Visuomenėje gausu daugybė įsitikinimų, prielaidų, klišių ir mitų apie daugelį dalykų. Ne išimtis – ir rašytojai. Kasdien vienumoje rašantys, užsisklendę, tačiau nuolat kupini idėjų ir turintys gerą vaizduotę. Daug skaitantys ir puikiai išmanantys rašybos, skyrybos ir gramatikos taisykles. Ką iš tikrųjų reiškia būti rašytoju? Su kokia kasdienybe ir iššūkiais susiduria rašantieji iki tol, kol jų knygos išvysta dienos šviesą ir pasiekia skaitytojus?
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF) docentė praktikė, rašytoja, knygos „Kiltų nuoma“ autorė Aldona Tüür tikina, kad rašymas – kaip nuotykis: „Pradėdamas pasakoti istoriją pirmą kartą, nežinai, ar kas nors ja susidomės, išleis, o išleidus – ar kas nors jį skaitys. Viską gaubia nežinomybė. Bet, jei rašymas įdomus – tiesiog imi ir reiški savo mintis popieriuje“.
Lektorė A. Tüür pakomentavo keletą su rašymu susijusių mitų. Kurie įsitikinimai visgi tiesa, o kas – tik sklandantis prasimanymas?
Šis teiginys – iš dalies tiesa. Pasak A. Tüür, rašytoju gali būti kiekvienas ir net turėti savo skaitytojų ratą, tačiau svarbu apibrėžti, ką mes laikome rašytoju.
„Pavyzdžiui, rašytoju galime laikyti ir socialiniuose tinkluose savo tekstus publikuojančius asmenis, ne tik tuos, kurių knygas spausdina leidyklos. Jei kiekvienas iš jų turėtų tikslą būti rašytoju – galbūt jie labiau atkreiptų dėmesį į tai, ką jie rašo ir kas skaito jų tekstus, jaustų šiek tiek daugiau atsakomybės. Tačiau nesu tikra, ar to reikia“, – sako KTU docentė praktikė.
Vesdama kūrybinio rašymo užsiėmimus Naujųjų medijų kalbos studentams, pašnekovė pastebi, kad vieni žmonės talentingesni už kitus. Tačiau net ir tie, kurie mažiau talentingi, jeigu labai nori, gali išmokti rašyti geriau ir raiškiai reikšti savo mintis.
„Praktikuojantis galima išmokti papasakoti istoriją. Ar kas nors norės ją publikuoti? Nežinau. Ar ji gaus Bukerio premiją? Taip pat negaliu garantuoti. Ne visiems gali patikti tavo kūrinys, tad turi susitaikyti ir priimti bet kokį atgalinį ryšį“, – teigia A. Tüür.
Lektorės nuomone, šis įsitikinimas dvejopas: vaizduotė rašant tekstus – reikalinga, bet taip pat būtina gebėti aiškiai išdėlioti savo mintis.
„Ir apskritai, vien tik vaizduotės neužtenka. Rašydamas remiesi savo patirtimi. Tam, kad įgytum vertingų įžvalgų, turi gebėti reflektuoti anksčiau gautą patirtį, stebėti, lyginti ją su kažkuo, pavyzdžiui, esama literatūra“, – sako ji.
Anot A. Tüür, rašant svarbūs įvairūs dalykai ir pamatuoti, kuris iš jų yra svarbiausias ar kuris labiausiai lemia kūrinio sėkmę – sunku, o gal ir neįmanoma.
„Jei kalbame apie rašytojus, kurių knygas pyblikuoja leidyklos, tikriausiai nepakaks vaizduotės, nes leidykla turės savo reikalavimus, kriterijus. Rašytojai turi gebėti dėstyti mintis, struktūruoti, pasakoti istoriją, sudominti skaitytoją. Rašymas – tikrai kompleksinis dalykas“, – teigia KTU SHMMF docentė praktikė.
Reguliariai rašyti ir tobulinti rašymo įgūdžius bei produktyvumą – geras patarimas. Tad rašyti kiekvieną dieną iš tikro labai gerai.
„Tačiau tai nelabai įmanoma, jei dirbi kitą darbą pilnu etatu. Man tikrai nepavyksta, todėl rašau, kai turiu laiko. Visgi rašymas kasdien leidžia neatitrūkti nuo pasakojimo, veikėjų, nepamiršti to, kas jau parašyta. Tekstas nuo to tik gerėja“, – pastebi pašnekovė.
Ji įsitikinusi, kad kiekvienas rašytojas turi atrasti būtent jam ar jai tinkamą būdą rašymui – nesvarbu, ar tai rašymas kasdien, ar tik esant laisvo laiko.
„Jei nerašysi kiekvieną dieną, tikrai dėl to netapsi blogesniu rašytoju. Tai – kiekvieno asmeninis būdas. Kažkas knygą gal rašys 10 ar 20 metų rasdamas laiko, bet tai nereiškia, kad kūrinys nuo to bus prastesnis negu rašant kiekvieną dieną“, – teigia lektorė.
