Svaiginantis, keturiasdešimt metų trukęs Kinijos augimas, išsklaidė keletą mitų apie ekonomikos augimo poveikį įvairioms socialinėms sferoms. Vienas jų – ekonominis augimas mažina nelygybę ir padidina žmonių laimę.
Ar yra prasmė apsimetinėti, kad tai, kas įvyko, neįvyko
1971 m. JAV ekonomistas S. Smithas Kuznetzas gavo Nobelio premiją už ekonomikos augimo teorijos aiškinimą. Jis iškėlė hipotezę, kad ekonomikos augimo ir plėtros metu pajamų nelygybė smarkiai padidėja, bet po to ji sumažėja. Tačiau 1978 m. , prasidėjęs spartus Kinijos ekonomikos augimas, paneigė jo teiginį. Kinija tapo didžiausios nelygybės pasaulyje šalimi. Taip pat išryškėjo, kad ekonominio augimo negalima laikyti ir geriausia ekologine politika. Neseniai Kinijos aplinkos ministerija šalies aplinkos būklę pavadino tragiška.
Per pastaruosius dešimt metų, kaip skelbia kai kurie oficialios statistikos portalai, Kinijos Gini koeficientas svyravo nuo 0,3 iki 0,5 (koeficientas 1 reiškia didžiausią nelygybę: viskas priklauso vienam asmeniui). Galima pastebėti vieną dėsningumą: ekonomikai augant koeficientas padidėja, o augimui lėtėjant – sumažėja.
Žinoma, čia kalbama apie santykinę nelygybę ir santykinį skurdą. Kinija, kaip ir kitos pasaulio valstybės, sumažino absoliutaus skurdo lygį. Kažkada didesnė gyventojų dalis gyveno didelio skurdo lygybės sąlygomis. Kinijos ekonominis augimas leido išbristi iš skurdo 700 mln. žmonių. Dabar kinai gyvena visuomenėje, kurioje yra didelė turtinė nelygybė, nors jų pajamos lyginat su ankstesnėmis pajamomis, ženkliai išaugo.
Europoje ir Amerikoje ekonominis augimas buvo lėtesnis. Bet ir čia to augimo naudą pajautė mažuma. Pajamų lygio skirtumai per pastaruosius metus beveik visose pasaulio valstybėse ženkliai didėjo ir didelė dalis pinigų buvo sukoncentruota elito rankose. Ir tai jau vyksta šalyse, kuriose yra ne tik autoritariniai, bet ir demokratiniai režimai.
JAV ir kitos valstybės ima panašėti į oligarchų valdomą Rusiją, Iraną, Venesuelą. Lietuvos padėtis bendrame kitų valstybių kontekste niekuo neišsiskiria. Pajamų nelygybė šalyje yra viena didžiausių visoje ES. Daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių 20-ies proc. gyventojų pajamos skiriasi apie 8 kartus ir šis skirtumas nuolat didėja. Šiaip ar taip ,,Dviejų Lietuvų“ tema yra populiari. Tačiau bendra asmenų valdomo turto vertė ir toliau auga kartu su besiplečiančia ekonomika.
Tokioje situacijoje derėtų ne moralizuoti, o prisiminti kažkada buvusią populiarią ir dabar savo aktualumą praradusią klasikinės politinės ekonomijos pradininko A. Smitho citatą: atskirų asmenų praturtėjimas – geriausias kelias praturtėti visiems?
Kalti yra patys: kortos jiems susidėliojo nesėkmingai
Johnas Rawls’as, Harvardo universiteto profesorius, įtakingiausias liberalizmo šalininkas po J. Stiuarto Millo, padėjęs ištisai kartai išsimokslinusių amerikiečių atgauti tikėjimą demokratija, savo garsiojoje knygoje ,,Teisingumo teorija“ pateikė du garsiuosius teisingumo principus. Pirmasis įvardijamas taip: kiekvienam asmeniui turi būti suteiktos vienodos teisės, kurios užtikrintų jam įvairias laisves. Vadovaujantis antruoju principu siekiama, kad socialinė ir ekonominė nelygybė būtų taip sureguliuota, kad visiems duotų naudą.
