarbiau, – kiek jis iš tiesų atitinka šiuolaikinio pasaulio reikalavimus? Atsakymų į šiuos svarbius klausimus ieško ir savo įžvalgomis dalinasi KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Edukologijos katedros docentas Gintautas Cibulskas.
Straipsnių švietimo tematika, kuriuose akcentuojama žema mokytojų kompetencija ar negebėjimas išugdyti mokinius, yra nemažai. Yra ir tokių, kuriuose akcentuojamas tėvų nenoras prisidėti prie vaikų ugdymo siekiant bendrų ugdymo tikslų.
Šiame straipsnyje norėčiau paliesti kitą – švietimo sistemos valdymo – aspektą. Vadybos klasikas Peteris Druckeris yra pasakęs: „Nėra gerų ir blogų organizacijų, yra geras ir blogas vadovavimas…“ Mano akimis žiūrint, šiame teiginyje yra didelė dalis tiesos – švietimo sistemos funkcionavimas didele dalimi priklauso nuo švietimo sistemos vadybos.
Neišnaudojamas potencialas
Nenorėčiau sutikti su tais autoriais, kurie teigia, kad mokytojai yra ne visai tokie, kokie turėtų būti, ar, kad mokyklų vadovai nesugeba sutelkti mokyklų bendruomenių ugdymo tikslams pasiekti. Žinoma, kaip ir visose srityse, yra visokių darbuotojų, yra ir tokių, kurie dirba ne toje srityje, ne pagal savo pašaukimą, bet jų tikrai nėra dauguma.
Neabejoju Lietuvos švietimo sistemos potencialu. Dėl savo darbo specifikos dažnai lankausi įvairiose Lietuvos mokyklose, bendrauju su mokytojais, mokyklų vadovais. Drąsiai galiu teigti, mokyklose dirba daugybė puikių, kūrybingų, išsilavinusių specialistų, asmenybių, turinčių milžinišką potencialą. Tačiau kiek šis potencialas realizuojamas?
Stebint iš šalies, susidaro įspūdis, kad daugelis mūsų mokyklų, mokyklų vadovų, mokytojų labai gerai atlieka tai, ko vienokia ar kitokia forma (tiesiogiai, ar per įvairius įrankius: išorės vertinimas, egzaminai) reikalauja švietimo sistemos vadybininkai. Tačiau ar tikrai yra reikalaujama to, ko šis laikmetis tikisi iš mokyklų?
Galbūt mokyklų veikla nukreipiama ne visai tinkama kryptimi, įveliant jas į rutinines veiklas ir užslopinant iniciatyvas bei norą kūrybiškai veikti? Galbūt švietimo sistemos vadyba ir yra tas švietimo sistemos sraigtas, kuris neleidžia visu greičiu įsisukti švietimo sistemos mokyklų bei mokytojų potencialui?
Nepamesti kelio dėl takelio
Vadybos pagrindinė užduotis bet kuriame laikmetyje išlieka ta pati – tikslų iškėlimas ir veiklos organizavimas taip, kad tikslai būtų pasiekti, maksimaliai išnaudojant turimą potencialą. Labai svarbu sistemos vadybos lygmenyje vykdant daugybę rutininių veiklų, nepamesti iš akių tikslo. Ir juo labiau, vadybą vykdantys asmenys būtinai turi žinoti tikslų pasiekimo kriterijus, t.y. pamatuoti, ar švietimo sistema, turėdama tokį didelį potencialą, pasiekia iškeltus tikslus.
Tarpiniai tikslų pasiekimo matavimai parodo, ar einame teisingu keliu ir, ar einame teisingais žingsniais link savo tikslo. Pagal šiuos tarpinius rezultatus vadyba turėtų inicijuoti ir vykdyti pokyčius, kad būtų pasiekti tikslai (bet jokiu būdu ne tam, kad „mes negražiai atrodome prieš kitas valstybes“, pavyzdžiui, vertinant moksleivių atostogų trukmę).
Nežino, kokie švietimo sistemos tikslai
Lietuvos švietimo įstatyme pateikti švietimo sistemos tikslai koncentruojasi į doros, brandžios, savarankiškos, atsakingos, patriotiškos asmenybės išugdymą. Atkreipiu dėmesį į tai, kad akcentuojamas ne ugdymo procesas, bet išugdymas, t. y. rezultatas. Man patinka mūsų švietimo sistemos tikslų turinys kaip platus, visaapimantis tekstas, tačiau negaliu teigiamai vertinti tikslų formos.
