KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultetas ir KTU Užsienio kalbų centras kartu su Europos Komisijos Atstovybe Lietuvoje tradiciškai kviečia švęsti Europos kalbų dieną.
Kviečiame skaityti fantastikos kūrimo ir vertimo konkurse dalyvaujančius kūrinius ir atiduoti savo balsą už labiausiai patikusį!
Žodžių miškas
Hovis von Šnubelis buvo paskutinis trolių palikuonis. Po ilgų svarstymų palikęs savo gimtuosius kalnus, jis iškeliavo į žmonių pasaulį. Šimtąjį kartą ilgesingai nužvelgęs smailias kalnų viršūnes Hovis pasuko nedidelio žmonių kaimelio link, svarstydamas, ar žmonės priims jį į savo būrį. Jo smailios ausys, suplota nosis ir žalsvai pilka oda gąsdino kiekvieną, o žmonės, kiek jis girdėjo, buvo išrankios būtybės. Tačiau labiausiai jį neramino, kaip jie priims Hovį, jei šis nemokės žmonių kalbos.
Laimei, Hovio senelė žynė pasakojo jam apie nepaprastą girią, į kurią įžengęs kiekvienas gali išmokti visas pasaulio kalbas. Trolis buvo įsitikinęs, kad burtai padės greitai išmokti žmonių kalbą. Tik įsivaizduokit, įeini į girią ir… Tadam! Abra kadabra ir jau moki. Hovis iš senelės pasakojimų buvo įsidėmėjęs kelią, todėl nedelsdamas ten patraukė.
O giria buvo didžiulė, tamsi ir bauginanti. Hovis kiek nedrąsiai klaidžiojo tarp storų medžių kamienų, akimis sekiodamas melsvas pasiklydusių žodžiuose dvasias. Iš savo senelės lūpų jis buvo girdėjęs, kad šie medžiai yra ne paprasti, o užaugę iš žodžio tada, kai jį kas nors ištaria pirmą kartą. O dvasios – tai žmonės, gyvūnai, troliai ar kitos būtybės, kurios žodžius naudojo nedoriems tikslams, buvo paklydusios šioje girioje amžiams arba tol, kol suras žodį, kuris galėtų atitaisyti žalą.
Troliai iš prigimties buvo drąsios būtybės, todėl Hovis nesibaimindamas slinko vis giliau ir giliau į miško tamsą. Staiga jis išgirdo verksmą. Praskleidęs krūmo lapus, trolis išvydo ant akmens sėdinčią, graudžiai raudančią fėjos dvasią.
– Kas nutiko, mažoji fėja?- švelniai paklausė Hovis kiek laužyta fėjų kalba. Jis, kaip ir daugelis išsilavinusių trolių, galėjo laisvai susikalbėti fėjų, elfų, rupūžių ir, žinoma, trolių kalbomis.
Fėja kūkčiodama papasakojo Hoviui, kad ji čia pakliuvo, nes bjauriai kalbėjo su savo drauge ir dabar turi šioje bekraštėje girioje rasti žodį, kuris viską atitaisytų. Bet tų žodžių tiek daug! Ir kaip rasti tą vienintelį? Trolis liūdnai peržvelgė girią. Fėjos dvasia teisi – žodžių tiek daug! Galėtum čia klaidžioti tūkstantį metų ir vis vien nerastum to, ko tau reikia.
Kai susitvardžiusi fėja paklausė Hovio, ko jis ieško girioje, šis atsakė, kad nori išmokti žmonių kalbą. Tačiau fėja trolį nuvylė pasakiusi, kad žmonės vartoja daugybę kalbų.
Abu nusiminė. Hovis nežinojo, kurią kalbą jam reikia išmokti, o fėja, kurį žodį jai reikia surasti. Ji nusiminė, kad niekada nebepamatys savo draugės, negalės atsiprašyti ir ištrūkti iš šios girios.
– Atleisk. Žodis yra „atleisk“, – sušnabždėjo. Pagaliau ji rado reikiamą žodį! Fėjos dvasia išsilaisvino ir ėmė po truputį kilti į dangų.
– Ei! O kaip gi aš?- sušuko Hovis. – Kaip aš išmoksiu žmonių kalbą?
– Mokykis, be pastangų nieko nepasieksi!
Fėja išnyko, o Hovis išėjo iš girios pasiryžęs išmokti nors vieną žmonių kalbą pasikliaudamas ne burtais, o savo jėgomis. Ir Hovis von Šnubelis, paskutinis trolių palikuonis, išgarsėjo kaip pirmasis trolis, išmokęs žmonių kalbą.
Forest of words
Hovi von Schnubel was the last descendant of the trolls. After long deliberations, he left his native mountains, and headed towards the human world. For the hundredth time, he longed for the pointed mountain tops, Hovi then turned towards a small human village, thinking to himself, if the hummans accept him to their circle. His pointed ears, flattened nose, and greenish-gray skin frightened everyone, and people, as much as he heard, they were picky creatures. But what worried him the most , was how would they accept Hovi, if he did not speak the human language.
Fortunately, Hovi’s grandmother told him about an extraordinary forest, that anyone who enters, can learn every single language of the world.Troll was convinced, that spells would help him learn the humman language quickly. Just imagine, you enter the forest and … Tadam! Abra kadabra and you have already learned it. From Grandmas stories Hovi memorised the path, so without waisting time he went there.
The forest was huge, dark, and frightening. Hovi wandered somewhat timidly among the thick tree trunks, eyes followed the bluish spirits that where lost in words. From his grandmothers lips he heard that these trees are not normal, but that they grow ,when someone pronounces a new word for the first time. And spirits are people, animals, trolls or other beings who have used words for wicked purposes. have been lost in this forest for centuries or until they find a word that can repair the damage.
Trolls were brave creatures by nature , that’s why Hovi crawled deeper and deeper in to the darkness of the forest without any fear. Suddenly he heard a cry. After spreading the leaves of the bush, the troll saw a weeping fairy spirit that was sitting on a rock.
“What happened, little fairy?“, Hovi softly asked with somewhat broken fairy tongue. He, like many other educated trolls, were able to communicate freely in the languages of fairies, elves, toads and, of course, trolls.
The fairy told Hovi, while wiping away the tears, that she got here because, she was talking disgustingly to her friend. And now she must find a word in this boundless forest that will correct everything. “But there are so many words! And how should I find that one?“ The troll looked sadly at the forest. The spirit of the fairy is right -there are so many words, you could wander arround for a thousant years and still not find what you need.
When she fixed her self up, fairy asked Hovi, what was he looking for in the forest, he replied by saying, that he wanted to learn the human language. But the fairy disappointed the troll by saying that people use many languages.
Both were upset. Hovi did not know which language he needed to learn, and the fairy did not know which word she needed to find. She was upset that she would never see her friend again, could not apologize and escape from this forest.
“Forgive me. The word is “forgive”“, she whispered. She finally found the right word! The spirit ofthe fairy freed herself and began to ascend to heaven little by little.
“Hey! What about me?“, Hovi shouted. “How will I learn the language of humans?“ “Learn, you will not achieve anything without effort!“
The fairy disappeared and Hovi came out of the forest determined to learn at least one human language not by magic, but by his own strength. And Hovi von Schnubel, the last descendant of the trolls, became famous as the first troll to learn the human language.
Prapuolusi Princesė
Gyveno kartą sena karalienė vardu Morisa. Ji turėjo tik vieną vienintelę dukterį Ofeliją, bet, senosios karalienės manymu, ji buvo niekam tikusi, mat nemokėjo pasirūpinti Larkspuro Karalyste.
Kartą karalienė sako:
– Klausyk, dukryte, tau reikia išmokti valdyti pasaulį, todėl turėsi vykti į Karburgo akademiją Marse, galbūt išmoksi ko nors naudingo.
Po metų duktė sugrįžta namo, motina ir klausia:
– Na, Ofelija, ko tu išmokai?
– Mamyte, aš išmokau, kaip vengti žargonų ir…- atsakė duktė, tačiau mama ją pertraukė:
– Ir tai viskas, ko tu išmokai? Važiuok į griežčiausią mokyklą karalystėje.
Kai ana sugrįžo namo, mama vėl klausia:
– Dukra, o ką dabar tu išmokai?
Duktė atsakė:
– Mama, aš išmokau tiek daug apie bendrinę kalbą! Sužinojau, jog lietuvių kalbos sandara yra archajiška, o šnekamoji kalba yra daug senesnė negu rašytinė. Aš noriu būti Marse ir mokyti vaikus taip pat!
Motina supyko ir sako:
– Ak tu, netikša, sugaišai tiek brangaus laiko ir neišmokai nieko apie karalystės valdymą? Kaip tau negėda man akyse rodytis? Aš išsiųsiu tave pas mano gerą draugą Aldrichą, bet jeigu ir ten nieko neišmoksi, tada man akyse daugiau nesirodyk.
Po kiek laiko duktė laiminga grįžta namo, motina vėl klausia:
– Na, dukryte, ko tu išmokai?
Ir duktė atsakė:
– Mama, per šiuos metus perskaičiau labai daug knygų apie įvairias kalbas ir net išmokau prancūzų. Bonjour!
Karalienė baisiausiai įniršo, pašokusi sušaukė savo tarnus ir piktai tarė:
– Ji daugiau man nebe duktė, ji nieko verta ir nesugebės valdyti Larkspuro, aš atsižadu jos: įsakau nuvesti Ofeliją į stebuklingą mišką ir ją ten palikti.
Tarnai nuvedė Ofeliją į stebuklingą mišką ir ten ją paliko likimo valiai. Kai grįžo tarnai, karalienė buvo labai laiminga, tačiau apie tai sužinoję Larkspuro gyventojai įniršo ir karalystėje įsivyravo netvarka, visur buvo galima girdėti tik žargonus ir keiksmažodžius. Taisyklinga kalba beveik visiškai išnyko. Tačiau karalienė nelabai ėmė tai į galvą, jai buvo gerai ir taip.
Po trisdešimties metų larkspuriečiai nusprendė ieškoti prapuolusios princesės Ofelijos, nes tikėjo, kad ji vis dar gyva ir per kaimus bei miestus sklido gandai, jog kažkur netoliese įsikūrė nauja karalystė, kurioje gyvenimas pasakiškas. Eidami vis gilyn į mišką, žmonės pastebėjo, kad gyvūnai kalba vis taisyklingiau, paukščiai čiulba į ritmą, o saulė šviečia daug žaismingiau. Ir tada jie išvydo kvapą gniaužiantį vaizdą: pilys, sodai, dvarai ir upės. Išgirdę tylų niūniavimą, jie pamatė prapuolusiąją princesę prie tekančio upelio, kur apylinkės skendėjo stebuklingoje ramybėje.
Netrukus jie visi persikėlė į naująją karalystę ir gyveno ilgai ir laimingai, šnekėdami taisyklinga bendrine kalba, visiškai pamiršę žargonus ir keiksmažodžius, o senoji karalienė iš gėdos prapuolė lyg į vandenį ir daugiau jos niekas niekada nematė.
The Lost Princess
Once upon a time, there was an old queen named Marissa who had merely one daughter Ophelia and believed she was unworthy of anyone because she could not look after the Kingdom of Larkspur.
“Listen, daughter,” the queen once said, “You’ll have to go to the Karburg Academy on Mars to learn how to rule the world, I hope you’ll learn something valuable.”
“Well, Ophelia, what have you learnt?” the mother asks a year later once the daughter returns home. “Mom, I have learned how to avoid slang words.” The girl was speaking, but her mother cut her off “Is that all you’ve learned thus far? I demand you to enroll in the Kingdom’s strictest school.”
“Daughter, what have you learned this time?” her mother inquired when she had arrived home. “Mom, I have learned a lot about the local language! I discovered that the Lithuanian language owns an archaic structure and spoken language is significantly older than the written one. I am willing to live on Mars and assist students in learning!” the girl stated. “You squandered so much precious time and have not learnt anything about managing the kingdom?” the mother enraged. “How can you not be embarrassed to be in my presence? You will be sent to my close friend Aldrich, but if you do not learn anything from him, you will not be able to show yourself here anymore.”
The girl returned home with excitement. “Well, daughter, what have you been educated?” the mother pondered once more. “Mom, I have read plenty of books about languages and even studied French throughout the past year. Bonjour!” the daughter said. The queen raged, calling out to her servants, “I disown my daughter and order her to be taken to the magical forest and left there. She is no longer my daughter, she is worthless, and she will not be able to rule Larkspur.”
Ophelia was taken to the woods by the servants, who abandoned her there to face her fate. The queen was overjoyed when the servants returned, but the people of Larkspur were not, chaos reigned in the kingdom, with only slang and swear words audible everywhere. The local language vanished. But the queen did not let it bother her since she was perfectly fine.
Thirty years later, the Larkspurians started to search for the Princess Ophelia, believing that she would be still alive. The gossips had spread throughout the villages and towns about a new kingdom with a magnificent life in there. As they proceeded deeper into the woods, they noticed that the animals were speaking more clearly, the birds were chirping in tune, the sun was shining much more playfully. A breathtaking panorama of castles, gardens, mansions, and rivers appeared when they heard a silent murmur by the fallen princess nearby the stream, where harmony and peace prospered.
The Larkspurians moved to the new kingdom soon after and lived happily ever after, communicating in the common language and forgetting all about slang and swear words. The old queen vanished out of humiliation, and no one saw her ever again.
Tyla
Viskas prasidėjo nuo paprasto kosulio, krenkštimo, kuris kiekvieną dieną vis stiprėjo, kol galiausiai išaugo į visišką tylą. Niekas nesuprato, kodėl staiga visi žmonės prarado gebėjimą kalbėti ir kūrė savas versijas, populiariausia jų – baisia liga, paverčianti visus nebyliais.
Kol visi spėliojo kokia gi šio keisto įvykio priežastis ir stengėsi surasti būdų kaip visus vėl prakalbinti, vienas vienintelis žmogus net nenutuokė, kad tokia problema apnyko miestelį. Tai aukštai kalnuose, sename, mediniame, iš sukriošusių rąstų suręstame name gyvenantis mokslininkas. Jis niekada nebendravo su miestelio gyventojais, aplankyti šurmuliuojančių gatvių nusileisdavo tik kai pritrukdavo detalių naujajam jo išradimui arba išsekdavo maisto atsargos. Būtent tą dieną, kai visas kraštas paskendo tyloje, jis išsiruošė į miestą.
Paskutinį kartą čia nusileidęs jis buvo prieš keletą mėnesių, todėl labai nustebo, kai su kiekvienu žingsniu artyn miesto, vaizdą užliedavo vis tankesnis smogas, o įkvėptas sunkus nuo dulkių oras atrodo taip ir nepalikdavo plaučių jį iškvėpus. Mokslininkas buvo pratęs prie gryno ir švaraus oro, kuris supa jį kalnuose, tad kosulys nuo oro kokybės pokyčių jam nesukėlė jokių įtarimų, visgi keista pasirodė tai, kad miestą gaubė tyla. Nebuvo girdėti jokių žmonių pašnekesių, ar balsų, tik tylus jų batų dunksėjimas į grindinį. Užėjęs į parduotuvę jis garsiai pasisveikino su kasininku, bet viskas ko sulaukė atgal tai visų parduotuvėje buvusių žmonių žvilgsniai į jį. Netoli jo buvusi mergina į rankas įkišo sulankstytą lapelį. Jame dailiu raštu buvo paaiškinta situacija ir spėjimas apie sunkią ligą. Mokslininkas iškart suprato kokia tai problema. Tarša. Garsiai pasakius, jog tai per didelės taršos padarinys, visi tik nusijuokė ir atrodo pamiršę, jog jis vienintelis gali kalbėti, nuėjo savais keliais. Jis nežinojo kaip tai įrodyti miesto gyventojams, tačiau buvo įsitikinęs, jog problema slypi būtent taršoje, tad susimokėjęs už varžtus bėgte grįžo į namo ir ėmė ieškoti sprendimo kol dar nebuvo per vėlu.
Dienom naktim mokslininkas sėdėjo tamsiame laboratorijos kampe ir iš namuose turimų dalių konstravo keistą aparatą. Po kelių dienų ir bemiegių naktų, aparatas buvo baigtas. Atsargiai įstatęs jį į karutį mokslininkas vėl atsidūrė mieste, kuriame situacija tik blogėjo. Nuėjęs į tą pačią parduotuvę jis paaiškino miestelio problemą ir uždaręs visus parduotuvės langus įjungė savo išradimą. Jis ilgai skleidė keistus garsus, tačiau jam nutilus buvo girdėti keli silpni žmonių balsai, Niekas negalėjo patikėti savo ausimis, kažkas vėl kalba! Mokslininkas prašė visų ieškoti ilgalaikio sprendimo. Greitai buvo sušauktas miestelio susirinkimas, kurio metu visi aptarė kas padėtų išspręsti taršos problemą.
Nepraėjo nei savaitė, kai mieste išsaugo tūkstančiai naujų medžių, padaugėjo dviračiais važinėjančių žmonių, laikinai buvo sustabdyta fabrikų veikla. Smogas nebebuvo vos prabrendamas ir kvėpuoti buvo lengviau. Žmonės atgavo sugebėjimą kalbėti, tiesa, dar labai tyliai, tačiau visi buvo patenkinti nauju gyvenimo būdu ir dėkojo mokslininkui už pagalbą susigražinant kalbėjimo dovaną.
Silence
It all started with a simple cough that got worse and worse until it finally grew into complete silence. Suddenly all people lost the ability to speak and created their versions, the most popular of them – a terrible disease that made them mute.
While everyone guessed what was the reason for this strange event and tried to find ways to bring the ability to speak back, only one person did not even realize that such a problem had eroded the town. He’s is a scientist who lives in an old, wooden house high in the mountains. He never interacted with the inhabitants of a crowded town, he only went down to visit the bustling streets when he was short of supplies. It was on the day that the whole land sank in silence that he set out for the city.
The last time he landed here was a few months ago, so he was very surprised when with each step closer to the city, the image was flooded with ever denser smog, and the heavy dust-inspired air seemed not to leave his lungs out as he exhaled it. The scientist had clean air that surrounded him in the mountains, so the cough from the changes in air quality caused him no suspicion, yet it turned out strange that the city was surrounded by silence. He heard no human conversations or voices, only their shoes thumping into the pavement. When he came to the store, he greeted the cashier out loud, but all he got back was the weird looks of all the people at him. A girl in a shop near him gave him a folded paper. It explained in plain writing the situation and the prediction of a serious illness. The scientist immediately realized what the problem was. Pollution. Having said loudly that this was the result of too much pollution, everyone just laughed and forgot that he was the only one who could speak and left him standing there. He didn’t know how to make people believe him but he was convinced that it was the pollution, so after paying for the bolts he ran back home and started looking for a solution while it was not too late.
For days and nights, a scientist was sitting in a dark corner of the laboratory and constructing a very strange device from the parts he found around the house. After a few days and sleepless nights, the machine was finished. Carefully putting it in the cart, the scientist found himself in a city where the situation had only worsened. Going to the same store, he explained the problem to the town, closed all the windows of the store and turned on his invention. It was making weird noises but after they stopped few people could speak again, no one could believe their ears, someone spoke again! Scientists asked everyone to look for a long term solution. The town meeting got quickly organized during which everyone told what they thought was the best solution to this problem of pollution.
Less than a week has passed since thousands of new trees have been planted in the city, the number of people riding bicycles has increased, and the factories have been temporarily suspended. The smog was almost gone and it was easier to breathe. People regained the ability to speak, although, very quietly, but everyone was satisfied with the new way of life and thanked the scientist for his help in recovering the gift of speaking.
Kūrinys, pelnęs daugiausiai skaitytojų balsų
Melagiai
Vidurinėje žemėje prieš 4000 metų žmonės atrado elfus ir tuomet kilo didžiulė problema – žmonės nesuprato elfų kalbos, tad niekaip nepavykdavo su jais susikalbėti.
Skurdžiausiame vidurinės žemės kampe saulė apšvietė mažą kaimelį Nadirį. Jame prabudo 24 metų Alfredas, kuris kaip ir kiekvieną dieną išėjo dirbti į mišką su bendradarbiu Riku.
Praėjus penkioms darbo valandoms, visi išgirdo šauksmą:
-AH! GELBĖKIT!
Atbėgę patikrinti šauksmo šaltinio, nieko nerado. Apsidairę pasigedo Riko.
Kol kiti miško darbininkai išbėgo pakviesti šerifo, Alfredas pats pradėjo ieškoti draugo. Paėjęs keletą kilometrų gilyn į mišką, pastebėjo purve įspaustus Riko pėdsakus, kuriais ir nusekė. Šalia paskutinio pėdsako gulėjo akmuo. Alfredas pakėlė akmenį ir jį apakino šviesa. Ten buvo elfai!
Atgavęs žadą Alfredas pradėjo šaukti:
-KAS JŪS TOKIE?!
