Ar žinote, koks rankų džiovinimo būdas yra mažiausiai kenksmingas aplinkai? Kurios technologijos visuomenei padarė daugiau žalos nei naudos? Dar iki XIX a. pradžios atsakyti į šį klausimą galėjo filosofas (kuris buvo ir matematikas, ir ekonomistas). Šiandien humanitarinių mokslų atstovai aktyviai šalinasi bet kokių su šiuolaikinės visuomenės problemų sprendimu susijusių klausimų.
Naujienas skaitote išmaniajame telefone, naudojatės virtualių žemėlapių paslaugomis, o atostogų įspūdžiais dalijatės socialinio tinklo paskyroje? Tikriausiai, taip. Nepraleidžiate progos padejuoti, kad pokalbiai virto „čatais“, naujienos – nuomonėmis, o kiekviena įdiegta skaitmeninė paslauga jums sukelia galvos skausmą ir progą padejuoti: „kur ritasi pasaulis“? Gali būti, jog išdidžiai kartodami: „man tos naujovės nerūpi, esu knygų žmogus“, šiek tiek veidmainiaujate.
„Egzistuoja kvailokas įsitikinimas, kad būdamas technofobas esi tikresnis humanitaras. Man tai truputį kvepia veidmainyste – technofobai nėra nusistatę prieš technologijas, jiems tiesiog nepatinka tos, į kurias jie tingi įsigilinti“, – mano profesorius Dario Martinelli, Kauno technologijos universiteto (KTU) Tarptautinio semiotikos instituto direktorius.
Jo nuomone, žmonės natūraliai linkę priimti technologijas, jei tik gali jas valdyti. Neseniai knygą apie humanitarinių mokslų vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje išleidęs D. Martinelli įsitikinęs: dramblio kaulo bokšte užsidarę humanitarai, mėgstantys padejuoti, kad technokratiškas pasaulis jų nebesupranta, kenkia ne tik humanitarinių mokslų prestižui, bet ir visuomenei.
– 2015 m. THE pasaulio universitetų reitinge Masačusetso technologijos institutas (MIT) buvo įvardytas kaip viena iš geriausiųjų trijų aukštųjų mokyklų menų ir humanitarinių mokslų srityje. Ką apie tai manote?
– Manau, kad šis faktas yra puiki žinia tokiems kaip aš žmonėms – tikintiems, kad humanitarinių ir technologijos mokslų atstovai gali draugiškai sutarti. Žinoma, MIT yra vienintelė techniškoji aukštoji mokykla, patekusi į geriausiųjų 50-tuką. Nenuostabu, kad vienas iš geriausių ir turtingiausių pasaulio universitetų yra puikiai įvertintas menų ir humanitarinių mokslų srityje.
Kita vertus, įspūdinga, jog technologijos universitetas vykdo tokias stiprias humanitarinių mokslų studijas ir tyrimus, kad reitinge aplenkia Oksfordą, Kembridžą ar Berklį. Tikiuosi, kad šis faktas pasirodys įdomus ir Lietuvos mokslo tarybai, ir kitoms institucijoms, neretai skeptiškai žiūrinčioms į humanitarinių ir technologinių mokslų sąsajas ar į tarpdiscipliniškumą apskritai.
Svarbu paminėti ir tai, kad, nors MIT užima III vietą bendrajame reitinge, pagal atliekamų tyrimų kokybę jie yra 2-ieji pasaulyje, o pagal citavimą – 1-ieji. Tai reiškia, kad MIT generuoja kur kas daugiau laikmečiui adekvačių žinių humanitarinių mokslų srityje nei bet kas kitas.
– Esate humanitarinių mokslų instituto direktorius technologijos universitete. Su kokiais iššūkiais susiduriate bendraudamas su kolegomis iš kitų mokslo sričių?
– Perkėlę Tarptautinį semiotikos institutą (ISI) iš Suomijos į Lietuvą, sąmoningai vengėme „humanistinės salos“ technologijos universitete – siekėme ir siekiame dialogo/konfrontacijos tarp humanitarinių mokslų ir technologijų tiek tyrimuose, tiek studijose.