Sunku nesutikti su penkių švietimo tikslų turiniu. Turbūt neatsirastų nė vieno prieštaraujančio, kad švietimo sistema išugdytų dorus, kūrybingus, savarankiškus, atsakingus, sąžiningus, patriotiškai nusiteikusius žmones, kad jiems būtų išlavinti komunikaciniai gebėjimai, kad jie įsisavintų žinių visuomenei būdingą informacinę kultūrą, mokėtų valstybinę kalbą, užsienio bei gimtąsias kalbas, būtų informaciniai raštingi, taip pat turėtų šiuolaikinę socialinę kompetenciją ir gebėjimus savarankiškai kurti savo gyvenimą ir sveikai gyventi.
Tačiau tikslai taip suformuluoti, kad skaitydamas pirmo tikslo pabaigą jau spėji pamiršti jo pradžią ir nenoromis kyla mintis pavadinti tokį tekstą „verbaliniu fejerverku“, kuris lyg ir labai gražus, bet sprogo, suspindėjo… ir pradingo. Neabejoju, kad su tokia dilema susiduriu ne aš vienas.
Todėl tenka pripažinti, kad daug švietimo sistemos darbuotojų nežino švietimo tikslų. Nieko stebėtino – tokia forma pateiktas turinys nė neleidžia tikėtis kitokio rezultato. Kitas svarbus dalykas: ar mes aiškiai žinome šių tikslų pasiekimo pamatavimo kriterijus? Ar mes turime aiškius pamatavimo kriterijus, kaip mes einame link šių tikslų? Prisipažinsiu, kad aš šito nežinau. Markas Tvenas yra pasakęs: „Jei aš nežinau kur einu, tai kaip sužinosiu, kad jau atėjau?“
Tarsi automobilis, surinktas iš skirtingų modelių dalių
Po nepriklausomybės atgavimo mūsų švietimo sistema funkcionuoja jau 25 metus. Todėl natūraliai kyla klausimas, kiek sėkmingai mes pasiekiame užsibrėžtus tikslus? Ar per 25 metus, reformuodami, vykdydami įvairius pokyčius, mes pasiekėme tokį švietimo sistemos lygį, kad joje didžia dalimi yra išugdomos asmenybės, apie kurias kalbama švietimo įstatyme, kituose fundamentaliuose švietimo dokumentuose? O gal tiesiog vykdome rutinines veiklas, kurios nebūtinai prisideda prie tikslų pasiekimo, ir ilgainiui mes juos tiesiog pamirštame?
Susidaro įspūdis, kad kartais mūsų švietimo sistemos vadyba taip pat yra pametus švietimo tikslus. Todėl užuot kūrus savo sėkmės modelius siekiant tikslų, yra bandoma kopijuoti ir sistemoje diegti kitų valstybių sėkmingus atvejus.
Pamirštant, kad tie sėkmingi atvejai tose valstybėse buvo kuriami, siekiant jų tikslų, remiantis jų kultūra. Tai primena norą sukurti automobilį iš skirtingų automobilių modelių atskirų dalių. Sukurti galima, tik kaip tas automobilis važiuos, ir ar iš viso važiuos?
Manau, kad vienas iš švietimo sistemos vadybos iššūkių yra ne tik deklaruoti tikslus, bet padaryti taip, kad jie būtų pasiekti. Jeigu jie yra utopiniai, nepasiekiami, tai gal verta juos keisti, iškeliant tokius švietimo tikslus, kurie būtų savastimi švietimo sistemos darbuotojams, kad jie telktų švietimo bendruomenę. Svarbu, kad žmonės, dirbantys šioje srityje žinotų, ko siekia ir kaip sėkmingai tai daro, matytų savo vietą švietimo tikslų kontekste, jaustųsi ne nereikšmingi sraigteliai, bet svarbūs kūrėjai (prisidedantys prie bendrų tikslų pasiekimo), jaustų pasitikėjimą, paramą ir turėtų laisvę pasirinkti šių tikslų siekimo kelius. O keliai gali būti labai įvairūs.