Elfai kažką sumurmėjo, tačiau Alfredas nieko nesuprato, tik žiūrėjo išsigandęs į būtybes su žmogaus veidu ir ilgomis, smailiomis ausimis. Jų raudonplaukė vadė garsiai kažką murmėdama išėjo į priekį. Vienintelis žodis kurį pagavo Alfredas buvo „pau“, vėliau jis ją taip ir vadino. Po kelių valandų bandymo susišnekėti pasirodė šerifas su gelbėjimo komanda. Visus domino tik elfai.
Alfredas ir elfai buvo nuvežti į vidurinės žemės sostinę Gothalą, kuriame žmonių ir elfų lyderiai bandė susikalbėti, bet jiems, kaip ir Alfredui, nieko neišėjo. Kelionės metu Alfredas ir Pau pradėjo suprasti vienas kitą, o kelionės pabaigoje jau galėjo truputį susikalbėti. Besikalbant Alfredas pastebėjo žiedą kabantį ant Pau kaklo ir staiga prisiminė seną draugą kalvį Korvusą, kuris už gerą užmokestį tikrai galėtų išspręsti susikalbėjimo problemą.
Kadangi buvo seni draugai Alfredas susiderėjo su kalviu Korvusu, kad už maišelį auksinių pagamintų žiedus vertėjus. Po kelių savaičių darbo Korvusas sukūrė žiedus, kurie padėjo žmonėms ir elfams suprasti vienas kitą. Pradėję vieni kitus suprasti, žmonės nebenorėjo su elfais bendrauti, nes elfai turėjo neigiamą nuomonę apie žmones.
Kilo karas tarp elfų ir žmonių. Viename karo mūšyje susitiko Alfredas ir Pau. Alfredas pamatė verkiančią ir sau po nosim murmančią elfę. Jis suprato kelis žodžius: „Jūs mums buvote geri.“
Norėdamas suprasti daugiau pasinaudojo žiedu:
-Visi žmonės yra mulkiai!- išvertė žiedas.
Alfredas suprato, jog žiedas verčia neteisingai. Numetęs ginklą ir pakėlęs rankas priėjo prie Pau ir ištarė jai jau girdėtą vardą: Korvusas. Tuomet ir Pau suvedė galus. Alfredas ir Pau pasitraukė iš kovos ir nuvyko į Gothalą.
Kelionės metu pramoko vienas kito kalbą. Įėję į kalvę, prispaudė Korvusą pasakyti tiesą. Korvusas prisipažino, kad norėdamas pasipelnyti sukūrė žiedus melagius. Trokšdami susikalbėti žmonės ir elfai ėmė masiškai pirkti žiedus, o kadangi žiedai viską melavo, kilo karas, kas buvo labai palanku Korvusui, nes abi pusės ėmė pirkti ginklus iš jo. Šį pokalbį nugirdo šerifas ir apie šį melą pranešė visai vidurinei žemei.
Karas baigėsi tačiau nesantaika tarp elfų ir žmonių egzistuoja iki šiol.
Liars
In Mid Earth 4000 years ago, people discovered elves, there was a huge problem – people did not understand their language so there was no way to speak with them.
In the poorest corner of Mid Earth the sun illuminated a small village Nadir. Alfred, a 24-year-old guy, woke up. He and his co-worker Rick went out to work in the woods.
After five hours of work everyone heard a cry:
-AH! HELP!
When they came to check the source of the cry they found nothing. Looking around they noticed Rick was missing.
While other workers ran to call the sheriff, Alfred began looking for his friend on his own. After walking a few kilometers deep into the forest he noticed Ricks footsteps in the mud. Next to the last one there was a stone. Alfred picked it up and was blinded by light. There stood elves!
After regaining his composure Alfred began to shout:
-WHO ARE YOU?!
The elves muttered something but Alfred didn’t understand anything, just stared at the creatures with human faces and long pointed ears. Their redhead leader stepped forward muttering something loudly. The only word Alfred understood was “pau” which he later called her by. After a few hours of trying to talk, the sheriff appeared with a rescue team. Everyone’s only interest was elves.
Alfred and the elves were taken to Gothal, the capital of Mid Earth where humans and elves tried to converse but like Alfred, failed. During the trip Alfred and Pau began to understand each other, by the end of ride they could already talk a little. As they spoke Alfred noticed a ring hanging around Pau’s neck, he remembered a friend Corvus the blacksmith who solves problems of communication for a good fee.
Since they were friends Alfred negotiated with Corvus to make translators for a bag of gold coins. After weeks of work Corvus created rings that helped humans and elves grasp each other. When they started to understand each other humans no longer wanted to communicate with elves because they had a bad opinion on humans.
There was a war between elves and humans. Alfred and Pau met during the war. He saw her crying and murmuring under her nose. He understood a few words: ‘‘You were good to us.“
To know more he used a ring:
“All people are scums!” the ring translated.
Alfred realized that the ring was translating badly. He dropped his weapon and approached Pau, he told her a name that she recognized – Corvus. Then Pau put the pieces together. They withdrew from the fight and went to Gothal.
Until they arrived, they learned a bit of each other’s language. Entering the forge they made Corvus to tell the truth. Corvus admitted that he had created liar rings to make a lot of money. To understand each other humans and elves began to buy rings. As the rings lied to everyone, war broke out that being beneficial to Corvus for both sides began to buy weapons from him. This conversation was heard by the sheriff and the lie was reported to the entire Mid Earth.
The war was over but the feud between elves and humans still exists to this day.
Geriausias vertimas į vokiečių kalbą
Laiko mašina per praeitį į ateitį
Vieną dieną, sėdėdami klasėje, sulaukėme netikėto svečio. Prieš vokiečių kalbos pamoką atėjo gimnazijos direktorė ir paklausė, kaip norėtume švęsti mokyklos šimtmetį. Po ilgų apmąstymų ir diskusijų nutarėme, kad ši šventė turi būti ypatinga ir norėtume į ją pakviesti pačius nerealiausius svečius. Idėja pasikviesti Jeronimą Ralį ir Leonardą Da Vinčį visus mus paliko be žado! Kas geriau: spiritizmo seansas ar laiko mašina?
Akis užkliuvo už Jeronimo Ralio skulptūros, ir mes ėmėmės eksperimento. Kažkas tyliai sušnabždėjo hegzametro eilutę: „Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusį vargo didžiausio…“. Staiga mūsų mobiliuosius telefonus užplūdo nesibaigiančios „Iliados“ eilės lietuviškai, lotyniškai, graikiškai, o toje vietoje, kur stovėjo statula, pradėjo vertis stebuklingas trijų dimensijų portalas. Lazerių šviesa pamažu tirpdė mokyklos sienas. Jos virto milžinišku kosminiu laivu. Šalia mūsų jau sėdėjo Jeronimas Ralys, prie pulto – Leonardas da Vinčis. Mes nedrąsiai išlemenome:
– Gerbiamas gydytojau ir vertėjau, kviečiame Jus į šventę! Jūs suradote prokalbę, iš kurios kilę visos kalbos. Tą bando padaryti kompiuterinių programų kūrėjai! Kur slypi ta paslaptis?
– Gerbiamas išradėjau, norėtume ir Jus pakviesti į gimnazijos šimtmetį, nors Jūs kalbate itališkai, bet, jeigu Jūs valdote šį kosminį laiko palydovą, lekiantį laiko orbita, norime paprašyti atgabenti į šventę ir daugiau nerealių svečių.
Staiga iliuminatoriuje pasirodė Trakų pilis.
– Jūs kalbate viena seniausių Europos kalbų! O kokia kalba kalbėjo Jūsų Vytautas Didysis?
Leonardo da Vinčio žvilgsnis pervėrė mus kiaurai, jis buvo patenkintas, pulto ekrane matydamas savo itališkos kalbos vertimą.
– Gal dzūkiškai…– bandėme atspėti, bet niekas nebuvo tikras.
– O gal galime paklausti patį Vytautą Didįjį? – pabandėme bėgti nuo atsakymo ir ėmėmės gudrybės…
Taigi, nusileidome pilies kieme ir atvėrę menės duris išvydome Vytautą Didįjį. Vienas iš mūsų nedrąsiai nusilenkė kunigaikščiui ir pakvietė vykti drauge, sakydamas, kad mums būtų didelė garbė sulaukti tokio svečio. Tad visi drauge keliavome toliau… Laivas vėl nusileido mokyklos kieme ir, tarsi nieko ir nebūtų nutikę, virto mūsų gimnazijos pastatu.
Pirmasis prabilo Vytautas, atsakydamas į mūsų klausimą:
– Mieli raliečiai! „Dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y., iš žemaičių žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys gyventojai“* Jūs esate viena ir ta pati gimnazija, garsinkite ją!
Po kelių minučių daktaras jau stovėjo, pasiruošęs sakyti sveikinimo žodį. Pavartęs neišvaizdžią, neiliustruotą „Odisėjos“ knygą smagiai nusikvatojo, užvertė ją, pabučiavo ir tarė:
-„Atleisk, Homerai, kad turėjai ateiti pas mus elgetos rūbais“**. Prieš tave štai stovi 688 uniformuoti gimnazistai, rankose laikantys išmaniuosius daikčiukus, kuriuos regiu pirmą kartą. Bet tavo dieviška atmintis atperka viską. Tu atėjai pas mus kaip valdovas, ir mes visi kiekvieną rudenį lenkiame tau galvas, lietuviškai kartu tardami vis dar nepatobulinto mano vertimo žodžius: „Vyrą pagarbinki, Mūza…“
Vos nuskambėjus pirmai hegzametro eilutei, o kur tavo mintys keliauja?
*citata iš Vytauto laiško Romos imperatoriui Zigmantui
** citata iš K. Trečiakausko dokumentinės apysakos „Jeronimas Ralys“
Mit der Zeitmaschine durch Vergangenheit in die Zukunft
Eines Tages, als wir im Klassenraum saßen, hatten wir einen Überraschungsbesuch. Vor dem Deutschunterricht kam die Schulleiterin unseres Gymnasiums und fragte uns, wie wir das hundertste Jubiläum der Schule feiern möchten. Nach vielen Überlegungen und Diskussionen haben wir uns entschieden, dass das eine besondere Feier sein soll, zu dem wir die irrealsten Gäste einladen möchten. Die Idee, Jeronimas Ralys und Leonardo Da Vinci einzuladen, hat uns alle sprachlos gemacht! Was wäre besser: eine Spiritismussitzung oder eine Zeitmaschine?
In unsere Augen fiel das Jeronimas Ralys Denkmal und unser Experiment ging los. Jemand flüsterte leise die Zeile des Hexameters: ” Sage mir, Muse, die Thaten des vielgewanderten Mannes...”. Plötzlich wurden unsere Handys mit endlosen Zeilen von Ilias in Litauisch, Latein und Griechisch überflutet, und an der Stelle, wo das Denkmal stand, erschien ein magisches dreidimensionales Portal. Die Schulwände verschmolzen langsam im Laserlicht. Sie verwandelten sich in ein riesiges Raumschiff. Neben uns saß bereits Jeronimas Ralys, am Steuerpult saß Leonardo da Vinci. Unmutig erwiderten wir:
– Sehr geehrter Arzt und Übersetzer, wir laden Sie zur Feier ein! Sie haben die Ursprache gefunden, von der alle Sprachen abgeleitet sind. Die Computerentwickler versuchen das zu tun! Wo steckt das Geheimnis?
– Sehr geehrter Erfinder, wir möchten auch Sie zum Schuljubiläum einladen, obwohl Sie Italienisch sprechen, aber wenn Sie dieses Raumschiff steuern, das in der Umlaufbahn kreist, möchten wir Sie bitten, mehr irreale Gäste zum Fest zu bringen.
Plötzlich erschien die Trakaier Burg im Schiffsfenster.
– Ihr sprecht eine der ältesten Sprachen Europas! Und welche Sprache sprach euer Vytautas der Große?
Da Vincis Blick durchbohrte uns, er war froh, die Übersetzung seines Italienischen auf dem Konsolenbildschirm zu sehen.
“Vielleicht die Mundart der Südlitauer …” versuchten wir zu erraten, aber keiner war sich sicher.
– Oder könnten wir vielleicht Vytautas den Großen selbst fragen? – wir versuchten, schlau der Antwort zu entkommen…
Also landeten wir auf dem Schlosshof, öffneten die Tür des Saales und erblickten Vytautas den Großen. Einer von uns verneigte sich schüchtern vor dem Großfürsten und lud ihn ein, mitzukommen, weil es eine grosse Ehre wäre, so einen Gast zu haben. Also fuhren wir alle gemeinsam weiter … Das Schiff landete wieder auf dem Schulhof und verwandelte sich wieder in unser Schulgebäude, als wäre nichts passiert.
Vytautas beantwortete unsere Frage als erster:
– Liebe Ralys-Leute! „Jetzt gibt es und gab es immer dasselbe litauische Land, weil es eine Sprache und dieselben Einwohner gibt. Aber da das Land von Samogitia (Niederlitauen) niedriger ist als das Land von Litauen, wird es Samogitia genannt, weil es auf Litauisch Niederland genannt wird. Und die nennen Litauen Aukstaitija, d.h. aus Zemaiten Sicht auf einer höheren Ebene. Auch die Menschen in Samogitia nennen sich seit langem Litauer und nie Zemaiten, denn alles ist eins, ein Land und die gleichen Bewohner ”* Ihr seid ein Gymnasium, macht es berühmt!
Ein paar Minuten später stand der Arzt bereit zum Begrüssungswort. Nachdem er im bescheidenen unillustrierten Odyssee – Buch geblättert hatte, lachte er laut, schloss es zu, küsste es und sagte:
“Verzeihen Sie, Homer, dass Sie in Bettlerkleidung zu uns kommen mussten.” Vor Ihnen stehen hier 688 uniformierte Gymnasiasten mit pfiffigen Dingern in den Händen, die ich zum ersten Mal sehe. Aber dein göttliches Gedächtnis erlöst alles. Du bist als Herrscher zu uns gekommen, und wir alle neigen jeden Herbst die Köpfe und sprechen gemeinsam auf Litauisch die Worte meiner noch nicht verbesserten Übersetzung. ” Sage mir, Muse, die Taten des vielgewanderten Mannes,
Sobald die erste Zeile des Hexameters ertönt, wo landest du in Gedanken?
Už daugiakalbystę
Pirmas žmonių kontaktas su svetimomis būtybėmis
2221 metai, pirmasis žmogaus skrydis į Marsą. Pirmajam skrydžiui į Marsą buvo ruošiama Sylvia Dean – žymi Amerikos astronautė.
Iki šiol Marsą tyrinėjo tik iš Žemės ir buvo žinoma, kad ten egzistuoja savita gyvybės forma. Astronomai teigė: jeigu kitose planetose egzistuoja gyvybė, žmonės privalo ją ištirti iš arčiau. Tai galėtų būti naujo gyvenimo pradžia, nes Žemės gyventojai galėtų pasinaudoti tos civilizacijos žiniomis.
Nors Marsas buvo tyrinėjamas jau kelis šimtmečius, astronomai negalėjo įsivaizduoti, koks bus pirmas susitikimas su marsiečiais. Buvo sunku nuspėti, kaip visa tai vyks, ir kaip jie sutiks žmones savoje planetoje. Tyrinėtojai jau seniai gaudavo tam tikrus garsinius signalus iš Marso, tačiau ilgą laiką jų negalėjo suprasti. Pagaliau kodas buvo iššifruotas ir žemiečiai atrado bendravimo būdą. Jau prieš skrydį buvo aišku, kad marsiečiai bendrauja savo kalba – garso signalais, kurių žmonės tiesiog nesugebėjo atkartoti. Mokslininkai pradėjo kurti įrenginį, kuris padėtų užmegzti ryšį su Marso gyventojais. Kai prietaisas buvo visiškai užbaigtas, astronautų komanda, kuriai vadovavo Sylvia Dean, buvo pradėta ruošti skrydžiui. Skrydis truko šešias žemės savaites. Nusileidę Marse astronautai pamatė būtybes, panašias į žmones, kurios buvo priešiškai nusiteikusios. Prietaisas žmonėms padėjo užmegzti ryšį su jais.
Prietaisas išvertė: Sveiki atvykę!
Taip užsimezgė ryšys su nauja civilizacija. Šią akimirką žmonija perėjo į naują egzistencijos lygį.
Po daugelio metų žmonių bendravimo su marsiečiais gyvenimas Žemėje visiškai pasikeitė. Marso būtybės pasidalino savo žiniomis, todėl dabar kas ketvirtas žmogus jau mokėjo naująją kalbą, kuri buvo pavadinta marsiečių dialektu.
Marsiečių dialekto abėcėlė:
A – Ž, B – Z, C – V, E – U, F – T, G – S, H – R, I – P, J – O, K – N, L – N, M – Č, N – Š, O – Ū,
P -Ų, R – Į, S – Ė, T – Ę, U – Ą, V – AU, Z – EU, Ž – OU.
Pierwszy kontakt człowieka z istotami pozaziemskimi
Rok 2221, pierwszy lot człowieka na Marsa. Do pierwszego lotu na Marsa szykuje się wybitna amerykańska astronautka Sylwia Dean.
Dotychczas Mars był badany tylko z Ziemi i wiadomo było, że istnieje tam osobna forma życia. Astronomowie stwierdzili, że jeżeli życie istnieje na innych planetach, to ludzie muszą je dokładniej zbadać. To może być początek nowego życia, gdyż mieszkańcy Ziemi mogliby wykorzystać wiedzę tej cywilizacji.
Pomimo iż Mars był badany już przez wiele setek lat, astronomowie nie mogli sobie wyobrazić, jakie będzie pierwsze spotkanie ludzi z Marsjanami. Trudno było przewidzieć, jak to wszystko się odbędzie i jak spotkają ludzi na swojej planecie. Uczeni już od dawna otrzymywali pewne sygnały dźwiękowe z Marsa, ale przez długi czas nie mogli ich zrozumieć, jednak wreszcie kod został odkryty i Ziemianie odkryli sposób na komunikowanie się z nimi. Już przed lotem było wiadomo, iż Marsjanie porozumiewają się we własnym języku – za pomocą sygnałów dźwiękowych, których ludzie nie byli w stanie odtworzyć. Naukowcy rozpoczęli prace nad urządzeniem, które pomogłoby nawiązać kontakt z mieszkańcami Marsa. Gdy urządzenie było w pełni gotowe, zespół astronautów kierowany przez Sylwię Dean rozpoczął przygotowania do lotu. Lot trwał sześć ziemskich tygodni. Po lądowaniu na Marsa astronauci zobaczyli wrogo nastawione istoty przypominające ludzi. Urządzenie pomogło ludziom nawiązać z nimi kontakt:
– Ćuę żęszunuću ężpnu! – rzekli ludzie.
– Ęęauopnp żęaupnu! – odpowiedzieli Marsjanie.
Urządzenie przetłumaczyło: Witamy!
Tak właśnie został nawiązany kontakt z nową cywilizacją, i w tym momencie ludzkość przeszła na nowy poziom egzystencji.
Po wielu latach kontaktowania się z Marsjanami życie na Ziemi całkowicie się zmieniło. Stworzenia marsjańskie podzieliły się swoją wiedzą, i teraz już co czwarty człowiek znał nowy język, zwany dialektem marsjańskim.
Alfabet marsjański:
A – Ż, B – Z, C – V, E – U, F – T, G – S, H – R, I – P, J – O, K – N, L – N, M – Ć, N – SZ, O – Ó,
P -Y, R – Ł, S – Ę, T – J, U – Ą, V – CH, Z – CZ, Ż – Ń.
First human contact with alien creatures
Year 2221, first human flight to Mars. Sylvia Dean, a famous American astronaut, was being prepared for this flight.
Until now, Mars was only studied from the Earth and it was known that a distinctive life form exists there. As the astronomers stated, if life exists in other planets, humans should examine it from the higher proximity. It could be the start of a new life because the inhabitants of the Earth could use the knowledge of that civilization.
Although Mars was researched for several centuries, astronomers could not imagine what the first encounter with Martians would look like. It was hard to predict how would it all go and how Martians would greet humans in their planet. For a long time researchers have been receiving audio signals from Mars but for quite a while they could not understand them. Finally, the code has been discovered to decipher the signals and so, humans found the way to communicate with Martians. It was clear before the flight that they communicate in their own language using audio signals which people simply were not able to reiterate. Scientists started building the device, which would help to establish the connection with the inhabitants of Mars. Once the device was completely built, the team of astronauts with their leader Sylvia Dean started the preparation process for the upcoming flight. The flight took six weeks in total in Earth time. When the astronauts descended upon Mars, they saw creatures, similar to humans, which seemed to be hostile. The device helped the humans to establish the contact with them.
– Dv yirmt kvzxv! (We bring peace) – said people.
– Dvoxlnv! – replied Martians.
The device translated Welcome!
Just like that the contact with the new civilization was established and at that moment, the human population entered the new level of existence.