To vedami sukūrėme „Naujųjų humanitarinių mokslų“ platformą (angl. numanities, arba new humanities), kurios koncepcija vadovaujamės. Turime savo renginį – Tarptautinį naujųjų humanitarinių mokslų kongresą, į kurį kasmet susirenka daugiau nei 100 dalyvių iš viso pasaulio, knygų seriją „Springer“ leidykloje, vykdome įvairius tyrimų projektus. Ši platforma skirta aptarti aktualiems šiuolaikinės visuomenės klausimams, ir vienas iš jų yra, žinoma, technologijos.
Neneigsiu, bendradarbiavimas su mokslininkais galėtų būti efektyvesnis, buvo ir tokių atvejų, kai į mus nebuvo žiūrima labai rimtai. Kita vertus, į Tarptautinį naujųjų humanitarinių mokslų kongresą (ICoN) visada kviečiame kolegas iš „kietųjų“ mokslų, o jų pranešimai visada labai gerai priimami. Be to, kartu su „Institutio Media“ vykdome tarpdisciplininį virtualų projektą „How to Things“ (liet. „Kaip padaryti“), kuris inspiruoja dialogą tarp menų, humanitarinių ir gamtos mokslų.
– Kas, jūsų nuomone, sudėtingiau: „humanizuoti“ technokratą ar humanitarui priimti kasdienybės skaitmenizaciją ir technologijas?
– Neteisinga taip formuluoti klausimą. Turbūt tiksliau būtų technokratams priešpriešinti humanitarus technofobus. Ir tokiu atveju aš manyčiau, jog apskritai technofobams būdingas siauresnis mąstymas nei technokratams.
Tiesą pasakius, technofobija yra vienas tų dalykų, kurie iš tiesų kenkia humanitarams. Visų pirma, prarandamas laikas ir energija. Pavyzdžiui, šiuo metu organizuojame Pasaulinį semiotikos kongresą – vieną iš svarbiausių įvykių šioje srityje, kuris sukvies į Kauną daugiau nei 600 žmonių iš viso pasaulio. Nepatikėsite, kiek iš tų 600 patologiškai nesugeba atlikti pačių paprasčiausių dalykų – pavyzdžiui, įkelti pranešimo santrauką į skaitmeninę sistemą.
Antra, egzistuoja kvailokas įsitikinimas, esą būdamas technofobas esi tikresnis humanitaras. Gana madinga sakyti: „o, ne, tie dalykai man nerūpi“, nors „tie dalykai“ gali būti labai svarbūs įrankiai darbui, tokie kaip, pavyzdžiui, „Power Point“ programa.
Trečia, visa tai kvepia veidmainyste. Technofobai nėra nusistatę prieš technologijas, jiems tiesiog nepatinka tos technologijos, į kurias jie tingi įsigilinti. Jei norite tuo įsitikinti, pasekite jų diskusijas apie „baisiąsias“ technologijas „Facebook“ tinkle, kuriame jie naršo savo išmaniuosiuose, vairuodami savo džipus.
Tiesa ta, kad mes natūraliai esame linkę priimti technologijas, jei tik galime jas valdyti. Pirmieji sunkumai nuteikia mus prieš tą konkrečią technologiją, o kai sudėtingų technologijų mūsų gyvenime tampa per daug, kad galėtume jas valdyti, „persijungiame“ į moralizuojantį toną ir pradedame kaltinti pakrikusią visuomenę ir ilgėtis „senų gerų laikų“.
– Neseniai išleidote knygą „Arts and Humanities in Progress: A Manifesto of Numanities“ (liet. „Menai ir humanitariniai mokslai vystosi: naujųjų humanitarinių mokslų manifestas“). Kas tie naujieji humanitariniai mokslai?
– Tai – mūsų bandymas padaryti humanitarinius mokslus reikalingus ir adekvačius šiuolaikinei visuomenei. Žinoma, esama išimčių, tačiau iš esmės humanitariniai mokslai atsitraukė nuo tikrųjų problemų: jie vis mažiau kalbasi su visuomene ir žmonėmis, ir, atrodo, vis mažiau supranta, kas iš tikrųjų vyksta. Labai gaila, nes humanitarinių mokslų atstovai tam turi pačius geriausius įrankius (pavyzdžiui, kritinį mąstymą). Neretai jie renkasi užsirakinti viduramžių vienuolyne ir studijuoti praeitį vien dėl pačios praeities, o ne ieškoti, ko galėtume išmokti šiandien ir kokią žinią perduodame į ateitį.