[[{“fid”:”9343″,”view_mode”:”default”,”fields”:{“format”:”default”,”field_file_image_alt_text[und][0][value]”:”Moksleiviai KTU”,”field_file_image_title_text[und][0][value]”:”Moksleiviai KTU”},”type”:”media”,”attributes”:{“alt”:”Moksleiviai KTU”,”title”:”Moksleiviai KTU”,”style”:”border-width: 1px; border-style: solid; margin: 10px; float: right;”,”class”:”media-element file-default”}}]]45 min. pamoka – ne vienintelė ugdymo forma
Šiandien žmonės, nepriklausomai nuo amžiaus, turi beveik neribotas galimybes pasiekti informacijos per įvairiausius kanalus. Internetas ir socialiniai tinklai leidžia ne tik naršyti, bet ir mokytis, dalintis žiniomis, konsultuotis su įvairiais žmonėmis visame pasaulyje.
Šio laikmečio specifika, nuomonių įvairovė ugdymo klausimais, leidžia aiškiai matyti, jog nėra vienos tiesos, vieno teisingiausio problemos sprendimo, nėra ir vienos teisingiausios mokymo formos.
Šis laikmetis verčia drąsiai kelti klausimą: „Ar 45 min pamoka yra pati teisingiausia mokymo/ si mokykloje forma, leidžianti išugdyti brandžias asmenybes?“ Drąsiai galiu teigti, kad tikrai ne.
Galiu pasakyti dar kategoriškiau, mano manymu 45 minučių pamoka jau senokai atliko savo misiją ir ją reikia keisti kitomis mokymo/ si mokykloje formomis, pvz. realiai integruotu dalykų mokymu/si. Bet tam reikia drąsos. Antra, turėtume gerai pagalvoti, ko ir kaip mokyti ir mokytis šio laikmečio, kuriame viskas kinta labai sparčiai, mokyklose?
Geras specialistas – nebūtinai geriausiai išlaikęs egzaminus
Į švietimo sistemą visais laikais buvo žiūrima su viltimi, kad ji vaikus paruoš gyvenimui, padarys galą nusikalstamumui, užkirs kelią žalingiems įpročiams, išmokys mylėti Tėvynę, dirbti sąžiningai, išugdys kitas brandžiam piliečiui reikalingas savybes. Valstybė aiškiai turi žinoti, kokį pilietį turi išugdyti švietimo sistema ir kaip prie šito gali prisidėti kitos institucijos.
Vien deklaruoti bendras frazes, nors jos ir labai gražios, nebeužtenka. Analizuojant šiuolaikinių sėkmingų valstybių (Šveicarijos, Suomijos ar Singapūro) švietimo sistemas, galima atkreipti dėmesį, kad šiuolaikinis ugdymas yra nukreiptas ne į egzaminų išlaikymą. Mokyklos jose, švietimo sistemos vadybininkų yra nukreiptos į veiklą, kuri ugdo moksleivius gyvenimo sėkmei.
Sėkmingas žmogus yra valstybės gerovės pagrindas. Žmonių skirtingumas lemia tai, kad ir kiekvieno žmogaus sėkmė gali būti labai skirtinga. Ar gali būti gyvenime sėkmingas žmogus, kuris vidutiniškai išlaikė egzaminus? Ar gyvenimo sėkmės receptą žino tik puikiai ir labai gerai išlaikę egzaminus? Ar kreipdamiesi į sėkmingą specialistą, kuris yra laimingas dirbdamas savo darbą (kirpėjo, kepėjo, šaltkalvio, automobilių remontininko, mokytojo ar gydytojo) mes visų pirma domimės kokiais pažymiais jis išlaikė brandos egzaminus? Tikrai ne. Tačiau, esant reikalui, mes visi ieškome būtent tokių specialistų, kurie yra sėkmingai dirba savo darbą.
Vertinama ne tai, ko siekiama
Stebint švietimo sistemos veiklą Lietuvoje susidaro toks įspūdis, kad bendrajame ugdyme yra mokoma(-si) atskirų dalykų, siekiant galutinio tikslo – brandos egzaminų išlaikymo.
Mokyklų reitingavimas (toks koks jis yra dabar) mokykloms ir mokytojams užkrauna atsakomybę moksleivius tinkamai parengti brandos egzaminams (kitu atveju atsidursi reitingų apačioje). Tačiau ar tikrai mokymo (-si) rezultatai yra tik mokytojų atsakomybė? Ar dabartiniai egzaminai (kuriuos mes taip skambiai įvardijame brandos egzaminais), tikrai parodo asmenybės brandą?