After many years of communication between humans and Martians, life on Earth changed completely. Creatures of Mars shared their knowledge and nowadays one out of four humans knew the new language, which was named a Martian dialect.
The alphabet of the Martian dialect:
A – Z, B – Y, C – X, D – W, E – V, F – U, G – T, H – S, I – R, J – Q, K – P, L – O, M – N, N – M, O – L, P – K, Q – J, R – I, S – H, T – G, U – F, V – E, W – D, X – C, Y – B, Z – A.
Der erste Kontakt mit außerirdischen Lebewesen
Das Jahr 2221, der erste Kontakt mit außerirdischen Lebewesen, der erste menschliche Flug zum Mars. Für den ersten Flug zum Mars wurde Sylvia Dean – eine berühmte amerikanische Astronautin vorbereitet.
Bisher wurde der Mars nur von der Erde aus erforscht, und es war bekannt, dass es dort eine eigentümliche Lebensform gibt. Astronomen sagten: wenn das Leben auf dem anderen Planeten existiert, müssen die Menschen es von der Nähe erforschen. Das könnte der Beginn eines neuen Lebens sein, weil die Bewohner der Erde das Wissen dieser Zivilisation benutzen könnten.
Obwohl der Mars schon seit einigen Jahrhunderten erforscht wird, konnten Astronomen es sich nicht vorstellen, wie das erste Treffen mit Marsmenschen aussehen wird. Es war schwer vorherzusagen wie das alles passieren wird und wie sie die Menschen auf ihrem Planeten treffen werden. Die Forscher empfangen seit langem bestimmte hörbare Signale vom Mars aber sie konnten lange es nicht verstehen und schließlich wurde der Code entdeckt, die Erdbewohner entdeckten eine Kommunikationsmethode mit denen. Vor dem Flug war es schon klar dass Marsmenschen in ihrer eigenen Sprache verkehren – Tonsignale, auf die Leute schufen einfach nicht zu erwidern. Wissenschaftler haben angefangen, ein Gerät zu entwickeln, um eine Verbindung mit den Marsbewohnern zu erstellen. Wenn das Gerät komplett fertig war begann ein Astronautenteam unter der Leitung von Sylvia Dean mit den Vorbereitungen für den Flug. Der Flug dauerte sechs Erdwochen. Bei der Landung auf dem Mars sahen die Astronauten menschenähnliche Kreaturen welche feindselig waren. Das Gerät half den Leuten, sich mit ihnen zu verbinden.
– Čuė žęšunuču ęžpnu! – sagten die Leute.
– Ėęauopnp žęaupnu! – antworteten die Marsianer.
Das Gerät übersetzte: Willkommen!
So wurde die Verbindung mit neuer Zivilisation ausgefunden und in diesem Moment überging die Menschheit auf ein neues Existenzniveau.
Nach vielen Jahren menschlicher Interaktion mit den Marsmenschen änderte sich das Leben auf der Erde völlig. Die Kreaturen des Mars teilten ihr Wissen und jetzt kannte jeder Vierte die neue Sprache, die Marsdialekt hieß.
Das Alphabet des Dialekts.:
A – Ž, B – Z, C – V, E – U, F – T, G – S, H – R, I – P, J – O, K – N, L – N, M – Č, N – Š, O – Ū,
P -Ų, R – Į, S – Ė, T – Ę, U – Ą, V – AU, Z – EU, Ž – OU.
Gražiausias lietuviškas tekstas
VISADA SU TAVIMI
Tu šypsaisi, bet ta šypsena priverstina. Iš kur tai žinau? Nesimato tavo ryškiosios duobutės kairiajame skruoste, kurį pastoviai matydavau mums būnant kartu. Pastaruoju metu tau sunku, pasakojai man tai vėlai naktį, nors priešais tave tebuvo kalnas pagalvių… Pasibaigus darbams tu keliauji į mūsų mėgstamiausią kavinę, ši vieta tau tapo vienintele erdve, kurioje galėjai atsipalaiduoti po ilgos bei įtemptos dienos. Atsisėdu priešais tave ir akimis seku kiekvieną tavo strazdaną ant skruostų – jų tūkstančiai, visas žvaigždynas. Ne veltui vaikystėje tave vadindavau paukščių taku. Po puodelio karštos kavos keliaujame namo. Ruduo. Visas takas nuklotas ruda, raudona bei oranžine spalvų palete. Švelniai lynoja – tavo mėgstamiausias oras. Užrakini duris ir greit sukniumbi ant sofos, prisėdu šalia. Ant tavo kelių greit pasirodo Miau – kačiukas, kurį padovanojau tau prieš kelis metus, visiškai pamiršdamas, jog tau alergija katėms. Apsisukęs kelis kartus, jis ima snausti. Visa ta šiluma bei murkimas pradeda tave migdyti. Tavo meilės kalba – fizinis kontaktas, todėl net menkiausia fizinio meilumo forma tave ištirpdo. Tu pavargai – tai matosi iš tavo akių – jos apniukusios, nesuprantamai nublukusios. Greit tai pastebėjau, nes stebėti tavo akis vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų… Vieną vakarą ilgai tavęs laukiau, kiekviena užsitęsusi minutė mane vis labiau slėgė. Staiga Miau pakėlė ausis, suklusau ir aš. Lėti, neužtikrinti žingsniai girdėjosi laiptinės apačioje, kurie pamažu kilo į viršų, tai buvai tu. „Koks liūdnas jausmas, kai turi tiek daug įspūdžių, bet nėra kam pasakoti, ar ne?“ išlemeni, svajingai žiūrėdama į mūsų nuotrauką. „Puikiai tave suprantu.“, pagalvoju aš, bet stengiuosi neišleisti net menkiausio garso, dabar poilsis tavo prioritetas…
Metai bėgo, medžiai vis numesdavo ir vėl apsiglėbdavo lapų kailiniais, o tu likai tokia pati – tokia tyli, nors apsupta žmonių. Bet juk aš šalia tavęs, ar ne? Matau tave, bet aš – tik šešėlis šalia tavęs… Ir tada Tu sutikai Jį. Kasdien grįždavai namo atrodydama vis ryškiau ir labiau įsimylėjusi nei vakar. Žavėjausi tavo vaikišku naivumu. Kas naktį pasisukusi į mūsų nuotrauką ant naktinio stalelio atpasakodavai kiekvieną jo ištartą žodį. Sugrįžo tavo senoji esybė, sugrįžo tavo juokas ir akių blizgesys, kuris net vėliausiais vakarais neišblėsdavo. Mūsų kavinė tapo ir jo dažnai lankoma vieta, tačiau nieks nepakeitė mano vietos priešais tave, jam atiteko kėdutė šalia…
Pamenu tą dieną, kai mano (ir Miau) dėmesį patraukė kažkas blizgaus ant tavo rankos. Neklydau – didelis, prabangus žiedas. Ilgai kovojau su savo paties mintimis, jog turiu atiduoti tave kažkam kitam. Bet tu ne daiktas, tavo džiaugsmas privalo būti ir mano džiaugsmas. Tačiau nedrįsk galvoti, kad nenuleisiu akių nuo tavo išrinktojo (bent jau kolkas)…
Lydėjau tave prie altoriaus, tą dieną tu atrodei pritrenkiamai, angelai turėtų imti pavyzdį.
Aplankei mane nelauktai. Išliko tavo švelnioji oda bei bruožai, tik veidą puošė kelios raukšlelės akių kampučiuose. Už tavęs stovėjo tavo vyras, o už jo – mažytis žmogutis – tavo sūnus, kuris kumščiuose spaudė baltą leliją, didesnę už jo galvą. Atsiklaupusi prie kapo tu jį paglostei ir plačiai nusišypsojai. Pagaliau išvydau tavo taip senai užslėptą duobutę kairiajame skruoste.
ALWAYS WITH YOU
You’re smiling, but this smile is fake. How do I know that? Your dimple on your right cheek isn’t visible, like it always used to when we were together. Recently it has been hard for you, you told me that late during the night, even though there was only a pile of pillows in front of you… After work you’re going to our favorite coffee shop, this place became the only space, where you could relax after a long, tiring day. I sit in front of you and follow every freckle on your cheeks – there are thousands of them, the whole galaxy. No matter I used to call you Milky Way when we were kids. After a hot cup of coffee we are headed home. Fall. The whole road is covered in red, brown and orange colors. Rain is sprinkling – your favorite type of weather. You quickly lock the door and slump on the sofa, I sit beside you. Meow appears on your knees – a cat, that I gifted you a few years ago, completely forgetting, that you were allergic to cats. After turning around, he starts snoozing. All that warmth and his purring starts to make you feel sleepy. Your love language is physical touch, so any form of physical affection makes you feel so loved. You’re tired – I can see that in your eyes – they’re overwhelmed, weirdly faded. I noticed that, since watching your eyes is one of my main activities… One night I was waiting for you for a long time, every minute made me feel even more anxious than before. Suddenly Meow lifted up his ears, I did the same. Slow, unsure steps were heard at the start of the stairway that were moving upwards, it was you. “What a sad feeling, when you have so much to say, but no one to tell it to?” you express, while looking at our picture. “I perfectly understand” I ponder while trying to make a single sound, rest is your number one priority right now…
Years passed, trees undressed and covered up with leave coats again and again, but you stayed the same – so quiet, yet surrounded by crowds. But I’m right beside you, right? I see you, however I am just a shadow… And then You met Him. Each day you came back even brighter and more in love than before. I admired your childish naivety. Every night while turned to our photograph on your nightstand you’d act out your every interaction that happened during the day. The old you was back, your laugh, the glow in your eyes, that didn’t dim even at night. Our coffee shop became his as well, but no one replaced my spot in front of you, he got a seat by you…
I remember the day, when my (and Meow’s) attention was brought to something shiny on your hands. I wasn’t wrong – it was a hefty, gorgeous ring. It was hard getting along with the idea that you’re with someone else now. But you are not a thing, your happiness is my happiness as well. But don’t think that I won’t keep my eyes from your chosen one (at least for a while)…
I accompanied your way to the alter, that day you looked incredible, angels should take an example…
You visited me unexpectedly. Your old, beautiful features stayed, just a few wrinkles appeared around your eyes. Your husband was standing behind you, and behind him – a tiny human – your son, who was holding a white lily bigger than his head. You kneeled down to my grave and smiled while stroking it. I finally saw your long forgotten dimple in your left cheek.
Speciali nominacija „Už patriotiškumą”, kurią pelnė sakinys „Vyko trečiasis pasaulinis kalbų karas, kurio metu laimėjo lietuviai“.
Užstrigusi laike
Tai buvo lemtinga naktis, kuri pakeitė mano gyvenimą. Viskas įvyko labai greitai. Pravažiavus „Almos tiltą“ aplinka nebeatrodė taip pat. Žmonės atrodė kitokie, viskas buvo lyg suvaidinta. Sustojusi ir išlipusi iš automobilio bandžiau išsiaiškinti, kas nutiko. Lentoje pamačiau skaičius. Buvo 2997 metai… Man pradėjo svaigti galva ir akyse viskas aptemo.
Atsimerkusi prieš savo akis pamačiau senyvo amžiaus moterį, nešiną puodeliu nežinomo skysčio. Paėmusi puodelį į rankas pajutau pažįstamą aromatą. Tai buvo juodoji arbata su pienu. Moteris prabilo nežinoma kalba. Aš bandžiau ką nors pasakyti, tačiau joks garsas nesklido iš manęs. Mano gerklė buvo išdžiūvusi, jaučiausi silpna. Gurkštelėjau arbatos, nes močiutė atrodė geranoriška. Arbatos dėka pajutau palengvėjimą ir sugebėjau prabilti:
– Kas tu? Kur aš?!
– Nesijaudinkite, princese Diana, jūs esate saugi – pasakė senutė.
Aš likau be žado ir nežinojau ką atsakyti. Tiek daug klausimų kirbėjo mano galvoje. Moteris man paaiškino esamą situaciją – anglų kalba išnyko, kaip ir visos kitos. Nuo šiol visi kalba tik naująja lietuvių kalba.
– Kur mano vaikai? Haris ir Viljamas? – Aš paklausiau.
– Brangioji, dabar 2997 metai, tavo vaikai yra seniai mirę. Tai stebuklas, jog tu dar esi gyva. Tikriausiai patekai į laiko kilpą, – ji atsakė su gailesčiu.
– Kodėl jūs kalbate užmirštąja kalba bei kodėl pasaulyje egzistuoja tik viena lietuvių kalba? – paklausiau nepažįstamosios.
– Vyko trečiasis pasaulinis kalbų karas, kurio metu laimėjo lietuviai. Mano protėviai kalbėjo šia kalba, todėl girdėdama kalbančius savo šeimos narius ir pati ją išmokau. Tačiau gimtoji kalba yra svarbi ne tik man, bet ir kiekvienam piliečiui. Senieji žmonės, tokie kaip aš, vis dar kalba savo protėvių kalbomis, laikosi tradicijų. Manau, kad tavo netikėtas pasirodymas yra ženklas, kad pasaulyje turi įsivyrauti ankstesnė tvarka, kiekviena šalis turi turėti savo išskirtinumą. Juk kalba yra svarbiausia, ką gali turėti žmogus, norėdamas išlaikyti savo tapatumą bei vertybes, – ji atkirto.
Man pasirodžius viešumoje žmonės suprato, kad daugiau taip gyventi nebegali, gimtoji kalba jiems per daug svarbi, jog nustotų ja kalbėti.
Stuck In Time
It was a dark and gloomy night, which changed my life forever. On that fateful night, everything happened so quickly. Just after driving through the Alma Bridge, the surroundings were radically different. People seemed different, it all resembled a movie of some sort. Once the car stopped, I exited the vehicle and tried to figure out what had happened. On the billboard ahead, I saw the date. It was the year 2997… I got dizzy, and my vision became blurred and I fainted.
Just as I opened my eyes, I saw an elderly lady carrying a mug filled with some strange liquid. As I took the cup from her, I recognized the smell – Black tea with milk. Right after the woman started speaking in tongues. Trying to respond to her gibberish, I realized my mouth was extremely dry. Trusting the old lady’s good demeanor and realizing I didn’t have a choice, I decided to take a sip of the tea. Thanks to the pekoe, I felt rejuvenated and strong enough to say “Who are you? Where am I?”. The old woman whispered “Do not fret, princess, you’re safe”.
I was speechless and didn’t know how to respond. So many questions were racing in my mind, meanwhile she told me the current situation – the English language went extinct, as did many others. These days, everyone only speaks in the new Lithuanian language.
“Where are my children? Harry and William?” I inquired.
“Oh dear, it’s the year 2997, they passed away ages ago. It’s a wonder you’re still alive. You must have gotten into a time rift.” she replied in grief.
“Why are you speaking in a forgotten language and why is there only one, Lithuanian language?” I kept investigating.
“After the third language world war, the Lithuanians were victorious. My ancestors spoke this language, and I, hearing the language, learned it myself. Elders, like myself, keep the traditions of speaking in their native tongue. I think your mysterious appearance was a sign that things must change, and everything ought to return to how it was – every nation has to have its own differences in culture and language. Language is essential for a person to keep his national identity intact.” she retorted.
After my first appearance in the public, people started realizing they can no longer live like this. Their native tongue seemed too important for them to be forgotten.
Užstrigusi laike
Tai buvo lemtinga naktis, kuri pakeitė mano gyvenimą. Viskas įvyko labai greitai. Pravažiavus „Almos tiltą“ aplinka nebeatrodė taip pat. Žmonės atrodė kitokie, viskas buvo lyg suvaidinta. Sustojusi ir išlipusi iš automobilio bandžiau išsiaiškinti, kas nutiko. Lentoje pamačiau skaičius. Buvo 2997 metai… Man pradėjo svaigti galva ir akyse viskas aptemo.
Atsimerkusi prieš savo akis pamačiau senyvo amžiaus moterį, nešiną puodeliu nežinomo skysčio. Paėmusi puodelį į rankas pajutau pažįstamą aromatą. Tai buvo juodoji arbata su pienu. Moteris prabilo nežinoma kalba. Aš bandžiau ką nors pasakyti, tačiau joks garsas nesklido iš manęs. Mano gerklė buvo išdžiūvusi, jaučiausi silpna. Gurkštelėjau arbatos, nes močiutė atrodė geranoriška. Arbatos dėka pajutau palengvėjimą ir sugebėjau prabilti:
– Kas tu? Kur aš?!
– Nesijaudinkite, princese Diana, jūs esate saugi – pasakė senutė.
Aš likau be žado ir nežinojau ką atsakyti. Tiek daug klausimų kirbėjo mano galvoje. Moteris man paaiškino esamą situaciją – anglų kalba išnyko, kaip ir visos kitos. Nuo šiol visi kalba tik naująja lietuvių kalba.
– Kur mano vaikai? Haris ir Viljamas? – Aš paklausiau.
– Brangioji, dabar 2997 metai, tavo vaikai yra seniai mirę. Tai stebuklas, jog tu dar esi gyva. Tikriausiai patekai į laiko kilpą, – ji atsakė su gailesčiu.
– Kodėl jūs kalbate užmirštąja kalba bei kodėl pasaulyje egzistuoja tik viena lietuvių kalba? – paklausiau nepažįstamosios.
– Vyko trečiasis pasaulinis kalbų karas, kurio metu laimėjo lietuviai. Mano protėviai kalbėjo šia kalba, todėl girdėdama kalbančius savo šeimos narius ir pati ją išmokau. Tačiau gimtoji kalba yra svarbi ne tik man, bet ir kiekvienam piliečiui. Senieji žmonės, tokie kaip aš, vis dar kalba savo protėvių kalbomis, laikosi tradicijų. Manau, kad tavo netikėtas pasirodymas yra ženklas, kad pasaulyje turi įsivyrauti ankstesnė tvarka, kiekviena šalis turi turėti savo išskirtinumą. Juk kalba yra svarbiausia, ką gali turėti žmogus, norėdamas išlaikyti savo tapatumą bei vertybes, – ji atkirto.
Man pasirodžius viešumoje žmonės suprato, kad daugiau taip gyventi nebegali, gimtoji kalba jiems per daug svarbi, jog nustotų ja kalbėti.
Stuck In Time
It was a dark and gloomy night, which changed my life forever. On that fateful night, everything happened so quickly. Just after driving through the Alma Bridge, the surroundings were radically different. People seemed different, it all resembled a movie of some sort. Once the car stopped, I exited the vehicle and tried to figure out what had happened. On the billboard ahead, I saw the date. It was the year 2997… I got dizzy, and my vision became blurred and I fainted.
Just as I opened my eyes, I saw an elderly lady carrying a mug filled with some strange liquid. As I took the cup from her, I recognized the smell – Black tea with milk. Right after the woman started speaking in tongues. Trying to respond to her gibberish, I realized my mouth was extremely dry. Trusting the old lady’s good demeanor and realizing I didn’t have a choice, I decided to take a sip of the tea. Thanks to the pekoe, I felt rejuvenated and strong enough to say “Who are you? Where am I?”. The old woman whispered “Do not fret, princess, you’re safe”.
I was speechless and didn’t know how to respond. So many questions were racing in my mind, meanwhile she told me the current situation – the English language went extinct, as did many others. These days, everyone only speaks in the new Lithuanian language.
“Where are my children? Harry and William?” I inquired.
“Oh dear, it’s the year 2997, they passed away ages ago. It’s a wonder you’re still alive. You must have gotten into a time rift.” she replied in grief.
“Why are you speaking in a forgotten language and why is there only one, Lithuanian language?” I kept investigating.
“After the third language world war, the Lithuanians were victorious. My ancestors spoke this language, and I, hearing the language, learned it myself. Elders, like myself, keep the traditions of speaking in their native tongue. I think your mysterious appearance was a sign that things must change, and everything ought to return to how it was – every nation has to have its own differences in culture and language. Language is essential for a person to keep his national identity intact.” she retorted.
After my first appearance in the public, people started realizing they can no longer live like this. Their native tongue seemed too important for them to be forgotten.