Naujieji humanitarai teigia: mes esame dėl visuomenės ir su ja, mes esame jos dalis. Naujieji humanitarai nėra nei technofobai, nei technomaniakai: jie nori pažinti technologijas. Kol nėra susipažinę, jie nepuola nei girti, nei kritikuoti; kritikuojama tokiu atveju, jei nusprendžiama, kad technologija ne pagerina gyvenimo kokybę, ne leidžia gyventi oriau, bet iš tikrųjų kenkia.
– Apie kokias technologijas eina kalba?
– Apie bet ką, ką naudojame kasdien. Na, pavyzdžiui, paimkime viešose vietose esančius tualetus. Dažniausiai juose lankytojai rankas gali nusausinti keturiais būdais: popieriniais rankšluosčiais, į ritinį susuktu medžiaginiu rankšluosčiu, šiltą orą pučiančiais džiovintuvais ir palyginti neseniai atsiradusiais ypač galingais džiovintuvais, kurie pučia orą 600 km/h greičiu. Visi jie maždaug vienodai efektyvūs higienos požiūriu, tad svarbiausias klausimas šiandien, žinoma, yra poveikis aplinkai.
Leiskite paklausti: ar žinote, kuri iš šių technologijų yra mažiausiai kenksminga? Atsakymas, kurį galima rasti MIT atliktoje studijoje, rodo, jog kelias į progresą – ilgas ir vingiuotas. Susumavus visus šešis būvio ciklo vertinimo parametrus (angl. Life Cycle Assessment; BCV tai – pati patikimiausia skalė, vertinant poveikį aplinkai), labiausiai aplinkai kenkiame (36 poveikio taškai) rankas sausindami popieriniais rankšluosčiais. Oro džiovintuvas yra šiek tiek geresnis variantas (35 taškai), dar geriau yra naudoti perdirbtus popierinius rankšluosčius (29) ar medžiaginį rankšluostį ritinyje (24). Tačiau, aplinkosauginiu požiūriu, labiausiai reikalai pasistūmėjo į priekį atsiradus ypač galingiems džiovintuvams (plastikiniams, nes aliumininiai išnaudoja daugiau vandens): plastikiniai ypač greiti džiovintuvai BCV skalėje vertinami vos 6 taškais. Be to, šie džiovintuvai nusausina rankas per 10 sekundžių, kas taip pat pakelia šio metodo efektyvumą.
Kitaip tariant, šią technologiją galima vadinti „adekvačia technologija“, kalbant ekonomisto Ernsto Schumacherio terminais. Ji „adekvati“, nes nekelia klausimo, ar einama pirmyn (progresas) ar atgal (tradicija), tiesiog eina pirmyn: yra draugiškesnė aplinkai, efektyvesnė, priimtinesnė.
– Peršasi išvada, kad yra ir „neadekvačių“ technologijų?
– Taip, yra technologijų vystymosi istorijų, kurios baigiasi ne taip pozityviai: kai kurios technologijos sukūrė daugiau problemų nei jų išsprendė (jau minėtieji džipai), kai kurios buvo ne pagal paskirtį panaudotos tarnauti blogiui (pesticidas Zyklon B, nacių naudotas dujų kamerose), kai kurios tiesiog remiasi labai kvailomis idėjomis (pavyzdžiui, trumpai egzistavę, bet šimtus nelaimingų atsitikimų sukėlę motorizuoti riedučiai), o kai kurios yra tokios nežmoniškos, kad jas reikėtų nedelsiant pašalinti be jokio svarstymo (pavyzdžiui, intensyvus ūkininkavimas).