Analizuojant švietimo tikslus, galima pastebėti, kad švietimo sistemos vadyba turi koncentruoti mokyklų veiklą ne į moksleivių paruošimą egzaminams, o į brandžios asmenybės išugdymą. Mokyklų veikla turi būti taip suorganizuota, kad mokiniams jose būtų ne tik suteikiama žinių, bet ir įdiegiamos mūsų kultūros vertybės, kitų žmonių ir kultūrų supratimas bei tolerancija, kad veikla jose leistų atrasti savo gyvenimo kelią (kuris gali būti labai skirtingas), neskausmingai socializuotis bet kokiuose kontekstuose.
Mokyklos turi turėti laisvės kurti tokias aplinkas, kurios trauktų mokinius į mokyklas, kuriose mokymasis būtų „skanus“, kaip skanaus torto valgymas. Švietimo sistemos vadyba turėtų labiau pasitikėti mokyklų bendruomenėmis, suteikiant jiems laisvės, bet tuo pačiu reikalaujant atsakomybės.
Egzaminai visame šiame procese turėtų būti tik vienas iš etapų, kuriame yra patikrinama ir įvertinama asmenybės branda. (beje, juk jie ir vadinasi „brandos egzaminai“).
Bet ar taip iš tikrųjų yra? Ar mes švietimo sistemoje esame aiškiai apsibrėžę asmenybės brandos kriterijus ir jų pamatavimo būdus (o tuo pačiu ir egzaminų vietą asmenybės brandos įvertinime)? Ar tikrai dabartiniai egzaminai yra tas matas, kuris leidžia pamatuoti asmenybės brandą?
Mokyklos – ugdymo centrai
Egzaminai, kaip žinių pamatavimo priemonė reikalinga. Klausimas – kokia forma jie turi vykti? Ar dabartinė – atskirų dalykų žinių ir gebėjimų įvertinimo forma yra pati tinkamiausia? Mano manymu (siejant su švietimo tikslais), kad tikrai ne. Ypatingai šis klausimas aktualus šiame laikmetyje, kai mokymosi būdų, formų ir galimybių yra be galo didelė įvairovė.
Šiame kontekste švietimo sistemos vadyba turėtų ne tik deklaruoti, bet ir kreipti mokyklų ir mokytojų veiklą ne į paruošimą egzaminams, bet į mokinių mokymosi organizavimą ruošiant juos gyvenimo sėkmei.
Mokykloms turėtų tapti ugdymo centrais, kuriame yra dalijamasi žiniomis, vertybių ugdymo oaze, kurioje mokiniai pajaustų fundamentalių vertybių galią, o mokytojams tampant, tikrais mokymosi organizatoriais – mokymosi treneriais. Bet tuomet turi kisti brandos egzaminų sistema. O tai dar vienas, didelis iššūkis švietimo sistemos vadybai.
Kas kurs mūsų ateitį?
Šiuolaikinei švietimo sistemai Lietuvoje tenka labai didelis iššūkis: ji arba išugdys tokius piliečius, kurie bus sėkmingi gyvenime, dirbs, uždirbs, kurs darbo vietas ir sukurs jas kitiems, bus sąžiningi, mylės Lietuvą, kurs valstybės gerovę. Jauni, taip išugdyti piliečiai, būdami sėkmingi, sąžiningi, sukurs sėkmingą gyvenimą sau, orią senatvę vyresniajai kartai, kuri galės džiaugtis kelionių, poilsio, saviraiškos ir kitais malonumais, didžiuodamasi jaunąja karta.
Arba švietimo sistema didele dalimi išugdys asmenis, kurie nėra sėkmingi savo veikloje ir gyvenime, nesididžiuoja savo Valstybe, negeba sukurti darbo vietos sau ir sukurti jos kitiems. Tuomet…
Minėtų iššūkių įveikimas yra nepaprastai sunkus darbas, kurį neišvengiamai (artimiausiu metu ar pavėluotai – kai aplinka privers, tik pavėlavimas gali kainuoti labai brangiai.) teks atlikti švietimo sistemos vadybininkams.
Tačiau kas sakė, kad švietimo sistemos vadybininkų darbas yra lengvas? Todėl norisi jiems palinkėti drąsos ir sėkmės nelengvame darbe, priimant nelengvus, drąsius ir pamatuotus sprendimus. Nežinau kaip jūs, bet aš tikiu mūsų švietimo sistemos ir jos vadybininkų potencialu, drąsa ir kompetencija.