Space gum
Tolimoje ateityje, jeigu dar tiksliau 4650-aisiais metais Jupiterio planetoje susirinko įvairiausių planetų atstovai aptarti kilusius klausimus dėl gyventojų susikalbėjimo. Kiekvienas atstovas privalėjo atvykti diena prieš konferencija, nes turėjo įvykti iškilminga planetų susipažinimo puota, kurios metu kiekvienas atstovas pristatys savo planeta. Visas Jupiteris buvo apipuoštas įvairiausiomis dekoracijomis ir lyg Kalėdų eglutė nušvito įvairiausiomis spalvomis. Visi susirinkusieji trykšte tryško beprotiška laime, atrodo iš kiekvieno kampo aidėjo džiaugsmo kupinas juokas. Kiekvienas atvykusiasis buvo savaip unikalus, savaip išsiskyrė nuo visų kitų. Vienas buvo su antenom, antras su keliomis poromis akių, trečias buvo kitokios spalvos, tačiau nei vienas jų nei karto vienas kito nemenkino, nesityčiojo, nes jau tuo metu visose planetose buvo labai vertinama tolerancija. Puotos galo link į vakaro dangų buvo paleisti neišpasakyto grožio fejerverkai kurie paliko visus be žado savo grožiu ir taip paskelbdami puotos pabaiga. O jau kita ankstyva ryta prasidėjo kalbų konferencija kurios metu jie ir sprendė ką daryti jų pasaulių gyventojams kad šie galėtų su vienais kitais susikalbėti. Idėjų buvo daug, beveik kiekvienas planetos atstovas pasiūlė bent vieną idėją.Kai kurios idėjos skambėjo labai gerai, gal net per gerai, nes techniškai jas įvykdyti būtų neįmanoma. Buvo tokių minčių, kurios skambėjo puikiai, bet ne visi atstovai taip galvojo, o buvo labai svarbu jog visi sutartų, nes gi šis sprendimas buvo ypač svarbus kiekvienai planetai. Viena iš trijų visiems patikusių idėjų buvo labai įdomi-sukurti bendrą kalbą, kurioje būtų kiekvienos planetos nacionalinės kalbos bent vienas simbolis. Kita stulbinanti idėja-sukurti nedidelį robotą ,kuris galėtų išversti kiekvieną kalbą į pasirinktą ,o šį robotą turėtų kiekvienas gyventojas, čia buvo Veneros lyderio idėja. Trečia ir paskutinė mintis, kuri patiko visiems-pagaminti ir užprogramuoti kramtomąją gumą, kai iš jos pūsi burbulus, jiems susprogus tavo mintys išsivers į kitam žmogui suprantamą kalbą ir jis garsiai išgirs tai ką tu norėjai pasakyti. Nors ir visos idėjos buvo nuostabios, po ilgo apmąstymo ir netgi balsavimo laimėjo kramtomosios gumos mintis, dabar tik liko surasti pačius protingiausius mokslininkus, kurie galėtų šią idėją išpildyti.
Kai pagaliau protingiausi ir išradingiausi pagamino puikiai ištobulintą ir išbandytą gumą, pirmiausiai juos pristatė savo valdovams, kad pažiūrėtu ar jiems patinka jų naujas pagamintas produktas. Po kelių mėnesių, pagamino milijonus gumų ir pristatė savo piliečiams. Žmonės buvo labai laimingi, kad pagaliau galės susikalbėti su kitų planetų žmonėmis, ir papasakoti apie savo planetą ir kas joje įdomu. Bet bijojo, kad kažkas atsitik su jais, ar tai blogas kvapas, sugedę dantys, ar net žandikaulio trauma. Bet mažai tokių buvo.
Jau po poro savaičių visi piliečiai buvo nusipirkę po kramtomą gumą, kuri leidžia jiems kalbėti su kitataučiais. Nuo to laiko jie pradėjo skristi į kitas planetas ir kalbėtis ne savo kalba. Žmonėms buvo malonu girdėti ne savus žmones, bet iš visai kitos planetos, kai nuo jų tiesiasi daug kilometrų.
Kelis metus žmonės skraidė kosmosu, grožėjosi vaizdu ir kultūra, taip pat ir kalba. Bet suprato, kad guma nėra laikinas dalykas, kurį gali vartoti beveik kiekvieną dieną. Ir nuo to laiko pamažėjo skraidymas į kitas planetas, šnekėjimas su kitataučiais. Per tas kelias savaites, žmonės net nebandė nusipirkti naujų gumų, nes atsibodo tas pats skonis.
Tačiau vieną kartą Jupiterio pilietė norėjo pažiūrėti ar be gumos jai pavyks susišnekėti su kitos planetos gyventojais. Todėl ji nuskrido į kitą planetą. Pabandžiusi iš pradžių net nesuvokė, kad kalba kita kalba kurios niekad nesimokino. Kai grįžo namo ji iš karto nuėjo pas viršiausių pavaduotojus, kad išsiaiškintų kas negerai. Jie nuvedė ją pas protingiausius. Mokslininkai ištyrę su geriausia jų įranga, suprato, kad per tuos metus galva užfiksavo kitos kalbos žodžius ir sampratą. Ir todėl Jupiterio pilietė galėjo susikalbėti su kitos planetos žmonėmis.
Žmonijai sužinant kas nutiko pilietei ir kad tai tikrai įmanoma, pradėjo nebepirkti gumos, tačiau ne visiems tai galiojo. Piliečiams kuriems tikrai buvo įdomu sužinoti kitu kalbas, tik jie galėjo išmokti kalbas nesimokindami. Kuriems nerūpėjo kitų kalbos, nei bendravimas su kitataučiais, bet vistiek kramtė gumą tai todėl jiems jokio poveikio nedavė.
Vėl prasidėjo bilietų pirkimai Ir pinigų švaistymas. Bet jiems tas nelabai rūpėjo. Žmonės džiaugėsi, kad turėjo dar vieną šansą pasilabinti su kitais. Bet to jiems neužteko. Norėjo daugiau pažinti kitų planetas. Todėl pradėjo kraustytis iš savo namų ir keltis pas kitataučius. Daug milijonų išskrisdavo ir nebegrįždavo, todėl pasikeitė žmonių skaičius ir tautybės. Susimaišė planetos tarpusavyje ir nežinosi ar iš viso esi toje planetoje į kurią norėjai nuskristi.
Valdovams reikėjo imtis veiksmų. Labai retai leisdavo kitų planetų žmones skristi į į kitas kosmoso planetas, nebent tai yra tos planetos pilietis. Taip pat ir dažnai neišleisdavo. Žmonės labai įtūžo, kad dabar negali aplankyti kitų, ir pradėjo protestuoti, bet iš to nieko nepešė. Reikėjo visų metų, kad susigražintų planetos savo žmones ir toliau ramiai gyventu, bet vis dar neleido taip dažnai skraidyti.
Po kurios laiko viskas pagaliau buvo savo vėžiuose, piliečiai irgi gan laimingi, valdovai taip pat. Vieni kitiems padėdavo ir gelbėdavo iš sunkių padėčių. Planetos egzistavo daugybę metų ir buvo draugiškos iki pat egzistavimo pabaigos.
PABAIGA.
Space gum
In the distant future, if more accurately in the 4650s, representatives of various planets gathered on jupiter’s planet to discuss the issues raised by population communication. Each representative was obliged to arrive the day before the conference, because a solemn feast of planetary acquaintance was to take place, during which each representative will present his planet. The whole of Jupiter was decorated with a variety of decorations and it was as if the Christmas tree was lit up in a variety of colors. All those gathered squirming with crazy happiness, it seems like a joyful laughter echoed from every corner. Each of the arrivals was unique in its own way, in its own way different from everyone else. One was with three ears, the second with several pairs of eyes, the third was of a different color, but neither of them once made a mockery of each other, because already at that time tolerance was highly valued on all planets. Fireworks of unspoken beauty were run towards the end of the evening sky which impressed everyone with beauty and heralded the end of the feast. And the next early morning, a conference of speeches began, during which they decided what to do for the inhabitants of their worlds so that they could communicate with each other. There were many ideas,almost every representative of the planet proposed at least one idea. Some ideas sounded very good, if not too good, because technically it would be impossible to carry them out. There were ideas that sounded great, but not all representatives thought so, and it was very important that everyone agreed, because this decision was particularly important for every planet. One of the three ideas that everyone liked was very interesting– to create a common language with at least one symbol of each national language on the planet. Another astounding idea is to create a small robot that could translate each language into a chosen one, and this robot would be available to every resident,here was the idea of a Venus leader. The third and last thought that everyone liked was to make and programme chewing gum. When you blow bubbles out of it, when they burst, your thoughts will turn into a language that another person understands and he hears aloud what you want to say. Although all the ideas were amazing,after a long reflection and even a vote, the idea of chewing gum won, now it is only left to find the most intelligent scientists who could fulfill this idea. When, finally, the smartest and most inventive scientists produced perfectly perfected chewing gum, they first introduced them to their rulers to see if they liked their new manufactured product. A few months later, all civilizations living on planets began to produce millions of kilograms of chewing gum. People were very happy to finally be able to talk to people on other planets. Of course a few feared that something would happen to them, whether it was a bad smell, broken teeth, or even a jaw injury. True, there were only a few of them. Already a couple of weeks later, all citizens had bought a few chewing gums. Since then, they have begun to fly to other planets and talk outside their own language. People were happy. For several years, people were flying in space, admiring the culture of other civilizations. Over time, citizens have realized that chewing gum is not a temporary thing, it can be consumed almost every day. On one occasion, a citizen of Jupiter wanted to see if, without rubber, she would be able to talk to the inhabitants of another planet. That’s why she flew to another planet. When she tried, she didn’t even realize at first that he was speaking a different language that he had never learned. When she got home, she immediately went to the top deputies to find out what was wrong. Scientists studied it with the best equipment, realized that during those years the head captured the words and conception of another language. And so Jupiter’s citizen was able to communicate with the people of another planet. When mankind found out what had happened to the citizen and that it was certainly possible, he stopped buying chewing gum, but not everyone was in it. Citizens were really interested in learning the languages of others, only they could learn languages without learning. Those who didn’t care about languages other than communicating with genteas, but still chewed gum, so they were not affected. Ticket purchases and waste of money have begun again. But they didn’t really care. People were glad they had another chance to get on with others. But that wasn’t enough for them. They wanted to know other planets more. Therefore, he began to move out of his house and move to the thicing. Many millions have fled and have not returned, which has led to a change in the number and nationalities of people. The rulers needed to take action. Emigration to other planets has been banned. People were so furious that they couldn’t visit others now and started protesting, but they didn’t pluck anything out of it. It took years to get the planet back to its people and continue to live peacefully, but still didn’t allow it to fly so often. After a while, the situation improved. The citizens of the planets helped each other. Intergalactic civilizations existed until the very end of time, and their happy inhabitants continued to chew their smart cosmic chewing gum
The End.
Kalba dabar yra labai svarbi visiems. Tiltas jungiantis kalbą ir žmogų yra beribis. Kalba tapo tokia didelė kaip vingiuota upė. Vingiuoti šunkeliai ir keliai link kalbos svarbos ir jos prasmės tapo lyg aukšti kalnai per kuriuos turime žygiuoti, kaip tikri karžygiai. Vietomis užklumpa sunkumai didesni už mūsų mintis. Tada Pasilieka tik takai per kuriuos suprantame kalbos svarbą ir jos turtingumą. Bet upė tebestovinti tarp mūsų ir kalba, padeda mums suprasti jos svarbą.
Senas ir stiprus vėjas mums atnešė kalbą. Rašytinė lietuviu kalba susiformavo 20 amžiaus pradžioje. Tada žmonės galėjo rašyti per didelius lapus su savo spalvotomis mintimis, kurios užliejo visus didelius kalnus, kaip lapus ir upes lietuvių kalbą. Jeigu ši upe dingtų žmonės pasimestu. Būtų paklydę savo mintyse. Ir ilgi keliai ir kalnai mus apleistu. Pasiklystume spalvotose savo mintyse, kuriose mus lydi tik kalbos dvasia. Seni mūsų protėvių palikimai, raštai išnyktu, kaip šešėlis tamsoje. Grįžtų tik jaukus prisiminimas, ką reiškia būti ir kalbėti savo kalba.
Dabar mes turėdami daug laisvo laiko, sėdime ant savo minčių krašto, kaip šlaito, kuris dar iki šiol stovi, kaip mūsų supratimas į kalbos išgelbėjimą ir protėvių palikimo išsaugojimą. Žiūrime į vandenį, kaip į paguodą, kuri mūsų nepaleidžia, į medžius, kurie mums suteikia vilties, i gamtą, kuri mūsų neapleidžia.
Klausydami upės vandens tekėjimo garsų, kurios teka per kaimus ir miestus atneša mums naujas galias. Su jomis mes galime toliau tęsti savo kalba ir puoselėti ją.
Language is now very important for everyone. The bridge connection between language and man is limitless. The tongue became huge, like a winding river. The winding paths and paths to the importance of language and its meanings have become like high mountains, through which we must walk like real warriors. In some places, the difficulty is greater than our thoughts. Then there are only ways in which we understand the importance of language and its richness. But the river still standing between us and the language helps us understand its importance.
An old and strong wind brought us the tongue. Writing in the Lithuanian language was formed at the beginning of the 20th century. Then people could write too large pages with their colorful thoughts, which flooded all the big mountains, like leaves and rivers in the Lithuanian language. If this river disappeared, people would be lost, I would go crazy. And long roads and mountains leave us. We would be lost in our colorful thoughts, where only the spirit of the language accompanies us. The old legacy of our ancestors, the patterns disappear like a shadow in the dark. I only need a fond memory of what it means to be and to speak in your native language.
Now that we have a lot of free time, we sit on the edge of our thoughts, like a slope that still remains our understanding of saving language and preserving our heritage. We look at water as a consolation that does not let us go, like a tree that gives us hope, like nature that does not leave us.
Listening to the sound of river water flowing through villages and cities, we gain new strength. With them, we can continue to test our language and develop it.
Kas nutiks lietuvių kalbai ateityje?
Lietuvių kalba yra viena seniausių kalbų, kuri vis dar egzistuoja, ir bėgant metams ji nuolat keitė žmonių kalbėjimo ir rašymo būdą, todėl mūsų kalbai yra daug galimų rezultatų. Viena iš galimybių galėtų būti ta, kad mūsų kalba išnyksta nuo visų, kalbančių skirtingomis, labiau integruotomis kalbomis. Kitas būdas, kuriuo mūsų kalba galėtų būti nenaudojama, yra žmonių išnykimas, gali būti meteoras ar visuotinis atšilimas, tačiau šiame tekste mes nagrinėsime pirmąjį galimą rezultatą.
Kiekviena kalba vystosi laikui bėgant, tai nesiskiria ir lietuvių kalbai. Žodžių tarimas ir naujų atradimas. Pagal amžių žmonės pradeda į savo žodyną įtraukti daugiau skirtingų kalbų ir laikui bėgant kalba pamažu pradedama vartoti mažiau. Štai kas dabar vyksta su mūsų kalba. Galbūt jūs mąstote kodėl mes tai darome? Na, mes turime keletą idėjų, kodėl tai vyksta. Vienas iš jų yra dėl interneto. Nors internetas buvo sukurtas Šveicarijoje, anglų kalba vis dar yra viena iš dažniausiai naudojamų kalbų internete. Internete patogiau ieškoti informacijos anglų kalba, nes galite rasti daugiau rezultatų apie tai, ko iš tikrųjų ieškote. Lietuvių kalba kenčia nuo šios problemos, kai ieškote tam tikro dalyko, tačiau dažniausiai nerandate reikalingos informacijos.
Daugelis paauglių auga su anglų kalba, kaip antrąja kalba ir paprastai ja naudotis yra jiems patogiau. Lietuvių kalba turi sudėtingą gramatiką ir sudėtingus žodžius, todėl žmonės, kalbėdami lietuviškai, dažniausiai pradeda naudoti anglų kalbą, dėl patogumo kalbėti, o gal net rašyti. Anglų kalbos vartojimas buvo pastebėtas labiau iš „Covid-19“ pandemijos. Daugelis žmonių lieka namuose ir, žinoma, naudojasi internetu. Pokalbiai su žmonėmis iš kitų šalių arba pramogos tokiose programose kaip „YouTube“ ar socialinėse platformose kaip „Twitter“, „Facebook“ ir „Instagram“, kurios, žinoma, naudoja anglų kalbą kaip pagrindinę sąsajos kalbą.
Kaip matote – kiekvienai kartai yra lengviau, nei prieš tai buvusiai. Internetas naudojamas prižiūrėti kūdikiams ir kuo anksčiau jie pradeda vartoti – tuo greičiau jie išmoksta anglų kalbos, ir mažiau vartoja mūsų kalbą. Vaikai pradeda naudotis internetu būdami maždaug keturių ar penkių ir pradeda mokytis kalbėti angliškai, tačiau, žinoma, be tinkamų pamokų jie daro daug klaidų. Kiekviena karta naudos anglų kalbą vis mažiau negu lietuvių ir tai yra viena iš galimybių kodėl mūsų kalba gali žlugti.
What will happen to the Lithuanian language in the future?
The Lithuanian language is one of the oldest languages that still exist and throughout the years it kept changing the way people have spoken it and wrote it, so there are many possible outcomes for our language. One of the possibilities could be that our language goes extinct from everyone speaking different, more mainstream languages. Another way our language could stop being used is from human extinction, could be a meteor, or global warming, but in this text, we are going to look into the first possible outcome.
Every language evolves through time, that is no different for Lithuanian. The pronunciation of words and discovery of new ones. And by ages, people are starting to incorporate more different languages into their vocabulary and as the time goes, the language slowly starts being used less. This is what’s happening to our language now. You might be wondering why we do this? Well, we have a few ideas why it’s happening. One of them is because of the Internet. Although the internet has been made in Switzerland, English still rules one of the top most used languages on the web. It’s more convenient searching for information in English, as you can find more results for the things that you are actually looking for. Languages like Lithuanian suffer from the problem where you look for a certain thing, but you don’t usually find the information that you are looking for.
Many teenagers grow up with English as their second language and usually find it more convenient to use. Lithuanian has complicated grammar and has difficult words, that’s why when people talk in Lithuanian they usually switch to English for better ease of speaking, or maybe even writing. The use of English has been seen more from the pandemic of Covid-19. Many people are staying in home and, of course – using the Internet. Talking to people from other countries, or being entertained by programs like YouTube or social platforms like Twitter, Facebook and Instagram, which of course use English as their primary interface language.
As you can see – every generation has it easier than the one before it, the internet is being used to entertain babies. The earlier they start using it – the quicker they learn English and use our language less. Children are starting to use the internet at around 4-5, and they begin learning to speak English, but of course, without proper lessons, they make lots of mistakes. Every generation will use more of English less of Lithuanian, and this is one of the possibilities why our language could fall.
Kaip mes bendrausime su kitomis planetomis ir jų žmonėmis
Mano nuomone, mes bendrausime su kitomis planetomis įvairiais būdais. Kiek mes įsivaizduojame, jie bendraus keistais gestais ir keistais garsais. Ir kiek mes įsivaizduojame, jie nedėvi jokių drabužių, nes nori jaustis laisvi ir tuo didžiuojasi. Jie taip pat turi savo kalbą ir mums, žmonėms, tai atrodo gana keista. Manome, kad jie tikrai jautrūs ir darbštūs ateiviai. Kaip jie su mumis bendraus? Mes manome, kad keisčiausia apie juos yra tai, kad jie gali viską pasakyti telepatiškai, o jie sako mums galvas be jokių prietaisų, bet jei norite kalbėti atgal, jums reikia specialaus prietaiso, kurį jie padėjo mums išrasti. Jie taip pat gali kalbėti su gyvūnais ir atrodo, kad jokia kalba jiems nėra problema. Buvome apstulbę, kai jie pradėjo kalbėti senovės Egiptiečių kalba , mano nuomone, viena sunkiausių kalbų pasaulyje. Tačiau yra daugiau jų rūšių, kurias mes vadiname raudonais ir violetiniais aštuonkojais, nes jie atrodo kaip 3 metrų aukščio. Viskas, ką mes žinome apie jų istoriją, yra tai, kad jie visą laiką žinojo, kad mes egzistuojame, tyrinėjo mus ir rinko informaciją apie mus. Be to, jų istorija prasidėjo anksčiau nei mūsų žmonių žemėje. Keistas faktas, kad jie taip pat turėjo piramides, tačiau statydami naudojo technologijas ir jiems tai buvo labai lengva padaryti. Vienas gražiausių ir garsiausių pastatų jų planetoje vadinamas Ordibehesht. Be to, jų kultūra yra labai erzinanti, nes jie turi ritualų ir į tuos ritualus įeina labai erzinantys garsai ir keisti judesiai, tačiau jiems tai labai svarbu ir jie tai daro kas 4 savaites. Ir jie niekada neatskleidžia, ką daro tame rituale, nes tik tie ateiviai gali tai žinoti. Jie turi tikrai seną mums nežinomą architektūros stilių, bet labai panašų į gotikos laikus. Jie tiki galaktika, sargai, saugantys galaktiką, yra blogi žmonės. Jie bijo, kad jų planetą sunaikins galaktikos sargybiniai, todėl jie atlieka ritualus ir meldžiasi už juos, taip pat išaukština juos kaip dievus. Siųsime jiems garso pranešimus iš žemės per palydovus, tai turėtų būti lengviausias būdas bendrauti su ateiviais iš žemės. Jie neturi akių, tačiau kai kurios turi, ir tai retai, jie gali tik girdėti, bet jų klausa yra tikrai gera. Tie, kurie turi akis, bando atrasti kažką naujo, kas padėtų akliesiems ateiviams. Tačiau aklieji ateiviai yra tokie pat geri kaip tie, kurie mato, nes jie gerai girdi, o jų technologijos yra pažangios, todėl jos vis dar naudingi.
