„Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“ – tai bene daugiausiai diskusijų sukėlusi Idėja Lietuvai. Dar 2016 m. priimtoje Pedagoginių profesijų prestižo kėlimo programoje buvo akcentuota susiformavusi nepalanki viešoji nuomonė apie pedagoginius darbuotojus, jų veiklą ir jos kokybę bei ieškota sprendimų, kaip tai pakeisti.
Programoje įvardintos šešios kryptys: gabių ir motyvuotų asmenų pritraukimas į pedagogines profesijas, pedagogų rengimo sistemos tobulinimas, dirbančių mokytojų kompetencijų tobulinimas, darbo aplinkos ir sąlygų gerinimas, materialinės gerovės didinimas, viešosios nuomonės formavimas ir komunikacija. Dalis šių pokyčių jau inicijuota, rengiami nauji dokumentai.
Be šios programos, pristatytas ir kitas dokumentas – Geros mokyklos koncepcija – buvo labai palankiai sutiktas pedagogų bendruomenės. Šis dokumentas akcentuoja švietime dirbančių asmenų būtinuosius požymius: profesinę (edukacinę) meistrystę, aukštą savivertę, pasitikėjimą, motyvaciją ir jų asmeninių savybių įvairovę, nes „mokykla įdomi ir įvairiapusė tiek, kiek įvairūs joje dirbantys žmonės“.
Kalbant apie mokytojo profesijos prestižo kėlimą yra ne mažiau svarbu, kokiu tonu, emocija, maniera pedagogai kitiems pasisako dirbantys mokytojais: turintiems didesnę įtaką, daugiau uždirbantiems, turintiems daktaro laipsnius, daugiau keliavusiems, vystantiems savo verslus? Ar mokytojų turimas išsilavinimas, įgyti gebėjimai, profesinis augimas sustiprina jų pasitikėjimą savimi, jų savivertę ir išplauna nepilnavertiškumo kompleksą?
Šis laikas daugeliui dirbančių mokytojų (ar ketinantiems jais tapti) yra pokyčių, nerimo ir profesinės tapatybės permąstymo laikas. Šie pokyčiai matosi ir apie tai norisi kalbėti.
Edukacijos laukas tampa vis patrauklesnis. Tai galime matyti stebėdami privačių verslų plėtojimąsi šiame lauke – kuriasi privatūs darželiai, mokyklos, priežiūros ir užimtumo paslaugas po pamokų teikiančios iniciatyvos, neformalaus švietimo mokyklos.
Daugiau nei prieš metus vykęs „TEDxVilniusED“ renginys parodė, kad edukacijos lauke daugėja ir aktyviai veikiančių, jaunų žmonių, taip pat, pabrėžčiau, daugėja jaunų vyrų. Tai lyg ir rodytų profesijos patrauklumo pokytį. Didėja konkursai į pedagogikos profesines studijas, kur turint bakalauro laipsnį, įgyjama pedagogo kvalifikacija ir teisė dirbti mokytoju.
Kauno technologijos universiteto (KTU) pavyzdžiai rodo, kad gretutines pedagogikos studijas renkasi studentai, aktyviai dalyvaujantys mokslo tyrimų projektuose, t.y., greta studijų, papildomos tyrimų veiklos, jie dar siekia pedagogo kvalifikacijos.
Dar daugiau – gabūs jaunuoliai, baigę studijas prestižiniuose pasaulio universitetuose, kaip lygiagrečią karjerą ar vieną iš jos komponentų, mato įsitraukimą į edukaciją įvairiausiais pavidalais: ateinant į mokyklą tik kelioms pamokoms, kuriant savo autorines mokyklas, neformalaus švietimo programas, vasaros mokyklas. Jei tik leisime jiems įsitraukti aktyviau – jie sugalvos dar įdomesnių sprendimų.
Šiandienos mokytojui – rytojaus lūkesčiai
Diskusijos žiniasklaidoje apie mokytojų rengimą taip pat toliau aktyvėja, o pedagogus rengiančios aukštosios mokyklos peržiūri savo taikytus modelius, juos atnaujina ir keičia. Tuo tikslu KTU surengėme susitikimą su skirtingų Lietuvos mokyklų vadovais, kurių klausėme, kokio mokytojo šiandien laukia mokyklos?
Didžiausia per pokalbį atrasta vertė – mokytojo kompetencijų sąrašas. Mokyklų vadovai teigia, kad šiandien mokytojas turi būti empatiškas, gebėti naudotis pasauliniais e. ištekliais ir kurti edukacinę aplinką pagal mokinių poreikius, dirbti ir mąstyti projektais, save suvokti kaip organizacijos ar bendruomenės narį.
Dar dvi kompetencijos – šiek tiek sudėtingesnės. Pirmoji – mokytojui vertybe ir prioritetu turi būti mokinys. Ne vadovas, ne tėvai, ne svečiai atvykę į pamoką, o mokinys. Vadyboje tai pasireiškia aiškiu kliento apibrėžimu ir siekiu, apsisprendimu dirbti tik klientui. Ši nuostata jau dabar labai stipriai veikia Valdorfo ir Montesori sistemų mokyklose.
Antroji kompetencija – gebėjimas kalbėtis su tėvais apie vaikų ugdymo poreikius ir jų vaikams skirtus ugdymo sprendimus. Kalbėtis profesionaliai ir įtikinamai. Kurti prasmingą dialogą, kuris tėvus ir mokytojus sutelktų partnerystei kuriant, ieškant ir parenkant ugdymo sprendimus.
Toks mokytojo profilis yra nemažas iššūkis pedagogų rengėjams, nes mes turime padėti mokytojams tokiais tapti. Studijų laikas turi būti skirtas treniruotėms ir bandymams, būdami studentai jie turi daug kartų bandyti: aiškiai įvardinti, kokį rezultatą turi pasiekti ne jis, kaip mokytojas, o jo ugdytinis. Tada – sukurti scenarijų, ką jis, kaip mokytojas, darys, kad ugdytinis pasiektų numatytą rezultatą, ir pasitikrinti, ar pavyko. Nustatyti silpnąsias vietas pasirinktame veiklos scenarijuje, ir vėl bandyti.
Galime tai vadinti pedagoginės veiklos tobulinimo tyrimu, refleksyviu mokymusi ar kitaip, bet svarbu, kad studijų laikas leistų bandyti daug kartų: suklysti, išsiaiškinti klaidas, pergalvoti ėjimą ir vėl bandyti. Universitetas ir dėstytojai turi sukurti ir pasiūlyti būsimiems pedagogams bandymų laboratoriją ir kūrybines dirbtuves.
Be kūrybinių dirbtuvių, mokytojų rengimo modelį vertėtų papildyti profesinių santykių konsultavimu – supervizijomis. Supervizijos skatina ir padeda įvertinti, analizuoti bei tobulinti savo profesinę veiklą. Pedagoginių studijų programoje supervizija prasminga todėl, kad pedagogai savo darbe susiduria su įvairiais iššūkiais, pasipriešinimu, įtampa, konfliktais, nuo kurių priklauso ne tik jų savijauta, bet ir darbo su mokiniais rezultatai.