A. Tüür tik dar kartą pakartoja anksčiau pasakytą faktą – neįmanoma, kad rašant knygą užtektų vieno dalyko – nesvarbu, ar tai vaizduotė, ar idėja.
„Žinoma, turėti idėją yra gerai, bet ji gali būti labai abstrakti. Tarkim, aš dabar rašau knygą, kur esminė mintis buvo ta, kad pasakojimą pradėsiu nuo pagrindinės veikėjos mirties ir toliau atskleisiu, kaip tai įvyko. Tačiau tai labai abstrakti idėja, kurią reikia išpildyti“, – sako KTU SHMMF docentė praktikė.
Jos nuomone, idėja – tik abstrakcija, o knyga – konkretus daiktas, kuriame – tam tikri parašyti žodžiai, logiškai sudėlioti sakiniai.
„Visa tai turi paveikti skaitytoją. Tyrimai rodo, kad mes mąstome vaizdais, o mintis išreiškiam žodžiais. Tad turime parašyti žodžius taip, kad jie atitiktų vaizdą, kurį rašytojas mato mintyse, o skaitytojai jį irgi pamatytų ir pajaustų“, – tikina A. Tüür.
Pašnekovės nuomone, šis mitas – visiškai netiesa.
„Čia tas pats, kas teigti, jog visi pardavėjai ekstravertai, o nusikaltėliai – psichopatai. Tačiau gali būti, kad introvertiški žmonės dažniau rinksis būti rašytojais. Kai kurie kolegos rašytojai sako, kad tai vieniša specialybė, nes didžiąją dalį laiko sėdi vienas prie kompiuterio ir rašai“, – sako A. Tüür.
Pasak jos, toks įsitikinimas tikriausiai gajus dėl to, nes introvertiškiems žmonėms lengviau pakelti rašymą gaubiančią vienatvę.
„Asmeniškai man tai nėra vienišas užsiėmimas – dalyvauju rašymo grupėje. Nors visos rašome vienumoje, susitikusios dalijamės savo tekstais – juos skaitome, diskutuojame“, – teigia lektorė.
„Tiesa paprasta – jei rašai grožinę literatūrą, tikriausiai manai, kad tai yra vertingas dalykas. Tad jei galvoji, kad vertingas, reiškia, pats daug skaitai. Rašytojai tikrai daug skaito“, – tikina A. Tüür.
Neretai rašytojai skaitydami gilinasi, skaito su kažkokiu išsikeltu tikslu, mokosi – pavyzdžiui, kaip sudėlioti sakiniai, kaip išspręsta viena ar kita problema.
„Kaip minėjau, šiuo metu rašau apie mirtį ir žmogžudystę, todėl gilinuosi į detektyvus ir skaitau būtent juos. Bandau suprasti, kokia detektyvų formulė“, – teigia KTU SHMMF docentė praktikė.
Ji tikina, kad kitų autorių knygos – tik inspiracija, idėjos, kurios nekopijuojamos savame tekste. Nebent nesąmoningai: pavyzdžiui, kažkas vartoja labai vaizdingą kalbą ir tokia atsiranda tavo tekste.
A. Tüür teigimu, nebūtinai visi rašytojai bus lituanistai ir nebūtinai visi lituanistai bus rašytojai.
„Faktas ir tai, kad nebūtinai visi tie, kurie gerai išmano kalbą, gebės papasakoti istoriją. Žinoma, labai dažnai rašytojai daug skaito ir būna tie, kurie dar mokykloje gerai rašo rašinius. O jei gerai rašai rašinius, tikėtina, kad ir kalbą moki geriau nei vidutiniu lygiu“, – tikina ji.
Tačiau šioje vietoje nebūtinai yra priežastinis ryšys. Todėl pašnekovės nuomone, rašytojas nebūtinai puikiai mokės su kalbos vartojimu susijusias taisykles.
„J. K. Rowling puikiai pragyvena, – šypsodamasi sako A. Tüür. – Visgi jei rašai lietuvių kalba, o tavo kūrinių niekas neverčia į kitas kalbas, honorarai nėra labai įspūdingi, kad vien iš jų galėtum pragyventi“.
Tačiau pašnekovė atkreipia dėmesį į tai, kad rašytojai dažnai dirba ir kitus su rašymu susijusius darbus, pavyzdžiui, verčia tekstus ar rašo straipsnius žiniasklaidos portalams.
„Jeigu gyveni šalyje, kurios kalba kalba visas pasaulis ir ta knyga tampa bestseleriu – pragyventi tikrai įmanoma ir vien tik iš rašymo. O jei dar pagal tavo kūrinį pastato filmą, uždarbis dar geresnis“, – sako KTU SHMMF docentė praktikė, rašytoja A. Tüür.