How we will communicate with other planets and their people
In my opinion, we will be communicating with other planets in many different ways. As far as we imagine they will communicate with strange gestures and weird noises. And as far as we imagine they don’t wear any clothes because they want to feel free and they are proud of it. They also have their own language and it seems pretty weird to us human beings. We think that they are really sensitive and carrying aliens. How will they communicate with us? We think the weirdest thing about them is that they can say everything telepathically and they say things to our heads without any devices but if you want to talk back you need a special device that they helped us to invent. They can talk to animals too and it seems that no language is a problem for them. We were stunned when they started to speak ancient Egypt in my opinion one of the hardest languages in the world. But there are more species of them we call them red and purple octopus because they look like 3 meters tall. All we know about their history is they knew all along that we existed and researched us and gathered information about us. Also, their history began earlier than on the land of our people. The strange fact they also had pyramids, but they used technology to build and it was very easy for them to do so. One of the most beautiful and famous buildings on their planet is called Ordibehesht. Also, their culture is very annoying because they have rituals and those rituals include very annoying sounds and weird moves but for them, it is very important and they do it every 4 weeks. And they never reveal what they do in that ritual because only those aliens can know it. They have a really old architectural style unknown to us, but very similar to Gothic times. They believe in galactic, guards that guard the galaxy are the bad people. They fear that their planet will be destroyed by galactic guards so they do the rituals and pray for them also exalts them as gods. We will send them audio messages from the ground via satellites this should be the easiest way to communicate with aliens from the ground. They don’t have eyes but some of them do and it is rare, they can only hear but their hearing is really good. The ones who have eyes tries to discover something new that would help the blind aliens. But the blind aliens are as good as those who see because they hear well and their technology is advanced so they are still useful.
Prapuolusi Princesė
Gyveno kartą sena karalienė vardu Morisa. Ji turėjo tik vieną vienintelę dukterį Ofeliją, bet, senosios karalienės manymu, ji buvo niekam tikusi, mat nemokėjo pasirūpinti Larkspuro Karalyste.
Kartą karalienė sako:
– Klausyk, dukryte, tau reikia išmokti valdyti pasaulį, todėl turėsi vykti į Karburgo akademiją Marse, galbūt išmoksi ko nors naudingo.
Po metų duktė sugrįžta namo, motina ir klausia:
– Na, Ofelija, ko tu išmokai?
– Mamyte, aš išmokau, kaip vengti žargonų ir…- atsakė duktė, tačiau mama ją pertraukė:
– Ir tai viskas, ko tu išmokai? Važiuok į griežčiausią mokyklą karalystėje.
Kai ana sugrįžo namo, mama vėl klausia:
– Dukra, o ką dabar tu išmokai?
Duktė atsakė:
– Mama, aš išmokau tiek daug apie bendrinę kalbą! Sužinojau, jog lietuvių kalbos sandara yra archajiška, o šnekamoji kalba yra daug senesnė negu rašytinė. Aš noriu būti Marse ir mokyti vaikus taip pat!
Motina supyko ir sako:
– Ak tu, netikša, sugaišai tiek brangaus laiko ir neišmokai nieko apie karalystės valdymą? Kaip tau negėda man akyse rodytis? Aš išsiųsiu tave pas mano gerą draugą Aldrichą, bet jeigu ir ten nieko neišmoksi, tada man akyse daugiau nesirodyk.
Po kiek laiko duktė laiminga grįžta namo, motina vėl klausia:
– Na, dukryte, ko tu išmokai?
Ir duktė atsakė:
– Mama, per šiuos metus perskaičiau labai daug knygų apie įvairias kalbas ir net išmokau prancūzų. Bonjour!
Karalienė baisiausiai įniršo, pašokusi sušaukė savo tarnus ir piktai tarė:
– Ji daugiau man nebe duktė, ji nieko verta ir nesugebės valdyti Larkspuro, aš atsižadu jos: įsakau nuvesti Ofeliją į stebuklingą mišką ir ją ten palikti.
Tarnai nuvedė Ofeliją į stebuklingą mišką ir ten ją paliko likimo valiai. Kai grįžo tarnai, karalienė buvo labai laiminga, tačiau apie tai sužinoję Larkspuro gyventojai įniršo ir karalystėje įsivyravo netvarka, visur buvo galima girdėti tik žargonus ir keiksmažodžius. Taisyklinga kalba beveik visiškai išnyko. Tačiau karalienė nelabai ėmė tai į galvą, jai buvo gerai ir taip.
Po trisdešimties metų larkspuriečiai nusprendė ieškoti prapuolusios princesės Ofelijos, nes tikėjo, kad ji vis dar gyva ir per kaimus bei miestus sklido gandai, jog kažkur netoliese įsikūrė nauja karalystė, kurioje gyvenimas pasakiškas. Eidami vis gilyn į mišką, žmonės pastebėjo, kad gyvūnai kalba vis taisyklingiau, paukščiai čiulba į ritmą, o saulė šviečia daug žaismingiau. Ir tada jie išvydo kvapą gniaužiantį vaizdą: pilys, sodai, dvarai ir upės. Išgirdę tylų niūniavimą, jie pamatė prapuolusiąją princesę prie tekančio upelio, kur apylinkės skendėjo stebuklingoje ramybėje.
Netrukus jie visi persikėlė į naująją karalystę ir gyveno ilgai ir laimingai, šnekėdami taisyklinga bendrine kalba, visiškai pamiršę žargonus ir keiksmažodžius, o senoji karalienė iš gėdos prapuolė lyg į vandenį ir daugiau jos niekas niekada nematė.
The Lost Princess
Once upon a time, there was an old queen named Marissa who had merely one daughter Ophelia and believed she was unworthy of anyone because she could not look after the Kingdom of Larkspur.
“Listen, daughter,” the queen once said, “You’ll have to go to the Karburg Academy on Mars to learn how to rule the world, I hope you’ll learn something valuable.”
“Well, Ophelia, what have you learnt?” the mother asks a year later once the daughter returns home. “Mom, I have learned how to avoid slang words.” The girl was speaking, but her mother cut her off “Is that all you’ve learned thus far? I demand you to enroll in the Kingdom’s strictest school.”
“Daughter, what have you learned this time?” her mother inquired when she had arrived home. “Mom, I have learned a lot about the local language! I discovered that the Lithuanian language owns an archaic structure and spoken language is significantly older than the written one. I am willing to live on Mars and assist students in learning!” the girl stated. “You squandered so much precious time and have not learnt anything about managing the kingdom?” the mother enraged. “How can you not be embarrassed to be in my presence? You will be sent to my close friend Aldrich, but if you do not learn anything from him, you will not be able to show yourself here anymore.”
The girl returned home with excitement. “Well, daughter, what have you been educated?” the mother pondered once more. “Mom, I have read plenty of books about languages and even studied French throughout the past year. Bonjour!” the daughter said. The queen raged, calling out to her servants, “I disown my daughter and order her to be taken to the magical forest and left there. She is no longer my daughter, she is worthless, and she will not be able to rule Larkspur.”
Ophelia was taken to the woods by the servants, who abandoned her there to face her fate. The queen was overjoyed when the servants returned, but the people of Larkspur were not, chaos reigned in the kingdom, with only slang and swear words audible everywhere. The local language vanished. But the queen did not let it bother her since she was perfectly fine.
Thirty years later, the Larkspurians started to search for the Princess Ophelia, believing that she would be still alive. The gossips had spread throughout the villages and towns about a new kingdom with a magnificent life in there. As they proceeded deeper into the woods, they noticed that the animals were speaking more clearly, the birds were chirping in tune, the sun was shining much more playfully. A breathtaking panorama of castles, gardens, mansions, and rivers appeared when they heard a silent murmur by the fallen princess nearby the stream, where harmony and peace prospered.
The Larkspurians moved to the new kingdom soon after and lived happily ever after, communicating in the common language and forgetting all about slang and swear words. The old queen vanished out of humiliation, and no one saw her ever again.
Vienybė
Šaltą 1985 metų vasario vakarą Serbijos ir Bulgarijos pasienyje stovėjo du žmonės, vienas ant kito šaukdami ir painiodami žodžius. Likimas lėmė, kad jie turėjo tapti liudininkais kažko, kas nužengė iš mokslinės fantastikos filmo. Jiems šūkaujant oras apniuro, paukščiai ėmė blaškytis skrisdami iš vietovės. Staiga nugriaudėjo žaibas šokinėdamas tarp debesų, ir švytintis plazmos kamuolys intensyviai smogė į žemę, net visos netoliese esančios dalelės suvibravo ir pakilo į orą intensyviai krutėdamos pradėjo jungtis formuodamos akmenėlių, bei dulkių pulsuojantį spiečių iš kurio centro ėmė pamažu skverbtis plazminė šviesa. Audrai aprimus viduryje oro atsirado nemažas plyšys, kuris pamažu ėmė didėti. Jie jau ketino priartėt prie šio neįprasto reiškinio, kai iš plyšio pasirodė žmogaus siluetas.
Humanoidas vilkėjo kažką panašaus į kosmonauto kostiumą, kuriame buvo galima įžvelgti, karinio reitingo juosteles ir spalvas. Iš juostelių galima suprasti, kad jis buvo kariuomenės generolas, tačiau kilo klausimas iš kurios šalies? Abu vyrai greitai susižvalgė vienas į kitą bandydami paraginti nueiti prie svetimšalio. Netrukus nepažįstamasis nusiėmė šalmą ir pradėjo žvalgytis į šalis. Kariai aiškiai pamatė keturiasdešimties metų vyrą. Kai jie priartėjo, jis pagaliau juos pastebėjo. Jie su juo pasveikino. Generolas iš pradžių susimąstė, paskui paspaudė mygtuką ant kostiumo riešo. Kai jis tai padarė, abu vyrai buvo nublokšti smūgio bangos. Kai jie atsipeikėjo -pažvelgė į vyriškį, jis nusišypsojo. Vyrai buvo šokiruoti ir piktai paklausė, ką jis padarė. Nors jiems užtruko minutę, susiprasti kas ką tik įvyko, vyriškiams dašuto, jog supranta vienas kitą ir gali bendrauti ta pačia kalba. Generolas greitai atsiprašė ir prisistatė kaip anti tarpdimensinių atakų pajėgų vadas, kad jis yra keliautojas laiku ir kad jų kalbas pakeitė į visuotinę kalbą. Kai praėjo pirminis šokas, karininkai pradėjo jo klausinėti, kodėl jis atvyko, iš kur jis atvyko, ir koks buvo jo tikslas. Žmogus monotonišku balsu pasakė: „į visus jūsų klausimus bus atsakyta, bet pirmiausia mes turime pereiti plyšį”. Norėdami sužinoti daugiau, abu vyrai nusekė generolą į portalą.
Kai jie atvyko, atrodė, kad vos prieš akimirką jie buvo lauke, pilname žolės ir akmenukų, bet dabar jie buvo laboratorijoje, užpildytoje visokių nežinomų technologijų. Generolas jiems pradėjo aiškinti, kaip prieš 88 metus jų pasaulyje atsidarė tarpdimensinis portalas pro kurį išsiveržė armija pradėjusi niokoti jų pasaulį, ir kaip nepavyko pasiekti taikių kompromisų ir susitarimų. Tada jis paaiškino, kad nesutarimai tarp visų tautų leido kilti tokiam chaosui ir vienintelis būdas išgelbėti pasaulį buvo grįžti laiku į jų dimensiją ir užtikrinti, kad ateitis taip nesibaigs. Net nesulaukę generolo leidimo tarti žodį, jie įšventino save pasaulio gelbėtojais, siekiančiais sujungti tautas ta pačia kalba.
Unity
On the cold evening of February of 1985, at the border between Serbia and Bulgaria, two people were standing and shouting at one in confusion of the others words. As fate would have it, they were about to become witness to something out of a Sci-fi movie. As they shouted, the air became much heavier, the birds became quit and began fleeing the area as lighting was began to jump from cloud to cloud. As the bolts of plasma stroke the ground all of the nearby debris began to levitate and the same lighting arcing between them. As the anomaly seamed to stop, a giant crack appeared in the middle of the air and it slowly began to get bigger and bigger. They were about to approach that strange occurrence when a silhouette of a man appeared out of the rift.
The humanoid looking figure was wearing something resembling an astronaut suit, with an addition of military ranking strips and colors. By the stripes you could tell he was a general of the military, the only question being, of which country? The two men quickly gave each other a glance, signaling one another to approach the man. As the two men came closer to the stranger, they noticed the general taking of the helmet. When he took it off, they clearly saw a man in his 40’s and looking around. When both of the soldiers were close enough, he finally noticed them. They greeted him. The general seemed puzzled at first, then he pressed the button on his wrist. As he did so, both men were knocked away from him. As they rose to meet his gaze, he smiled. The men were shocked and angrily asked what he did. Although it took them both a minute to process what just happened, they soon realized that they understood one another and could speak the same language. Before anything could ensue, he quickly apologized and introduced himself as a commander for the anti-dimensional attack force, how he was a time traveler and that their languages have been replaced by the universal language. When the initial shock and the overload of information passed, they began asking him question about his reasons for coming, from how far in the future is he and what was he’s goal. The man in a monotone voice said “All your questions will be answered, but first we must go through the rift.” Wanting to know both men followed the general.
When they arrived, it seemed that just a moment ago they were in a field full of grass and pebble roads, but now they were in lab filled with all sort of unknown tech. The General began explaining to them how an inter-dimensional portal had opened in their world 88 years ago, and an army emerged and began their rampage through their world; moreover, no peaceful compromises and agreements could not be reached. Then he explained that the division between all the nations allowed all the chaos to ensue and the only way to save the world was to go back in time to ensure that the future would not end up like this.
Surprisingly, without the general’s permission to speak, they knighted themselves to be the saviors of the world so to unite nations under the same language.
Kalbų sala
Legenda byloja, kad seniai, seniai Raidžių jūroje už didingų kalnų, paslaptingų ir baisių miškų buvo magiška kalbų sala. Joje yra gyvenę labai daug įvairių kalbų, bet laikui bėgant jos pradėjo nykti keisčiausiais būdais. Sala buvo nepaprasta, ji visada rasdavo būdą kaip sukurti naują kalbą.
Sala buvo nuostabi, magiška, bet tai nereiškia, kad viskas buvo tobula. Nakties metu prabusdavo pavojingos salos būtybės kurios norėjo sunaikinti kalbas, kad turėtų visą salą savo rankose. Pamažu kalbos supratusios, kad joms gresia pavojus nusprendė imtis veiksmų ir pabėgti. Jos perėjo paslaptingus miškus, kur buvo sutikusios kalbančius medžius, o jie uždavė daug mįslių. Pasiekusios kalnus kalbos suprato, kad šie yra daug aukštesni nei manė.
Kalbos nusprendė dirbti komandiškai ir įveikė kalnus. Jos iš tolo pamatė nuostabaus grožio paplūdimį ir garsiai ošiančią Raidžių jūrą. Priėję prie jos pamatė gražiausiai parašytas paslaptingas raides. Bet staiga raidės ėmė pulti kalbas ir keletą iš jų nusitempė į raidžių jūros gelmes. Pasirodo kalbos nemokėjo plaukti, todėl norėdamos išsigelbėti ėmė statyti plaustą. Bendradarbiaudamos jos išplaukė į atvirą jūrą.
Jūroje prasidėjo audra, iš giliųjų jūros gelmių atplaukė nepakartojamo grožio undinės, jos buvo labai malonios ir pasisiūlė kalbas parplukdyti į sausumą. Vėliau undinės išplaukė į jūrų gelmes ir išgelbėjo likusias kalbas.
Dėl to pasaulyje šiuo metu egzistuoja 5000-7000 tūkstančiai kalbų.
The island of languages
According to the legend, a long long time ago, in the Sea of Letters, beyond huge mountains, there was a magical island of mysterious and scary forests. It has been inhabited by numerous different languages however, over time different languages have begun to disappear in the weirdest of ways. The island was extraordinary, and it always managed to find a way to create a new fascinating language.
The island was amazing, magical, but that doesn’t mean everything was perfect. At night, dangerous island creatures woke up and tried to destroy the languages in order to have the whole island in their hands. Gradually, the languages realized that they are in danger and decided to take action and escape. They passed through mysterious forests, they encountered talking trees that asked them many riddles. When they reached the mountains, they grasped that they are much higher than they could have ever thought.
The languages decided to work as a team and overcame the mountains. They saw the stunningly beautiful beach in the distance and the wind-driven waves of the Sea of Letters. When they reached the sea, they saw the most beautifully written mysterious letters. But suddenly the letters began to attack the languages and a few of them were dragged into the depth of the Sea of Letters. It turned out that the languages could not swim and were unable to save themselves, so they began to build a raft. Working as a team, they sailed the high seas.
A storm broke out in the sea, and mermaids of unique beauty came from the depths of the sea. They were very pleasant and offered to bring the languages to land. Later, the mermaids sailed into the depths of the sea and saved the rest of the languages.
As a result, there are currently 5,000-7,000 thousand languages in the world.
Prarasti gimtąją kalbą tai lyg prarasti save
(dienoraštis)
2060 m. vasario 26d.
Praėjo lygiai du mėnesiai kai pro mažą tamsintą langelį stebiu vis tolstančią Žemę, kadaise buvusią mūsų žaliaisiais namais, gimtaisiais namais. Nenorėjau palikti savo namų, tačiau vyriausybės priversti turime išvykti, kitaip būtumėm neišgyvenę. Kodėl? Niekas nežino.
2060 m. kovo 16d.
Liko dvi dienos iki kelionės pabaigos. Laive esantys žmonės sunerimę. Svarsto kur nusileisime, jei išvis kažkur nusileisime. Daug kas tikisi saugios civilizacijos, naujų namų, o aš nesitikiu nieko – esu nežinomybėje.
2060 m. kovo 18d.
Išgirdome sustojant variklius, išsijungė šviesos ir visur prasidėjo panika. Po kelių minučių atsidarė durys ir įėjo keletas siluetų panašių į žmogų. Pastebėjau, kad jie dėvi dujokaukes ar kažką panašaus. Nežinomi asmenys pradėjo lydėti mus išėjimo link. Supratau, kad atvykome…
2060 m. kovo 21d
Iš toli atrodė, kad Marsas negyvenama, raudona planeta. Tačiau tai buvo tik apsauga nuo kitų – vizuali apgaulė. Praskridus per šį apsauginį lauką, atsivėrė tikrasis Marso vaizdas. Marsas buvo visai panašus į mūsų planetą, skirtumas tik tame, kad čia yra visokiausių įdomių, mums nematytų būtybių.
2060 m. balandžio 20d.
Viskas apsivertė aukštyn kojomis… Kai jau galvojome, kad esame saugūs, mūsų ,,draugai” marsiečiai tapo mūsų blogiausiu košmaru. Jie mus uždarė į kolonas, prilygstančias kalėjimui. Ne tik praradome laisvę, bet ir gimtąją kalbą. Mums buvo uždrausta bendrauti tarpusavyje, rašyti ar dar kitaip vartoti anglų kalbą.
2060 m. gegužės 5d.
Turbūt įdomu kodėl tokie laiko šuoliai tarp rašymo. Na, slapstausi kiek įmanoma geriau, nes jei jie aptiks mano užrašus geruoju nesibaigs. Taigi, pastarąsias savaites sėdėjome kolonose kaip koki šunys narve. Kas antrą dieną pas mus ateina vis kitaip, keistai atrodantis marsietis. Kaip jie teigia, jie moko mus savosios kalbos, tačiau man tai labiau panašu į žmonių verbavimą.
2060 m. liepos 11d.
Niekas nepasikeitė. Daugelis žmonių jau prarado viltį, nemato prasmės gyventi. Sklinda kalbos, jog vyriausybė sudarė sutartį su ateiviais iškeldinti dalį žmonių, jog sustabdyti globalinį atšilimą. Žemėje pavojaus nebuvo, deja įkaitais tapome mes…
2060 m. rugsėjo 1d.
Jau trys mėnesiai, kaip stengiamės vartoti mums svetimą kalbą. Išmokau populiariausią teiginį ,,Abidi Bua”, kuris manau reiškia ,,šlovė tau”. Dar žinau žodį ,,Rofxo”, esu įsitikinęs, jog tai reiškia maistą.
Kiekvienas rytas dažniausiai prasideda vienodai, tačiau šįryt atsikėliau tikrame chaose. Svetimšaliai daro kratas po kolonas. Bijau, jog bus rastas mano dienoraštis jei taip atsitiks – anglų kalba, mano kalba vis arčiau galo. Jei kas nors kažkada ras šiuos užrašus, išgelbėkite manąją kalbą bei saugokite ir branginkite savąją.
