Medijose diskutuojamas Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimo iš Europos Sąjungos (ES) klausimas nėra tik pastarųjų metų iššūkis Europai. Šalies inoringumas ir išskirtinių narystės sąlygų reikalavimas (ir gavimas) atsispindėjo jau pirmuosiuose Europos vienijimosi žingsniuose po antrojo pasaulinio karo. Antai, Europos laisvos prekybos asociacija (ELPA), susikūrusi 1960 m., leido Jungtinei Karalystei taikyti savus išorinius tarifus ir nedalyvauti bendrojoje žemės ūkio politikoje. Išskirtinės sąlygos formuojant ES biudžetą atgaunant dalį įmokų ir pan.
Norint aiškiau suvokti ir aiškinti šiandiena vykstančius politinius ir ekonominius procesus būtina atsigręžti į praeities įvykius. Kitaip tariant – mokytis iš praeities.
„Per kelerius metus Europą galima padaryti … laisvą ir … laimingą. Reikia atgaivinti Europos tautų šeimą, bent jau tokią, kokią galime, ir suteikti jai tokią struktūrą, kuri sudarytų sąlygas jai gyventi taikiai, saugiai ir laisvai. Turime sukurti kažką panašaus į Jungtines Europos Valstijas”, – seras Vistonas Čerčilis
Po antrojo pasaulinio karo, 1946 m. rugsėjo 19 d. Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis (Winston Churchill) pristatė suvienytos Europos viziją ir skatino siekti pagrindinių tikslų – santarvės, saugumo ir taikos, laisvės ir mobilumo, ekonominės gerovės, bendros įtakos ir potencialios galios. Jis paragino sukurti „savotiškas Jungtines Europos Valstijas, sudarant brolišką sąjungą tarp trijų persipynusių apskritimų – Britų Sandraugos, „Europos Sąjungos“ ir JAV.
Didžioji Britanija turėjo tapti atskira gyvybiškai svarbia jas jungiančia grandimi. Jau tuomet aiškus buvo JK išskirtinumo siekimas. Anot V. Čerčilio, taika ir ekonominė gerovė priklausė nuo Prancūzijos ir Vokietijos bendradarbiavimo, o Jungtinė Karalystė turėtų koncentruotis į santykius su JAV. Tuo metu Londonas ir Vašingtonas politiškai viešpatavo Vakarų Europoje.
Nors savo kalbose deklaravo vieningą Europą, tačiau iš tikrųjų dvi pasaulio galiūnės nesiekė bendros Europos. V. Čerčilio veikla pirmaisiais pokario metais rodė, kad britai oficialiai rems šią idėją ir tik vėliau paaiškėjo, kad valdančiųjų leiboristų partijos ir Čerčilio pažiūros nesutampa. Leiboristai tik rėmė diskusijas, po kurių buvo įkurta Europos Taryba. Jų partijos brošiūroje, pavadintoje „Europos vienybė“ (1950) buvo akcentuojama, jog negali būti nė kalbos apie tai, kad Jungtinė Karalystė atsisakys „bent kruopelės savo suvereniteto“.
1951 m. šešios valstybės – Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzija, Belgija, Olandija, Liuksemburgas ir Italija – vedinos Šumano plano (kuris buvo rengiamas slapčia, nepasitarus su Londonu) Paryžiuje įsteigė Europos anglies ir plieno Bendriją. Šumano planas susidūrė su Jungtinės Karalystės pasipriešinimu. Jos atstovai teigė, kad planas nesuderinamas su jų Tautų Sandraugos ryšiais bei joje įžvelgė stambiojo verslo suokalbius.