Europoje ir Amerikoje fetišizuojami faktai ir praktika, susijusi su pirmu, bet ne su antru J.Rawls’o principu. Individo laisvė tapo ašine sąvoka, šios pasaulėžiūros alfa ir omega. Ir mažai kam rūpi socialinės lygybės idėja arba antrasis J. Rawls’o principas.
Dauguma aklai tiki: jeigu vyksta laisvi demokratiniai rinkimai ir žmonės gali balsuoti, tai to pilnai ir užtenka. Juk ekonominius sprendimus priima tautos išrinktieji. Todėl nepagrįstai vadovaujamasi pamatine nuostata: kuo daugiau laisvės, tuo daugiau ir socialinio teisingumo. Tuo tarpu politinės veiklos ir verslo samplaika suartėjo ir kelia grėsmę, o rinkėjų nuomonė paprasčiausiai ignoruojama. Pati verslo etika tapo tik pasikalbėjimas prie kavos, kai nėra apie ką kalbėti.
XIX a. laisvės irgi buvo daug. Gal net daugiau negu dabar. Anglija buvo teritorija, kurioje klestėjo demokratinės tvarkos principai. K. Marxas, nejausdamas jokio baimės jausmo, dirbo Britų muziejaus skaitykloje ir kūrė planus kaip nuversti kapitalizmą.
Įvertinus demokratizacijos sklaidos procesą daroma išvada, kad tie, kurie dėl savo ekonominės nekompetencijos nepasiekė materialinės gerovės, kalti yra patys. Tam neturi įtakos jokios socialinės sąlygos. Valdantysis elitas ir žiniasklaida juos vadina lūzeriais. Tiesiog kortos jiems susidėliojo nesėkmingai.
“Out of control”: situacija tapo nevaldoma
Socialinis neteisingumas mažai domina ir įvairias žmogaus teisių gynimo organizacijas. Tiesiog neįtikėtina, kaip greitai jos sugebėjo prisitaikyti prie esamos sistemos. Ši epocha dėmesio centre iškėlė žmonių lygybės klausimą nepriklausomai nuo jų lyties, rasinės priklausomybės, seksualinės orientacijos.
Bet laimėjimus, pasiektus šioje srityje, lydi milžiniška krizė, kurią iššaukė materialinė nelygybė. Tokie klausimai kaip globalinis teisingumas ir padorumas buvo oficialiai nustumti į antrą planą. Todėl žmogaus teisių epocha tapo ir turtingųjų pergalės epocha. Žmogaus teisių gynimo politika neapgina nuo globalaus neteisingumo.
Tarptautinė ,,Oxfam“ organizacija, savo paskelbtoje ataskaitoje, kuri rėmėsi įtakingo amerikiečių finansinio – ekonominio žurnalo ,,Forbes“ ir Šveicarijos banko ,,Credit Suisse“ pateiktais duomenimis pažymi, kad materialinė nelygybė ir toliau skatinama bei didėja. Tai trukdo kovoti su skurdu ir kenkia ekonomikai bei didina nepasitenkinimą visame pasaulyje. Tyrimo autoriai rekomenduoja vyriausybėms pertvarkyti sistemas ir peržiūrėti mokesčių sistemas.
Toks pajamų nelygybės ir socialinio neteisingumo padidėjimas yra be precedentinio pobūdžio. D. Sachsas, D. Furceri, D. Ostry ir net kai kurie Tarptautinio valiutos fondo ekonomistai, anksčiau skleidę neoliberalizmo idėjas, pradėjo abejoti jų generavimo nauda ir efektyvumu. Jie teigia, kad nelygybės augimas, iššauktas finansinio atvirumo ir reguliavimo nebuvimo, gali pats savaime sumažinti ekonominį augimą.
J. Stiglitzas, 2001 m. Nobelio premijos laureatas, neseniai pareiškė, kad vienas iš svarbiausių neoliberalizmo ideologijos principų, jog rinką palikus ramybės būsenoje ji veiks efektyviau, skatins ekonomikos augimą ir duos visiems naudos, neatitinka tikrovės.
Galima tik pritarti tokioms išvadoms: “out of control”, situacija tapo nevaldoma. Norint susigrąžinti tikėjimą ir viltį globaliu teisingumu ir padorumu, visuomenes reikia restruktūrizuoti taip, kad ekonominis augimas mažiau turtingiems duotų daugiau naudos, o ne tik 1 proc. pačių turtingiausių.
Algis Junevičius yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorius.