Daugiau nieko iš jo negirdėjome ir užrašai pasibaigė rugsėjo pirmąją dieną. Niekas nežinome kas jiems nutiko, bet tikimės, kad jie išsigelbės…
Losing my native language feels like losing myself
(diary)
26th of February, 2060
Two months have passed since I was looking through a small dark window at the Earth – our homeland full of nature, that was getting further and further away from us. I didn‘t want to leave my home, but we were forced by the government to leave, otherwise, we wouldn‘t survive. Why? No one knows.
16th of March, 2060
There are only two days left until the end of the journey. People in the spaceship are nervous. They are wondering where could we land if it’s even possible to land somewhere. Most people expect a new home, civilization on Mars, but not me, I don’t expect anything.
18th of March, 2060
We heard the engine stopped, lights went off, and everyone started to panic. After a few minutes, doors opened, and few people came inside, and I saw that they were wearing gas masks or something like that. Unknown people started to lead us forward to the exit. I understood what’s happening. We arrived…
21th of March, 2060
From far away, Mars looked like a red planet without any living creature. But that was just protection from others, an optical illusion. When we flew through that defense shield, we were able to see the real view of mars. This planet is very similar to home, Earth. The differences were that there were creatures that we haven’t seen before.
20th of April,2060
Everything turned upside down. When we thought that we were safe, our friends „Martians“ became our worst nightmare. They locked us in columns. It looked like a prison. We didn’t just lose our freedom, but also our native language too. We couldn’t communicate with each other and also we weren‘t able to write, speak or do anything in our native language.
5th of May, 2060
Perhaps you’re wondering, why the time difference between writing is so big? Well, I’m hiding as better as I can, so they don’t find my notes, because if they do, it’ll be bad for me. So, for the last few weeks, we were in the columns like some dogs in the cage. Every second day, a Martian comes to teach us their language, well that’s how they say, but to me, it looks like recruitment of people.
11th of July, 2060
Nothing has changed. Many people lost their hope, they don’t see the point of living anymore. Some say that the government made an agreement contract with aliens, that they transport Earth people somewhere to stop global warming on the earth. It turns out that there was no danger on the earth, but we became hostages.
1st of September, 2060
It’s already three months since we were trying to use an unknown language. I learned the most popular sentence “AbidiBua”, and I guess it means “Glory to you”. I know the word “Rofxo”, and I’m pretty sure it means food.
Every morning starts the same, but today I woke up in terrible chaos. Foreigners are walking everywhere, making a mess, searching for something. I’m scared that my notes will be found soon. And if that happens, then English will disappear. If someday someone finds this diary, please save my language and protect yours.
We didn’t hear anything more from him, and the notes ended on the first day of September. No one knows what happened to them, but we hope they will survive…
Netikėtas vizitas
Buvo įprasta, eilinė diena, kurią, kaip ir visuomet, leidome kieme su draugais. Atrodo, kas galėtų nutikti tokią gražią, niekuo neypatingą dieną… Tačiau to, kas įvyko tą popietę, dar ilgai negalėjome nei vienas pamiršti.
Šiltą, ramų vasaros vėjelį staiga pakeitė audringas, viską aplinkui niokojantis vėjas, dangus pradėjo niauktis, išvydome daugybę mirksinčių šviesų ir galiausiai danguje pasirodė didžiulis kosminis laivas. Erdvėlaiviui nusileidus, iš jo išlipo penki mažyčiai, į žmones panašūs, tik žalios kūno spalvos sutvėrimai. Iš pradžių su draugais išsigandome ir susižvalgėme, tarsi klausdami vienas kito, kas gi čia ką tik nutiko ir kas šie padarėliai. Tačiau vėliau supratome, kad ir jie mūsų bijo, taigi priėjome prie jų ir maloniai jiems prisistatėme. Tik iškilo viena nedidelė problemėlė – jie nesuprato mūsų kalbos. Svečiai iš kosmoso, tarsi atsakydami į mūsų pasisveikinimą nusilenkė ir kažką sumurmėjo savąja kalba. Mes be galo troškome susipažinti su svečiais iš kosmoso, todėl, apsvarstę visus galimus šios problemos sprendimo būdus, nusprendėme juos išmokyti lietuvių kalbos.
Pamojome jiems ranka, kad jie mus sektų ir jie nedvėjodami ėjo mums iš paskos. Visi truputį paėjėję, susėdome ratu ant žolės. Kurį laiką visi nejaukiai sėdėjome tyloje, žiūrėdami vieni į kitus, lygindami savo panašumus ir pabrėždami skirtumus. Tik staiga man toptelėjo mintis, kaip šiuos svečius galėtume išmokyti savosios kalbos. Palikau draugus su ateiviais ir greitai parskuodžiau į namus, pasiėmiau knygutę su įvairiais paveikslėliais, kurią labai mėgo mano mažoji sesutė ir grįžau pas juos. Ateiviai labai susidomėjo šiuo ryškiaspalviu daiktu mano rankose ir įdėmiai sužiuro į jį. Kai knygutę padaviau jiems, šie iš karto pradėjo ją vartyti ir kažką kalbėti mums nesuprantama kalba.
Po kiek laiko vėl paėmiau knygutę į savąsias rankas ir atverčiau pirmą puslapį. Ten buvo nupiešti du žmonės spaudžiantys vienas kitam ranką ir prie jų parašytas žodis ,,Labas“. Aš atvykėliams paaiškinau, kad tai pasisveikinimas ir garsiai ištariau ,,labas“. Jie netikėtai mane pakartojo. Visi nustebome. Atverčiau antrą puslapį, o ten buvo nupiešta mūsų planeta – Žemė. Ateiviai draugiškai choru ištarė ,,Žemė“. Per valandą jie išmoko visus toje knygutėje buvusius žodžius. Neįtikėtina, kaip jie greitai mokosi. Vakarop mes jau galėjome su jais susikalbėti. Leidžiantis saulei, atsisveikinome su naujaisiais draugais ir išlydėjome juos į ilgą kelionę namo.
Dar ilgai su draugais dalinomės šio netikėto vizito įspūdžiais. Smagu buvo stebėti, kaip sparčiai ir atkakliai mokėsi gyventojai iš kosmoso. Išvykdami mažieji mūsų draugai prižadėjo mums, kad jie dar sugrįš, o mūsų nuostabiosios kalbos išmokys visus savo planetos gyventojus.
Unexpected visit
It was an ordinary day, which we were spending outside with friends. It didn’t look like something unusual could happen on this beautiful, typical day, but what happened that afternoon, neither of us could forget.
Warm, calm summer’s wind in an instant changed to the stormy, all-around devastating wind. The sky began to darken. We saw a bunch of flashing lights. Finally, an enormous spaceship showed up in the sky. After it landed, five tiny creatures looking like humans but with green skin popped out of the spacecraft. At first, we got scared and started looking around, almost like we were asking each other about what happened and who are these creatures. However, after some time, we understood that the tiny creatures were also scared of us. So we decided to approach them, and we politely introduced ourselves. But there was one small problem – they did not understand our language. The guests from space trying to respond to our introduction bent down and murmured something in their language. We wanted to get acquainted with the guests from another galaxy, so we thought about all the solutions to this problem, and we decided to teach them Lithuanian.
We waved them showing to follow us, and they did not hesitate and started walking behind us. After walking for a while, we all sat down in a circle on the ground. For a moment, we all were sitting uncomfortably in silence, looking at each other, comparing our similarities, and emphasizing our differences. Suddenly, I thought of an idea of how we could teach the guests our language. I left my friends with the aliens and immediately ran home, grabbed a book with various images, and returned. Aliens seemed intrigued by the colourful thing that was in my hand. They were looking at the book intently. When I gave them the book, they immediately started flipping through it and talking in an understandable language.
After some time, I took the book into my hands and flipped to the first page. On it was drawn two people squeezing each other’s hand and near them was written the word “Hello”. I explained to the newcomers that’s how we greet each other, and I loudly said “Hello”. They copied me surprisingly. We all were shocked. I flipped to the second page there was our planet Earth. The aliens amicably chanted “Earth”. In an hour, they learned all the words that were in the book. Unbelievable, how quickly they learn. Later in the day, we could fully talk to each other. When the sun started to set, we said goodbye to our new friends and sent them off on a long trip back home.
For quite some time, my friends and I were sharing these unexpected visit impressions. It was an unforgettable experience to watch how quickly and persistently the population from space was learning. Before our tiny friends left, they promised us to come back and that they sure will teach all of their planet’s population our beautiful language.
Pirmieji žodžiai
Labai labai seniai, kai mūsų planetoje dar neegzistavo žmonės, žemėje viešpatavo niekam nematyti didžiuliai padarai, vadinami dinozaurais. Tais laikais nei vienas nepažinojo jokios kalbos, todėl jiems būdavo labai sunku susikalbėti tarpusavyje bei suprasti vienas kitą. Kaipgi jiems pavyko išspręsti šią sudėtingą problemą?
Iš pradžių dinozaurai ir kiti padarai ilgą laiką tylėjo ir niekaip negalėjo suprasti vienas kito. Tačiau laikui bėgant jie pradejo skleisti įvairius garsus, kad jiems pavyktų susikalbėti, įspėti apie pavojų bei parodyti kitiems dinozaurams, kur randasi maisto arba vandens šaltinis. Tai truko iki to momento, kol vienas dinozauras Nikotragnis stipriai įsimylėjo. Jis įsimylėjo kitaip nei kiti dinozaurai. Tai buvo ta tikroji meilė, noras sukurti šeimą, o ne atkartoti kitų dinozaurų veiksmus, kurie buvo labai banalūs. Norėdamas parodyti, kaip stipriai jis ją myli, Nikotragnis nusprendė sugalvoti būdą, kaip jai tai įrodyti. Dinozauras labai ilgai svarstė apie savo naują idėją, įdėjo į tai labai daug pastangų. Nikotragnis analizavo garsus, kuriais visi naudojosi ir iš tų garsų sugalvodavo pirmus žodžius. Ilgai keliaudamas bei tyrinėdamas aplinkinį pasaulį, jis pagaliau atrado bendraminčius, su kuriais pasidalino savo žiniomis ir jie kartu puoselėjo kalbą. Šitie dinozaurai pradėjo mokyti kitus kalbos ir skleisti ją, todėl laikui bėgant ji paplito po visą pasaulį. Nikotragniui patikusi mergina nebuvo išskirtinė ir irgi išmoko šią kalbą. Kai tik jis apie tai sužinojo, nusprendė kuo greičiau prisipažinti jai meilėje, todėl pakvietė ją į pasimatymą. Jis nusivedė ją ant milžiniško kalno, nes norėjo kartu su ja palydėti auksinę saulę. Staiga jis suprato, kad artėja tinkamiausias momentas išsakyti jai visus savo jausmus, todėl jis ištarė: ,,-Aš be galo tave myliu“. Mergina taip pat išreiškė jausmus jam, todėl ištarė tą patį ir jį aistringai pabučiavo.
Ši istorija parodo, kokiu būdu primtyvios kalbos atsiradimas padėjo paprastam dinozaurui išsakyti savo jausmus, susikalbėti ir atvėrė kelius kalbos raidai.
Pierwsze słowa
Dawno, dawno temu, kiedy na naszej planecie nie było jeszcze ludzi, Ziemią rządziły ogromne stworzenia, zwane dinozaurami. W tamtych czasach nikt nie znał żadnego języka, więc bardzo trudno było im się ze sobą komunikować i rozumieć. Jak udało im się rozwiązać ten trudny problem?
Początkowo dinozaury i inne stworzenia długo milczały i nie mogły się w żaden sposób porozumieć. Z biegiem czasu zaczęły wydawać różne dźwięki, aby komunikować się, ostrzegać przed niebezpieczeństwem i wskazywać innym dinozaurom, gdzie znajduje się źródło pożywienia lub wody. Trwało to do czasu, gdy jeden dinozaur, Nikotragnis, mocno się zakochał. Zakochał się inaczej niż inne dinozaury. To była ta prawdziwa miłość, chęć założenia rodziny, a nie powtórzenie zachowań innych dinozaurów, które były bardzo banalne. Aby pokazać, jak bardzo ją kocha, Nikotragnis postanowił wymyślić sposób, aby jej to udowodnić. Dinozaur bardzo długo zastanawiał się nad swoim nowym pomysłem, włożył w niego wiele wysiłku. Nikotragnis przeanalizował dźwięki, których wszyscy używali i z tych dźwięków wymyślił pierwsze słowa. Po długiej podróży i poznawaniu otaczającego go świata w końcu spotkał podobnie myślących ludzi, z którymi dzielił się swoją wiedzą i wspólnie redagował język. Te dinozaury zaczęły uczyć innych języka i rozpowszechniać go, więc z czasem ten język rozpowszechnił się na całym świecie. Dziewczyna, która lubiła Nikotragnisa, nie była wyjątkowa, więc także nauczyła się języka. Gdy się tylko on o tym dowiedział, postanowił jak najszybciej wyznać się jej w miłości, więc zaprosił ją na randkę. Zaprowadził ją na olbrzymią górę, ponieważ chciał, aby towarzyszyła mu przy zachodzie złotego słońca. Nagle zdał sobie sprawę, że nadchodzi odpowiedni moment, by wyrazić jej wszystkie swoje uczucia, więc powiedział: „-Kocham cię bez końca”. Dziewczyna też miała do niego uczucia, więc wypowiedziała to samo i pocałowała go namiętnie.
Ta historia pokazuje, jak pojawienie się prymitywnego języka pomogło nie tylko prostemu dinozaurowi wyrazić swoje uczucia, ale także współczesnym ludziom komunikować się ze sobą.
Maždaug prieš 200 m. gyveno mergaitė Ana, kuri, kaip paaiškėjo, buvo nepaprasta mergaitė ir skyrėsi nuo visų vaikų. Būdama dvejų metų pati išmoko rašyti ir skaityti, o po to pradėjo mokyti kitus. Tėvai nebuvo tokie turtingi, todėl Anos šeima negalėjo sau leisti daug malonių dalykų. Vieną kartą mergina atsisėdo prie savo stalo ir pradėjo brėžti linijas, ženklus, pradėjo rašyti visiems nežinomus numerius. Visa tai pažymėjo trimis spalvomis: geltona, mėlyna ir žalia, o kitoje pusėje parašė: „Pasaulio žemėlapis“ ir pasirašė kaip darbo autorius. Džiaugdamasi savo paveikslu, mergina nubėgo į virtuvę parodyti tėvams piešinį, tačiau tėvai nustebo, nes nieko panašaus nebuvo matę. Mergina pradėjo aiškinti tėvams, kad tai yra jos sukurtas pasaulio žemėlapis. Ji pradėjo skleisti žinią apie šalis, jūras, upes, aiškinti apie šalių kalbas, kultūrą ir tėvynę, pasakoti kiek pasaulyje yra kalbų, kiek žmonių gyvena toje ar kitoje šalyje. Tėvai nežinojo, ką pasakyti, nes niekas, niekada nebuvo girdėję tokių dalykų. Ana visiems aiškino, kad apie šį žemėlapį sužinos visi, tačiau ji tiksliai nepaaiškino, kada ir kaip.
Kitą dieną mergina vaikščiojo kieme ir sutiko vyrą. Vyras atrodė labai keistai. Jis buvo apsirengęs tamsiais rūbais, buvo tamsiaplaukis ir šviesiaakis. Vyras priėjo prie merginos ir kalbėjo. Ana jautėsi nesaugi, tačiau nenoriai ir nedrąsiai priėjo prie vyro ,,Labas rytas. Mano vardas Pav “, – prisistatė vyras.– Esu nepaprastas žmogus, geografas, žinomas tik kitose planetose.” Vyras papasakojo apie savo planetą, kurį vadinasi 4AK3M6. Joje gyvena tik tie, kurie mano, kad yra išskirtiniai ir gimė iš ugnies deivės. Tada Pav su savo ranka perbraukė Anai per akis ir ji pamatė visas planetas. Mergaitė išgirdo tūkstančių planetos gyventojų kalbas, pamatė planetos gyventojus. Ana nesuprato, kas vyksta. Negana to, ji mokėjo kalbėti šių planetų kalbomis. Nepažįstamasis paaiškino, kad šie gebėjimai Aną lydės visą laiką. Ana nusprendė Pav parodyti savo žemėlapį. Vyras ilgai į jį žiūrėjo. Jis vėl perbraukė ranka, šį kartą per plaukus, ir Ana mokėjo nežinomas jai kalbas. Tada vyras spragtelėjo pirštais ir jie su Ana pakilo į erdvę. Ten jie pamatė planetas, netoli matėsi Marsas, Saturnas, Neptūnas, bet mergaitei norėjosi sukurti kažką panašaus į savo planetą. Tada jie pradėjo kalbėtis, kokia bus planetos forma, kokia bus spalva, kur susilies kontinentai, vandenynai. Taip atsirado nepaprasta, nuostabiausia planeta Kaya. Jos forma buvo labai įdomi, trikampė. Ši planeta sudaryta iš vandens, smėlio ir ugnies. Ant planetos stovi nedidelis fontanas, kuris simbolizuoja vandens dievą. Kaya švyti trimis spalvomis: raudona, oranžine ir geltona. Tada Pav ir Ana sujungė savas planetas, kurioms vadovauja ugnies dievas vardu Karas ir vandens deivė Minija. Eina mitas, kad šiose planetose gyvena jų vaikai, bet ar čia tiesa, žino tik Ana ir Pav. Grįždama namo, mergaitė papasakojo savo tėvams apie nuotykius su Pav. Aišku, nuo to laiko niekas nematė Pav, bet Ana sako, jis grįžta pas ją kiekvieną naktį ir pasakoja, kas vyksta jų planetoje. Kaip po to paaiškėjo, Pav tapo visiems žinomu geografu , o Ana lanko mokyklą ir jau sukūrė naują planetą, bet dar niekas apie ją nežino.
Około 200 lat temu żyła dziewczyna Anna, która okazała się niezwykłą dziewczyną i inną niż wszystkie dzieci. W wieku dwóch lat sama nauczyła się pisać i czytać, a potem zaczęła uczyć innych. Rodzice nie byli tak bogaci, więc rodzina Anny nie mogła pozwolić sobie wiele fajnych rzeczy. Pewnego razu, dziewczyna usiadła przy swoim biurku i zaczęła rysować linie, znaki, zaczęła pisać nieznane nikomu liczby. Oznaczyła to wszystko trzema kolorami: żółtym, niebieskim i zielonym, a z drugiej strony podpisała: „Mapa świata” i podpisała się jako autor pracy. Ciesząc się swoim zdjęciem, dziewczyna pobiegła do kuchni, aby pokazać rodzicom swój rysunek, ale rodzice byli zaskoczeni, ponieważ nic takiego nie widzieli. Dziewczyna zaczęła wyjaśniać rodzicom, że to mapa świata, którą stworzyła. Zaczęła opowiadać, o krajach, morzach, rzekach, jaki kraj ma swój język, kulturę i ojczyznę. Ile języków jest na świecie, ile osób mieszka w tym czy innym kraju. Rodzice nie wiedzieli, co powiedzieć, bo nikt nigdy o takich rzeczach nie słyszał. Ana wyjaśniła wszystkim, że wszyscy dowiedzą się o tej mapie, ale nie wyjaśniła dokładnie, kiedy i jak. Następnego dnia dziewczyna wyszła na podwórko i spotkała mężczyznę. Mężczyzna wyglądał bardzo dziwnie. Był ubrany w ciemne ubranie, ciemnowłosy i jasnooki. Mężczyzna podszedł do dziewczyny i przemówił. Ana czuła się niepewnie, ale niechętnie i nieśmiało podeszła do mężczyzny. ,,Dzień dobry. Nazywam się Pav – przedstawił się mężczyzna. „Jestem niezwykłym człowiekiem, geografem znanym tylko na innych planetach.” Mężczyzna opowiedział o swojej planecie, która nazywa się 4AK3M6. Zamieszkują ją tylko ci, którzy uważają się za wyjątkowe i zrodzoni z Boga Ognia. Potem Pav ręką przeciął oczy Anny i dziewczynka zobaczyła wszystkie planety. Dziewczyna słyszała przemówienia tysięcy mieszkańców planety, widziała mieszkańców planety. Ana nie rozumiała, co się dzieje. Co więcej, wiedziała, jak mówić językami tych planet. Nieznajomy wyjaśnił, że te zdolności będą towarzyszyć Annie cały czas. Wtenczas, Ana postanowiła pokazać swoją mapę . Mężczyzna długo na nią patrzył. Znów skrzyżował ramiona, tym razem przez włosy, a Ana zaczęła mówić w nieznanych jej językach. Wtedy mężczyzna pstryknął palcami i razem z Anną wspięli się w przestrzeń. Tam zobaczyli planety takie jak Mars, Saturn, Neptun, ale dziewczyna chciała stworzyć coś podobnego, lecz własną planetę. Potem zaczęli rozmawiać o tym, jaki będzie kształt planety, jaki będzie przybliżony kolor, gdzie zbiegną się kontynenty, oceany. W ten sposób powstała niezwykła, najbardziej niesamowita planeta Kaya. Jej kształt był bardzo ciekawy, trójkątny. Ta planeta składa się z wody, piasku i ognia. Na planecie stoi mała fontanna, która symbolizuje Boga Wody. Kaya występuje w trzech kolorach: czerwonym, pomarańczowym i żółtym. Następnie Pav i Anna połączyli swoje własne planety, od których kierował nimi Bóg Ognia o imieniu Wojna i Bóg Wody Minija. Istnieje mit, że dzieci tych bogów żyją na tych planetach, ale tylko Anna i nieznajomy wiedzą, czy to prawda. Po powrocie do domu dziewczyna opowiedziała rodzicom o swoich przygodach z Pav. Jasne, nikt od tamtego czasu nie widział Pava, ale Anna mówi, że wraca do niej co noc i opowiada, co dzieje się na ich planetach. Jak się okazało, Pav stał się znany wszystkim jako geograf, a Anna… Anna chodzi do szkoły i już stworzyła nową planetę, ale nikt jeszcze o tym nie wie.