Europos šalys, siekdamos glaudesnio bendradarbiavimo žemės ūkio, transporto, prekių ir paslaugų, kapitalo, bei socialinėje sferose, 1957 m. pasirašė Romos sutartį, kuria sukūrė pagrindą bendrajai rinkai. Jungtinė Karalystė gavo kvietimą prisijungti prie valstybių šešeto, tačiau pasiūlymo atsisakė. Sutartys ir vienijimosi procesai vyko sklandžiai. Netrukus kylanti, stiprėjanti Europos šalių ekonomika patvirtino bendradarbiavimo naudą. JK prekybinių ryšių silpnėjimas su buvusiomis kolonijomis bei dalies žemių praradimas, sumažėjęs prekybinis potencialas lėmė šalies siekį prašyti narystės EEB. Pajutusi grėsmę likti politiškai izoliuota nuo Europos, JK pademonstravo norą papildyti Bendrijos valstybių gretas.
Taip 1961 m. Jungtinė Karalystė oficialiai pateikė prašymą prisijungti prie Europos ekonominės Bendrijos (EEB). Vis tik, Prancūzijos prezidentas Čarlis de Golis (Charles de Gaulle) pastebėjo Jungtinės Karalystės mėginimą laviruoti naudingesnių santykių su JAV ir Europa link. JK norėjo išspausti kuo didesnę naudą iš abiejų: remti JAV bei NATO ir kartu įstoti į Europos ekonominę Bendriją. Todėl Prancūzijos prezidentas pasinaudojo savo veto teise ir atmetė Jungtinės Karalystės prašymą tapti EEB nare. Prancūzijos prezidentas pabrėžė apie seniai žinomą Jungtinės Karalystės poziciją EEB atžvilgiu ir jos stipresnį suinteresuotumą santykiais su JAV, nei su Europa. Prancūzija atmetė šalies prašymą dar du kartus (1963 m. ir 1967 m.). Tik 1973 m. pasibaigus Čarlio de Golio kadencijai JK pavyko tapti EEB nare.
Kad ir kaip bebūtų, priėmimas dar nereiškė laimingos pabaigos, neramumai tęsėsi. Prisijungimas prie EEB buvo prieštaringai vertinamas Jungtinės Karalystės leiboristų. Jie siekė persvarstyti prisijungimo klausimą. 1975 m. siekis materializavosi ir virto referendumu, kur 67 proc. gyventojų pasisakė už likimą Europos ekonominės bendrijos dalimi.
Vis tik tai nesustabdė leiboristų. 1983 m. partijos pirmininkas Michael‘as Foot‘as paskelbė leiboristų manifestą, kuriuo JK turėjo pasitraukti iš Europos Bendrijos. Tokių nuotaikų vedina 1988 m. Jungtinė Karalystė pareiškė nedalyvausianti tuo metu svarstomoje bendrosios Europos valiutos programoje.
Reikia neužmiršti ir išskirtinio D. Britanijos statuso formuojant ES biudžetą, kur jai 1985 m. Europos Vadovų Tarybos susitikime Fontenble buvo pasiūlyta grąžinti dalį įmokų. Problema kilo dėl ypatingos padėties Jungtinėje Karalystėje, kurią apibūdina du faktoriai: mažas žemės ūkio sektorius, dėl to labai mažos Bendrijos žemės ūkio išlaidos Jungtinėje Karalystėje ir didelės įmokos į Bendrijos biudžetą dėl didelės šalies BVP proporcijos skaičiuojamos pagal PVM bazę.
Taigi, kontraversiškos nuomonės Jungtinės Karalystės viduje egzistavo jau nuo Europos vienijimosi pradžios, o šalies žingsniai į Europos Bendriją buvo tokie pat neryžtingi, kaip ir pasitraukimo iš Europos Sąjungos. Turint omenyje svarstymą rengti dar vieną referendumą dėl pasitraukimo ir aiškaus Brexit‘o plano neturėjimo. Situacija, stebima šiandiena, tėra tik istorijos, prasidėjusios 1961 metais, tęsinys.
Straipsnį rengė Kauno technologijos universiteto doc. dr. Rasa Daugėlienė ir KTU Europos studijų antro kurso bakalaurantė Laura Riaubaitė