Kas galėtų efektyviai panaudoti kritinio mąstymo metodą, kad įvertintų tiek etinį, tiek socialinį šių technologijų aspektus? Mano supratimu, humanitarai turi tam geriausius įrankius ir metodus. Naujųjų humanitarinių mokslų koncepcija mes kviečiame humanitarus palikti viduramžių vienuolyną ir pradėti klausytis bei kalbėtis su pasauliu.
– Knygoje kalbate apie nukritusį humanitarinių mokslų populiarumą visuomenėje ir tarp studentų. Kokia to priežastis?
– Vienas iš pagrindinių tikslų, kuriuos kėliau rašydamas knygą, buvo (kiek tai įmanoma) mūsų, humanitarų, savigailą pakeisti savikritika. Visi žinome, kad išgyvename krizę, tačiau panašu, kad ją paaiškiname tik kaltindami šiuolaikinį Vakarų pasaulį ir ekonomikos dėsnius. Šūkčiojame: „sistema“, „galios“, „JIE!“. Nesakau, kad sistema visiškai nekalta, tačiau neturėtume pamiršti kritiškai pažvelgti ir į save.
Mūsų pirmoji klaida buvo užsispyrus galvoti, kad pokyčiai pasaulyje niekaip negali mūsų paveikti: jautėme, kad mūsų identitetas yra kone šventai nepajudinamas ir mums tobulėti jau nėra kur. Žinote, ką? Ne toks jau jis ir šventas, o „sistema“, prieš sumažindama finansavimą ir nustumdama mus į mokslo paraštes, ilgai nemąstė.
Kyla klausimas: ar mus viduramžių vienuolyne įkalino sistema, ar, kaip aš įtariu, ten keliavome patys, o sistema tik padėjo greičiau nusigauti?
Manau, kad „mes“ ir „jie“ taip pat turėtų pasidalinti atsakomybe: šventas neliečiamumas, apie kurį kalbėjau, ir kurį humanitarai buvo pelnytai užsitarnavę kaip ypač vertingi visuomenei, buvo nulemtas ypač griežtų kokybės standartų.
Šiandien humanitarai, atrodo, neprisimena, kad gali būti tarpdisciplininiai. Mokslo sritys rūpestingai atskirtos, pamirštant, kad vos prieš keletą šimtmečių visi mokslai buvo filosofijos (kuri šiandien laikoma tik viena iš humanitarinių mokslų krypčių) dalis.
Pabandykime atlikti nedidelį eksperimentą – atsiverskite bet kurią enciklopediją ir patikrinkite, kiek iškilių žmonių praeityje buvo ir humanitarinių, ir gamtos mokslų atstovai, ir kiek iš jų nuo XIX a. pradžios tapo tik humanitarais. Humanitariniai mokslai nustojo būti tarpdisciplininių žinių šaltiniu ir tapo „atsakingi“ už vieną segmentą, kuris vis mažiau įsivaizduoja, kuo gyvena visuomenė, ir vis labiau metafiziškai tolsta nuo jos.
– Tad gal turėtume atsigręžti į praeitį?
– Toli gražu neagituoju grįžti į praeitį, tačiau noriu dar kartą priminti „adekvačios technologijos“ koncepciją. Naujieji humanitariniai mokslai siekia, kad humanitarai taptų pasauliui ta „adekvačia technologija“. Jie neturėtų bėgti nuo pasaulio, tačiau jį pasitikti, įgalindami žmones jį pažinti. Būtent dėl to humanitariniams mokslams reikia susigrąžinti tarpdiscipliniškumą.
Man patinka viena karikatūra, plačiai paplitusi akademiniuose sluoksniuose: pirmame paveikslėlyje matyti mokslininkas su mėgintuvėliu; prierašas skelbia: „Mokslas gali atsakyti, kaip klonuoti tiranozaurą“. Antrame paveikslėlyje tas pats mokslininkas bėga nuo tiranozauro, o prierašas skelbia: „Humanitariniai mokslai gali atsakyti, kodėl ši idėja niekam tikusi“.
Juokas juokais, tačiau iš tiesų, jei „kietieji“ mokslai yra atsakingi už technologijų kūrimą ir plėtojimą, humanitarams tenka atsakomybė nuspręsti, ar technologija yra „adekvati“, ar ne.