Pasaulinis Universalusis vertėjas
2121 m. išmaniųjų technologijų kompanija ,,Moogle” pristatė savo naujausią ir pažangiausią išradimą – Pasaulinį Universalųjį vertėją (PUV). Ši programa sugebėjo tobulai išversti bet kokį tekstą. Naudojantis vertėju per porą minučių pavyko iššifruoti bei atkurti senovės egiptiečių, indoeuropiečių ir kitas seniai pamirštas kalbas. Buvo išversti visi iki tol neperskaitomi tekstai. Šis išradimas, kartu su naujais kvantiniais super-kompiuteriais paspartino žmonijos vystymąsi. Deja, įprasta kalba tapo beverte, procesus strigdanti, tad visas žmonių bendravimas buvo perkeltas į elektroninį.
Dėka gabaus programuotojo, XL5, pastangų, vietoje daugybės programavimo kalbų liko vienintelė visuotinai pripažinta ir vartojama. Taip po 60 metų nebeliko šnekamosios kalbos. Tačiau XL5 programuotojo garbei pavadinta kalba nesunaikino žmogiškumo. XL5 kalba vienijo žmones išspręsti visatos paslaptį. Kalba buvo tobula, savo sudėtingumu prilygo visatai. Niekas nežinojo kas buvo XL5 programuotojas, bet buvo išsiaiškinta, kad XL5 naudojo PUV, kad išverstų visatą ir atrastų XL5 kalbą. Remiantis PUV išversta visatos paslaptimi žmonės pagaliau užmezgė ryšius su primityvia ateivių rūšimi Kentauro alfa saulės sistemoje. Tiriant XL5 kalbos atsiradimą ir išbandžius PUV galimybes kalbantis su ateiviais, atsivėrė neribotos jo panaudojimo galimybes kasdieniniame gyvenime.
Kaip visada, buvo skeptikų, kurie ginčijosi prieš universalius vertėjus. Jie pabrėžė pavojus, kuriuos tai gali kelti žmonių emocijoms ir pasitikėjimui tarp žmonių. Vis dėlto nauda neabejotina: gebėjimas suprasti visus planetos gyventojus pagreitino globalizacijos procesą. Buvo išvengta daugybės nereikalingų karų, sukeltų nesusipratimų, ir išgelbėta milijonai gyvybių. Universalus vertėjas laikomas pagrindine žmonijos naujo aukso amžiaus ir tolesnių atradimų priežastimi.
Globaler Universeller Übersetzer
Im Jahr 2121 hat das intelligente Technologieunternehmen „Moogle“ seine neueste und fortschrittlichste Erfindung vorgestellt, den „Global Universal Translator“ (GUT). Dieses Programm konnte jeden Text perfekt übersetzen. Mit einem Dolmetscher war es möglich, in wenigen Minuten altägyptische, indoeuropäische und andere längst vergessene Sprachen zu entschlüsseln und wiederherzustellen. Alle bisher unlesbaren Texte wurden übersetzt. Diese Erfindung beschleunigte zusammen mit neuen Quanten-Supercomputern die menschliche Entwicklung. Leider wurde die gewöhnliche Sprache wertlos und verlangsamte Prozesse, so dass die gesamte menschliche Kommunikation auf elektronische Weise verlagert wurde.
Dank der Bemühungen eines talentierten XL5-Programmierers ist die von ihm entwickelte neue Programmiersprache zur dominierenden Sprache der Welt geworden. Nach 60 Jahren gibt es also keine Umgangssprache mehr. Die zu Ehren des XL5-Programmierers benannte Sprache hat die Menschheit jedoch nicht zerstört. Die XL5-Sprache hat Menschen vereint, um das Geheimnis des Universums zu lösen. Die Sprache war perfekt, in ihrer Komplexität dem Universum ebenbürtig. Niemand wusste, wer der XL5-Programmierer war, aber es stellte sich heraus, dass XL5 GUT benutzte, um das Universum zu übersetzen und die XL5-Sprache zu entdecken. Laut einem GUT übersetzten Mysterium des Universums haben die Menschen endlich Kontakt mit einer primitiven außerirdischen Spezies im Zentauren-Alpha-Sonnensystem aufgenommen. Die Erforschung des Aufkommens der XL5 Sprache und das Testen der Möglichkeiten von GUT beim Sprechen mit Außerirdischen eröffneten unbegrenzte Möglichkeiten für den Einsatz im Alltag.
Wie immer gab es Skeptiker, die gegen Universalübersetzer argumentierten. Sie hoben die Gefahren hervor, die dies für die menschlichen Emotionen und das Vertrauen zwischen den Menschen darstellen könnte. Dennoch sind die Vorteile unbestreitbar: die Fähigkeit, jeden auf dem Planeten zu verstehen, beschleunigte den Prozess der Globalisierung. Viele unnötige Kriege, die durch Missverständnisse verursacht wurden, wurden vermieden und Millionen von Menschenleben gerettet. Der Universalübersetzer gilt als Hauptgrund für ein neues goldenes Zeitalter der Menschheit und seine weiteren Entdeckungen.
Lyg akimirka
Ruduo. Elzės mėgstamiausias metų laikas. Šiluma namuose, o už lango žvarbus vėjas ir medžiai meta lapus. Ir jaukūs vakarai, kuomet mama prieš miegą skaito knygą. Šiandien būtent toks vakaras.
Gulėdama šiltoje lovoje ir besiklausydama švelnaus mamos balso, kuris tarsi hipnotizuodavo, mergaitė nusprendė užmerkti akis. Staiga pajutusi keistą jausmą pravėrė akis ir suprato, jog nebėra savo kambaryje. Kažkokia paslaptinga, keista, bet ne visiškai svetima vieta. Plačios pievos, nedideli nameliai, įvairiaspalviai grybai lyg milžiniški medžiai. Viskas atrodė tarsi sapne – įspūdingai ir magiškai. Staiga žvilgsnį pritraukė besišnekučiuojančios mažos, susivėlusios būtybės smailiomis ausimis, jos labai priminė elfus.
– Ar tiesa, kad Kadorijos karalius uždraudė galimybę kalbėti visiems, išskyrus karališkosios šeimos narius?
– Taip, esu labai sunerimęs. Karalius ketina ištremti šalies gyventojus, kurie nepaklus įsakymui. Tai gali sukelti nesantaiką karalystėje.
– Uždraudus kalbą, šalyje įsivyravo chaosas, nebeliko bibliotekų ir knygynų, slapta gabenamos knygos iš kitos karalystės, mamos pasislėpusios namuose moko vaikus, o kai kur jau prasideda emigracija…
– Jei ir toliau taip bus, šalyje kils sukilimas!
Išgirdusi šitokias kalbas mergaitė nusprendė įsiterpti į pokalbį.
– Atleiskite, aš vardu Elzė. Jūsų pokalbis privertė sunerimti. Kas čia vyksta? Kodėl karalius nori uždrausti kalbą? Juk kalba suteikia spalvų šiam pasauliui ir padeda sukurti ryšį tarp visų būtybių. Tik bendraudami mes galime pažinti vienas kitą! Taip elgtis neteisinga, aš galiu jums padėti!
Į elfus panašios būtybės mielai priėmė keistos, į juos nepanašios būtybės, vardu Elzė, pagalbą. Trumpai pasitarę visi nusprendė keliauti pas karalių. Kai Elzė su draugais atvyko į pilį, iškart nuskubėjo pas karalių. Šis pasipiktinęs klausėsi svetimšalės būtybės minčių apie kalbos svarbą ir įtaką kasdieniniam gyvenimui. Iš pradžių karalius tvirtai laikėsi savo nuomonės, tačiau mergaitė taip įtikinančiai kalbėjo, kad jis pradėjo abejoti savo sprendimu (Išties, kaip jis supras, ką sako pavaldiniai, jei jie negalės kalbėti? Apie tai per savo tuščiagarbiškumą jis net nepagalvojo.). Galų gale karalius nusprendė, kad kalba tikrai yra reikalinga kasdienėje veikloje ir padeda vadovauti karalystei (Jei prasidės emigracija dėl tokio draudimo, kas dirbs laukuose ir pilyje? Hmm… Apie tai jis taip pat nepagalvojo.). Norėdamas vėl sugrąžinti ramybę karalystėje valdovas iškėlė puotą, į kurią buvo pakviesti visi šalies gyventojai. Visi šypsojosi, šaukė „ačiū“, visur skambėjo juokas ir dainos. Ir tas vaizdas Elzei sukėlė tiek šiltų jausmų, jog ji staiga atmerkė akis ir… pajutusi šiltą lovą ėmė svarstyti, kas nutiko. Visa tai buvo tik sapnas? O gal mamos balso užhipnotizuota ji iš tiesų keliavo laiku ir erdve? Kada nors ji būtinai išsiaiškins šią paslaptį!
As if in an instant
Autumn. Elzė’s favourite time of the year. Warmth in the house and behind the window a fierce wind and trees throwing leaves. And cozy evenings when mom is reading a book before bedtime. Such is the evening today.
Lying in a warm bed and listening to her mother’s gentle voice, which seemed hypnotic, the girl decided to close her eyes. Suddenly, when she felt a strange feeling, she opened her eyes and realized she was no longer in her room. It was a mysterious, strange, but a partial alien place. Wide meadows, small cottages, multicoloured mushrooms just like giant trees. Everything looked like a dream – impressive and magical. Suddenly, chatting small, disheveled creatures with pointy ears caught her eye. They reminded her elves.
– Is it true that the King of Kadoria has banned the ability of speaking to everyone except the members of the royal family?
– Yes, I’m very worried. The King intends to expel the inhabitants of the country who will not obey the commandment. This can lead to discord in the kingdom.
– After banning the language, chaos prevails in the country, there are no libraries and bookstores left, books from another kingdom are secretly transported, mothers hide at home teaching children, and in some places emigration has already begun…
– If such a situation continues, there will be a rebellion in the country!
After hearing these speeches, the girl decided to interrupt the conversation.
– I’m sorry, my name is Elzė. Your conversation made me worry. What’s going on here? Why does the King want to ban the language? The language gives colours to this world and helps to create a connection between all beings. Only by communicating can we get to know each other! It’s wrong to do that, I can help you!
Elves looking creatures gladly received the help of a strange, dissimilar being named Elzė. After a brief deliberation, everyone decided to go to the King. When Elzė and her friends arrived to the castle, they immediately rushed to the King. He listened indignantly to the thoughts of a foreign being about the importance of the language and its impact on everyday life. At first, the King held firm to his beliefs, but the girl spoke so convincingly that he began to doubt about his decision (indeed, how will he understand what inferiors say if they cannot speak? He hasn’t even thought about it through his idleness.). After all, the King decided that the language is really necessary in everyday activities and it helps to rule the kingdom (If emigration begins because of such ban , who will work in the fields and in the castle? Hmm… He hasn’t thougt about it either.). In order to restore the peace in the kingdom, the ruler raised a feast to which all the inhabitants of the country were invited. Everyone was smiling, shouting “thank you,” laughter and songs were heard everywhere. And that image caused such a warm feeling for Elzė that she suddenly opened her eyes and… when she felt her warm bed, she started wondering what had happened. Was it all just a dream? Or was she hypnotized by her mother’s voice travelling in time and space? Someday she will surely find out this secret
Gestai į žodžius
V amžiuje prieš Kristų žmonės kalbėjo rankų gestais, nes nemokėjo ištarti garsų. Tačiau vieną dieną Vitalijus nusprendė, kad kalbėti rankų gestais yra nepraktiška. Garsus galėtų išgirsti daug daugiau žmonių, negu pamatyti rankas. Jo idėjai pritarė ne visi. Daugelis žmonių nenorėjo pakeisti savo tradicijų, nes tai jau darė amžių amžius ir kalbos keitimas reikštų tautos išdavimą. Erikas, miestelio meras, taip pat nepritarė, nes nenorėjo vargintis mokydamasis nereikšmingų dalykų.
Vitalijus jautėsi sugniuždytas, kad visi nepritarė jo idėjai, tačiau jis dieną ir naktį plušo kurdamas garsus atitinkančius rankų gestus, galvodamas, kad šis išradimas padės ne tik jam, bet ir visiems pasaulio gyventojams. Jis nepasidavė net žmonėms, kurie elgėsi su juo lyg su šiukšle, ypač Florencijai, kuri jo nemėgo nuo pat mažens, nes jis niekada nepakluso taisyklėms.
Kai Vitalijus buvo sukūręs keletą žodžiu, jis jais pasidalino su Florencija, nes ji gyveno šalia ir galvojo, kad pavyks pakeisti jos nuomonę. Iš pradžių ji nesuprato, ką sako Vitalijus, bet ši nauja kalba jai skambėjo labai gražiai ir moderniai, taip pat ji pasirodė šiek tiek ir praktiška. Florencijai taip patiko, kad net pamiršo apie savo neapykantą Vitalijui ir pasisiūlė jam padėti kurti kalbą. Jie dirbo kiekvieną dieną, pradėjo kurti žodyną, kuriuo galėtų naudotis kiekvienas.
Miestelio meras sužinojo, kad Florencija padeda kurti Vitalijui garsus ir labai supyko, nes ji buvo jo žmona. Erikas, kaip miesto meras, uždraudė jiems kurti garsus ir pagrasino pasodinti juodu į kalėjimą. Florencija labai nusiminė, todėl išsižadėjo savo vyro. Erikas buvo pilnas neapykantos ir pavydo Vitalijui, todėl išsivežė Florenciją toli toli, kur niekas jos nerastų. Erikas visiems pranešė, jog Florencija išvyko pasisvečiuoti pas savo gimines ir nei vienas miestelio žmogus neįtarė nieko blogo.
Tačiau Vitalijus žinojo, kad ji neturi giminių už miestelio ribų, nes jie buvo pažįstami nuo pat mažumės, tad jis pradėjo tyrinėti kur iš tikrųjų yra jo partnerė. Jis įsibrovė į Eriko namus ir ten, ant jo darbo stalo, rado jo dienoraštį, kuriame simboliais nupiešta Florencijos buvimo vieta. Vitalijus nieko nelaukdamas išsiruošė kelionėn ir labai nustebo, kai pakeliui išgirdo žmones kalbančius jo kalba. Pasirodo, Florencija sugebėjo išmokyti žmones šios nuostabios kalbos ir ji sklido kaip virusas.
Grįžę, Vitalijus ir Florencija papasakojo žmonėms kaip negražiai pasielgė Erikas ir jis buvo nubaustas. Naujuoju meru buvo išrinktas Vitalijus, kuris atsidėkojo žmonėms ir prižadėjo juos išmokyti savo kalbos. Po 6 mėnesių Vitalijus pagaliau pabaigė kurti savo kalbą ir įkūrė kalbos institutą, kuriame galėjo mokytis visi. Vitalijus pervadino savo gimtajį miestelį Florencija, o jo sukurtą kalbą žmonės praminė Italų kalba.
Gestures to Words
In the 5th century BC, people spoke with hand gestures because they could not utter sounds. But one day Vitaly decided that talking with hand gestures was impractical. Many more people could hear the sounds than see their hands. Not everyone supported his idea. Many people did not want to change their traditions because they had already done so for ages and changing the language would mean betraying the nation. Eric, the mayor of the town, also disagreed because he did not want to bother learning insignificant things.
Vitaly felt overwhelmed that not everyone agreed with his idea, but he ploughed day and night to create sounds that corresponded hand gestures, thinking that this invention would help not only him but all the people of the world. He did not even surrender to the people who treated him like a piece of garbage, especially Florence, who did not like him from an early age because he never obeyed the rules.
When Vitaly had created a few words, he shared them with Florence because she lived very close by and thought he would manage to change her mind. At first, she did not understand what Vitaly was saying, but this new language sounded very nice and modern to her, and it also turned out a little practical. Florence liked it so much that she even forgot about her hatred for Vitaly and offered to help him create the language. They worked every day, started creating a dictionary that everyone could use.
The mayor of the town learned that Florence was helping Vitaly make the sounds and was very angry because she was his wife. Eric, being the mayor of the city, forbade them to make noises and threatened to throw them into jail. Florence was very upset, so she renounced her husband. Eric was full of hatred and jealous of Vitaly, so he took Florence far, far away, where no one would find her. Eric informed everyone that Florence had gone to visit her relatives and no one in town had suspected anything bad.
However, Vitaly knew she had no relatives outside the town because they had been familiar from an early age, so he began to explore where his partner was actually. He broke into Eric’s house and there, on his desk, found his diary with a symbolic drawing of Florence’s whereabouts. Vitaly set out on a journey without waiting for anything and was very surprised to hear people speaking his language along the way. It turns out Florence was able to teach people this amazing language and it spread like a virus.
When they returned, Vitaly and Florence told people about the dreadful deeds of Eric, and he was punished. Vitaly was elected the new mayor; he thanked the people and promised to teach them the new language. After six months, Vitaly finally finished creating his language and founded a language institute where everyone could study. Vitaly renamed his hometown Florence, and the language he created was called Italian.
Kaip idiomos atsirado?
Tolimoje ateityje lingvistai sukurs laiko mašiną. Užuot panaudoję ją žmonijos praeities klaidoms ištaisyti, jie nuspręs grįžti atgal, į Kloto planetos sukūrimą. Jie išsiaiškins, jog galėjo keliauti dar prieš planetos atsiradimą, ir pamatys, kaip pagrindinė deivė Gesyn su savo pagalbininku Ediomu kūrė Kloto kalbas. Deja, toliau į praeitį jie nenukeliaus, todėl užfiksuos tik tai, ką matė.
Anuomet, kai Ediomas vadovavo kalbos kūrimui, kalba buvo sudėtinga ir labai sunkiai suprantama paprastiems mirtingiesiems. Jis nuolat sugalvodavo sudėtingų ir negirdėtų frazių, kurių reikšmės kartais nežinodavo net jis pats. Ediomas ir Gesyn valandų valandas praleisdavo kurdami jų reikšmes. Vieną dieną Ediomas sujungė atsitiktinius žodžius ir sukūrė frazę “be in a pickle”*. Deja, mūsų kelionių laiku mašina negalėjo visko atkurti, todėl negalėjome visko suprasti, bet štai ką išgirdome:
Gesyn:
– Bet tai absurdas! Mes atsidūrėme keblioje padėtyje, Ediomai.
Dabar, turėdami tai mintyje, kalbininkai privalėjo sukurti šios frazės reikšmę. Pirmiausia, jie suprato ją visiškai pažodžiui ir pabandė užauginti milžinišką agurką, kurį panardino marinate. Jiems pavyko ir jie nutarė pažiūrėti, kas nutiktų, jei vienas jų atsidurtų tame marinuotame agurke. Kol jie taip mąstė, agurke esantis mokslininkas nusirito laiptais žemyn ir negalėjo išlipti. Jis buvo ant pilvo, tokioje pat beviltiškoje padėtyje, lyg vėžlys ant nugaros. Mąstytojas sušuko:
– DRAUGUŽIAI, AŠ ATSIDŪRIAU MARINUOTAME AGURKĖLYJE!
Jo draugai viršuje nusprendė suteikti šiai frazei reikšmę, būti bėdoje. Vargšeliui savo bendraminčiui padėjo išsigelbėti tik po daugybės ginčų, diskusijų ir reikšmės užrašymo.
Mašina ištransliavo ir kitokį garsą, tarsi dievai žinotų, kad mes kalbame kita kalba. Iš to, ką suprato mokslininkai, tai buvo dar viena frazė: “Niemalsden Kuchen vor dem Anschnitt loben”**. Jie nesuprato, ką tai galėtų reikšti, bet bandė mąstyti logiškai. Jei kalbama apie pyrago vidų, galbūt svarbu yra tai, kaip jis iškepė? Bet kodėl negalima jo girti? Gal todėl, kad negali žinoti, koks jis bus? Galiausiai mokslininkas kai ką tikrai žinojo, Dievai tikrai mėgsta saldumynus ir jie yra smaližiai, nes, kodėl žodis “pyragas” būtų įrašytas į frazę, jei jis jiems nepatinka?
Dėl kažkokios velniškos priežasties kalba vėl pasikeitė. Pasigirdo frazė: “Nertis iš kailio”. Jie tikrai nenorėjo niekam gyvam “nunerti” odos, todėl praleido porą nenuilstančių naktų, kol suprato, kad jie patys tai ir dare. Šiai frazei suteikė reikšmę: “labai stengtis”.
Po ilgų ir nesibaigiančių darbų Gesyn nutarė paerzinti Ediomą. Ji nusprendė jo kūrybą vadinti idiomomis, o ne ediomomis. O jis iki šiolei dar jai taip ir neatsikirto. Žinoma, jog per jų ginčą, laiko mašina galėjo šiek tiek sugesti ir sprogti prieš svarbiausią mūsų tyrimo momentą. Taigi mums liko tik šios istorijos nuotrūpos ir mūsų prisiminimai.
*Būti keblioje, sudėtingoje situacijoje
**Negirk dienos be vakaro
HOW IDIOMS CAME TO BE
In the far future, linguistic scientists will create a time machine. Instead of using it to correct humanity’s past mistakes, they will decide to go back in time when the planet was created, to be more precise, to Cloth‘s period. They will find out that they were able to travel before the planet even existed and will see the main Goddess Gesyn with her helper Ediom creating the languages. Sadly, they won‘t be able to go back any further. So, they documented everything, they saw.
Ediom being in charge of making the Language, tried to do it as complicated as mere mortals couldn‘t understand. He thought of difficult and unbelievable phrases that even he sometimes didn’t know the meaning of. Ediom and Gesyn spent hours on creating the meanings for them. One day Ediom combined random words and created a phrase: “to be in a pickle*“. Sadly, our time travel machine couldn’t recreate it all so, we weren’t able to hear everything, but this is what we heard.
Gesyn: ’’But that’s absurd! Ediom, we are in difficult situation’’.
The linguistic scientists had to create a meaning for this phrase. They firstly took it quite literally and tried to grow a giant cucumber and sank it in a pickle. They succeeded and then tried to see what would happen if they were in the pickle. While they were dreaming, the scientist that was in this pickle rolled downs the stairs as he was unable to get out. He was lying so, a reverse turtle situation and he yelled: “GUYS, I’M IN A PICKLE! “
His friends upstairs decided to give the meaning to this phrase – to be in trouble. It is worth mentioning that they only went to help the scientist out after having an argumentative discussion and writing the meaning of the phrase down.
Furthermore, the machine started to broadcast a different sound as if the Gods knew we’re speaking in another language. From what the scientists understood it was another phrase “Niemals den Kuchen vor dem Anschnitt loben“**. They didn’t understand what it could mean but they tried to think logically. If they talk about the inside part of the cake, probably it is worth mentioning how well it is done? But why can’t they praise it, maybe because they can’t predict how it’ll turn out? In the end, the scientists have learnt something for certain. Gods love sweets and have a sweet tooth, because why would they put the word cake in the phrase?
For some darn reason, the language switched again. They heard the phrase “Nertis iš kailio“***. They didn’t want to skin anyone alive. So, they spent a couple of tireless nights trying to give a meaning until they understood that they had been doing it all the time and gave it the meaning “trying very hard“.
Gesyn decided to punish Ediom due to making his phrases so hardly understandable. She decided to call his phrases idioms instead of edioms. He hasn’t quite gotten back at her yet. During their argument, the time machine might have slightly malfunctioned and exploded in front of the most important archive about our project. So, all we have left with are these stories and our memories.
* Be in a very difficult situation
** “Never praise the cake before the cut“
***“get out of skin“
Daktaras Moras
Daktaras Morrisonas atsibunda gulėdamas smėlingame paplūdimyje, staiga atsistoja ir apsižvalgo. Jis apsižvalgęs supranta, kad yra saloje, kurios viduryje džiunglės. Jis miglotai prisimena, kad audringą naktį buvo kruiziniame laive.
Svarstydamas, ką daryti toliau, jis pamato kažką judanti džiunglėse, žiūri arčiau ir, nors negali išsiaiškinti detalių, tikrai gali pasakyti, kad tai žmogus. Morrisonas šaukia žmogų galvodamas, kad galbūt jie galėtų padėti jam išsigelbėti iš šios salos. Kai jis rėkia, žmogus pradeda bėgti atgal į džiungles, o Morrisonas, nenorėdamas prarasti to, kas gali būti jo vienintelė galimybė grįžti namo, vejasi juos. Jis bėga paskui žmogų tankiose džiunglėse, ir kai jis pradeda artėti prie jų, žmogus pakliūva ir rėkia, Morrisonas pagaliau juos pasivys ir pamatys, kad jie dėvi lapus kaip drabužius, bet daktaras Morrisonas ilgai tuo nesidžiaugia, nes jis taip pat mato, kad žmogus gausiai kraujuoja iš kojos, gydytojas nedelsdamas pradeda daryti viską, ką gali, kad gydytų žaizdą, galų gale tvarstydamas ją audinio gabalėliais, kuriuos nuplėšė nuo savo drabužių. Baigęs gydyti žmogų, jis pasižiūri į viršų ir pastebi, kad jį iš visų pusių supa tos pačios gentinės išvaizdos žmonės, jie visi atkreipia į jį ietis. Morrisonas bando su jais bendrauti, bet kai genties žmonės atsako, jis negali suprasti nė vieno žodžio, kurį jie sako. Vietinius gyventojus erzina šis kalbos barjeras, ir du iš jų staiga sugriebia Morrisoną už rankų, o kiti iš paskos seka su savimi, nešdami sužeistą draugą. Jie veda daktarą Morrisoną į, atrodo, jų namus, džiunglėse esančią proskyną, pripildytą primityvių namų. Morrisonas nuvedamas į proskynos centrą, kur jį pasitinka labai senas žmogus, kuris, atrodo, yra šios salos vadovas. Daktaras Morrisonas ir salos vadas bando ir nesugeba susišnekėti tarpusavyje, o tai darydami, viršininkas pastebi, kaip buvo sutvarstyta sužeisto vietinio žmogaus žaizda. Pamatęs tai, viršininkas tuoj pat pradeda kažką sakyti kitiems vietiniams gyventojams, o netrukus po to, kai daugelis vietinių gyventojų atnešė įvairiausių skanėstų, kuriuos galėjo valgyti daktaras Morrisonas, jis buvo vaišinamas didžiausiu svetingumu, net ir savo mažu namu kuriame galėjo išsimiegoti. Kitą dieną Morrisonas bandė paaiškinti vietiniams gyventojams, kad jam reikia plausto, kad jis galėtų išplaukti iš salos ir grįžti namo, o po kelių valandų bandymų nuotraukomis ir rankų gestais aiškinimo, kas yra plaustas, vietiniai gyventojai suprato, ir pradėjo rinkti medžiagas. Maždaug po savaitės plaustas buvo beveik baigtas, tačiau daugelis vietinių gyventojų susirgo, o visame kūne atsirado pūslių, gydytojas žinojo, kas tai yra, tačiau neturėjo išteklių jiems padėti. Taigi vietiniai gyventojai, nežinodami, kodėl taip atsitiko, apkaltino gydytoją ir bandė jį sugauti, tačiau Morrisonui pavyko prieiti prie plausto ir įstumti jį į vandenį pačiu laiku, plaustas vos pluduriavo ant vandens, bet nebuvo kiauras, ir taip gydytojas išplaukė į lauką tikėdamasis grįžti namo.
Dr. Morr
Dr. Morrison awakes laying on a sandy beach, he springs up and looks around. He takes in his surroundings and realizes that he’s on an island with a thick jungle in the middle. He vaguely remembers being on a cruise ship on a stormy night, but it’s all very fuzzy.
As he contemplates what to do next, he sees movement in the jungle, he looks closer and while he can’t make out the details, he can definitely tell that it’s a person. Morrison calls out to the person thinking that maybe they could help him get off this island. As he screams the person bolts back into the jungle, and Morrison, not wanting to lose what may be his only chance of getting home, chases after them. He runs after the person in the dense jungle, and as he starts nearing them, the person trips and screams, Morrison finally catches up to them and sees that they’re wearing leaves as clothes in a tribal fashion, but Dr. Morrison can’t dwell on that for long because he also sees that the person is bleeding profusely from his leg, the doctor, without delay, starts doing everything he can to treat the wound, in the end bandaging it up with pieces of cloth that he ripped off his own clothing. As he finishes treating the person, he looks up and notices that he’s been surrounded on all sides by more tribal-looking people, they’re all pointing spears at him. Morrison tries to communicate with them but when the tribespeople answer he can’t understand a word they’re saying. The natives get irritated by this language barrier, and two of them suddenly grab Morrison by his arms while the others follow closely behind, carrying their injured friend. They lead Dr. Morrison to what appears to be their home, a clearing in the jungle filled with primitive houses. Morrison is taken to the centre of the clearing where he’s met by a very old-looking person who seems to be the leader of this island. Dr. Morrison and the chief of the island try and fail to communicate with each other, and as they are doing so, the chief notices how the wound on the injured native has been bandaged up. Seeing this, the chief immediately starts saying something to the other natives, and soon after many natives started bringing different sorts of delicacies for Dr. Morrison to eat, he was treated with the greatest hospitality available, even getting his own little house to sleep in.
The next day Morrison tried to explain to the natives that he needed a raft to get off the island and go home, and after several hours of trying to explain what a raft is through pictures and hand gestures the natives got a rough idea and started gathering materials. After a week or so, the raft was almost finished, but a lot of the natives had been getting sick, with blisters appearing all over their bodies, the doctor knew what it was, but he didn’t have the resources to help them. And so the natives, not knowing why this was happening, blamed the doctor and tried to capture him, but Morrison managed to get to the raft and push it into the water just in time, the raft was barely keeping him afloat but it wasn’t sinking, and so the doctor set sail hoping to get back home.
Pirmas žmonių kontaktas su svetimomis būtybėmis
2221 metai, pirmasis žmogaus skrydis į Marsą. Pirmajam skrydžiui į Marsą buvo ruošiama Sylvia Dean – žymi Amerikos astronautė.
Iki šiol Marsą tyrinėjo tik iš Žemės ir buvo žinoma, kad ten egzistuoja savita gyvybės forma. Astronomai teigė: jeigu kitose planetose egzistuoja gyvybė, žmonės privalo ją ištirti iš arčiau. Tai galėtų būti naujo gyvenimo pradžia, nes Žemės gyventojai galėtų pasinaudoti tos civilizacijos žiniomis.
Nors Marsas buvo tyrinėjamas jau kelis šimtmečius, astronomai negalėjo įsivaizduoti, koks bus pirmas susitikimas su marsiečiais. Buvo sunku nuspėti, kaip visa tai vyks, ir kaip jie sutiks žmones savoje planetoje. Tyrinėtojai jau seniai gaudavo tam tikrus garsinius signalus iš Marso, tačiau ilgą laiką jų negalėjo suprasti. Pagaliau kodas buvo iššifruotas ir žemiečiai atrado bendravimo būdą. Jau prieš skrydį buvo aišku, kad marsiečiai bendrauja savo kalba – garso signalais, kurių žmonės tiesiog nesugebėjo atkartoti. Mokslininkai pradėjo kurti įrenginį, kuris padėtų užmegzti ryšį su Marso gyventojais. Kai prietaisas buvo visiškai užbaigtas, astronautų komanda, kuriai vadovavo Sylvia Dean, buvo pradėta ruošti skrydžiui. Skrydis truko šešias žemės savaites. Nusileidę Marse astronautai pamatė būtybes, panašias į žmones, kurios buvo priešiškai nusiteikusios. Prietaisas žmonėms padėjo užmegzti ryšį su jais.
Prietaisas išvertė: Sveiki atvykę!
Taip užsimezgė ryšys su nauja civilizacija. Šią akimirką žmonija perėjo į naują egzistencijos lygį.
Po daugelio metų žmonių bendravimo su marsiečiais gyvenimas Žemėje visiškai pasikeitė. Marso būtybės pasidalino savo žiniomis, todėl dabar kas ketvirtas žmogus jau mokėjo naująją kalbą, kuri buvo pavadinta marsiečių dialektu.
Marsiečių dialekto abėcėlė:
A – Ž, B – Z, C – V, E – U, F – T, G – S, H – R, I – P, J – O, K – N, L – N, M – Č, N – Š, O – Ū,
P -Ų, R – Į, S – Ė, T – Ę, U – Ą, V – AU, Z – EU, Ž – OU.
Pierwszy kontakt człowieka z istotami pozaziemskimi
Rok 2221, pierwszy lot człowieka na Marsa. Do pierwszego lotu na Marsa szykuje się wybitna amerykańska astronautka Sylwia Dean.
Dotychczas Mars był badany tylko z Ziemi i wiadomo było, że istnieje tam osobna forma życia. Astronomowie stwierdzili, że jeżeli życie istnieje na innych planetach, to ludzie muszą je dokładniej zbadać. To może być początek nowego życia, gdyż mieszkańcy Ziemi mogliby wykorzystać wiedzę tej cywilizacji.
Pomimo iż Mars był badany już przez wiele setek lat, astronomowie nie mogli sobie wyobrazić, jakie będzie pierwsze spotkanie ludzi z Marsjanami. Trudno było przewidzieć, jak to wszystko się odbędzie i jak spotkają ludzi na swojej planecie. Uczeni już od dawna otrzymywali pewne sygnały dźwiękowe z Marsa, ale przez długi czas nie mogli ich zrozumieć, jednak wreszcie kod został odkryty i Ziemianie odkryli sposób na komunikowanie się z nimi. Już przed lotem było wiadomo, iż Marsjanie porozumiewają się we własnym języku – za pomocą sygnałów dźwiękowych, których ludzie nie byli w stanie odtworzyć. Naukowcy rozpoczęli prace nad urządzeniem, które pomogłoby nawiązać kontakt z mieszkańcami Marsa. Gdy urządzenie było w pełni gotowe, zespół astronautów kierowany przez Sylwię Dean rozpoczął przygotowania do lotu. Lot trwał sześć ziemskich tygodni. Po lądowaniu na Marsa astronauci zobaczyli wrogo nastawione istoty przypominające ludzi. Urządzenie pomogło ludziom nawiązać z nimi kontakt:
– Ćuę żęszunuću ężpnu! – rzekli ludzie.
– Ęęauopnp żęaupnu! – odpowiedzieli Marsjanie.
Urządzenie przetłumaczyło: Witamy!
Tak właśnie został nawiązany kontakt z nową cywilizacją, i w tym momencie ludzkość przeszła na nowy poziom egzystencji.
Po wielu latach kontaktowania się z Marsjanami życie na Ziemi całkowicie się zmieniło. Stworzenia marsjańskie podzieliły się swoją wiedzą, i teraz już co czwarty człowiek znał nowy język, zwany dialektem marsjańskim.
Alfabet marsjański:
A – Ż, B – Z, C – V, E – U, F – T, G – S, H – R, I – P, J – O, K – N, L – N, M – Ć, N – SZ, O – Ó,
P -Y, R – Ł, S – Ę, T – J, U – Ą, V – CH, Z – CZ, Ż – Ń.
First human contact with alien creatures
Year 2221, first human flight to Mars. Sylvia Dean, a famous American astronaut, was being prepared for this flight.
Until now, Mars was only studied from the Earth and it was known that a distinctive life form exists there. As the astronomers stated, if life exists in other planets, humans should examine it from the higher proximity. It could be the start of a new life because the inhabitants of the Earth could use the knowledge of that civilization.
Although Mars was researched for several centuries, astronomers could not imagine what the first encounter with Martians would look like. It was hard to predict how would it all go and how Martians would greet humans in their planet. For a long time researchers have been receiving audio signals from Mars but for quite a while they could not understand them. Finally, the code has been discovered to decipher the signals and so, humans found the way to communicate with Martians. It was clear before the flight that they communicate in their own language using audio signals which people simply were not able to reiterate. Scientists started building the device, which would help to establish the connection with the inhabitants of Mars. Once the device was completely built, the team of astronauts with their leader Sylvia Dean started the preparation process for the upcoming flight. The flight took six weeks in total in Earth time. When the astronauts descended upon Mars, they saw creatures, similar to humans, which seemed to be hostile. The device helped the humans to establish the contact with them.
– Dv yirmt kvzxv! (We bring peace) – said people.
– Dvoxlnv! – replied Martians.
The device translated Welcome!
Just like that the contact with the new civilization was established and at that moment, the human population entered the new level of existence.
After many years of communication between humans and Martians, life on Earth changed completely. Creatures of Mars shared their knowledge and nowadays one out of four humans knew the new language, which was named a Martian dialect.
The alphabet of the Martian dialect:
A – Z, B – Y, C – X, D – W, E – V, F – U, G – T, H – S, I – R, J – Q, K – P, L – O, M – N, N – M, O – L, P – K, Q – J, R – I, S – H, T – G, U – F, V – E, W – D, X – C, Y – B, Z – A.
Der erste Kontakt mit außerirdischen Lebewesen
Das Jahr 2221, der erste Kontakt mit außerirdischen Lebewesen, der erste menschliche Flug zum Mars. Für den ersten Flug zum Mars wurde Sylvia Dean – eine berühmte amerikanische Astronautin vorbereitet.
Bisher wurde der Mars nur von der Erde aus erforscht, und es war bekannt, dass es dort eine eigentümliche Lebensform gibt. Astronomen sagten: wenn das Leben auf dem anderen Planeten existiert, müssen die Menschen es von der Nähe erforschen. Das könnte der Beginn eines neuen Lebens sein, weil die Bewohner der Erde das Wissen dieser Zivilisation benutzen könnten.
Obwohl der Mars schon seit einigen Jahrhunderten erforscht wird, konnten Astronomen es sich nicht vorstellen, wie das erste Treffen mit Marsmenschen aussehen wird. Es war schwer vorherzusagen wie das alles passieren wird und wie sie die Menschen auf ihrem Planeten treffen werden. Die Forscher empfangen seit langem bestimmte hörbare Signale vom Mars aber sie konnten lange es nicht verstehen und schließlich wurde der Code entdeckt, die Erdbewohner entdeckten eine Kommunikationsmethode mit denen. Vor dem Flug war es schon klar dass Marsmenschen in ihrer eigenen Sprache verkehren – Tonsignale, auf die Leute schufen einfach nicht zu erwidern. Wissenschaftler haben angefangen, ein Gerät zu entwickeln, um eine Verbindung mit den Marsbewohnern zu erstellen. Wenn das Gerät komplett fertig war begann ein Astronautenteam unter der Leitung von Sylvia Dean mit den Vorbereitungen für den Flug. Der Flug dauerte sechs Erdwochen. Bei der Landung auf dem Mars sahen die Astronauten menschenähnliche Kreaturen welche feindselig waren. Das Gerät half den Leuten, sich mit ihnen zu verbinden.
– Čuė žęšunuču ęžpnu! – sagten die Leute.
– Ėęauopnp žęaupnu! – antworteten die Marsianer.
Das Gerät übersetzte: Willkommen!
So wurde die Verbindung mit neuer Zivilisation ausgefunden und in diesem Moment überging die Menschheit auf ein neues Existenzniveau.
Nach vielen Jahren menschlicher Interaktion mit den Marsmenschen änderte sich das Leben auf der Erde völlig. Die Kreaturen des Mars teilten ihr Wissen und jetzt kannte jeder Vierte die neue Sprache, die Marsdialekt hieß.
Das Alphabet des Dialekts.:
A – Ž, B – Z, C – V, E – U, F – T, G – S, H – R, I – P, J – O, K – N, L – N, M – Č, N – Š, O – Ū,
P -Ų, R – Į, S – Ė, T – Ę, U – Ą, V – AU, Z – EU, Ž – OU.
Melagiai
Vidurinėje žemėje prieš 4000 metų žmonės atrado elfus ir tuomet kilo didžiulė problema – žmonės nesuprato elfų kalbos, tad niekaip nepavykdavo su jais susikalbėti.
Skurdžiausiame vidurinės žemės kampe saulė apšvietė mažą kaimelį Nadirį. Jame prabudo 24 metų Alfredas, kuris kaip ir kiekvieną dieną išėjo dirbti į mišką su bendradarbiu Riku.
Praėjus penkioms darbo valandoms, visi išgirdo šauksmą:
-AH! GELBĖKIT!
Atbėgę patikrinti šauksmo šaltinio, nieko nerado. Apsidairę pasigedo Riko.
Kol kiti miško darbininkai išbėgo pakviesti šerifo, Alfredas pats pradėjo ieškoti draugo. Paėjęs keletą kilometrų gilyn į mišką, pastebėjo purve įspaustus Riko pėdsakus, kuriais ir nusekė. Šalia paskutinio pėdsako gulėjo akmuo. Alfredas pakėlė akmenį ir jį apakino šviesa. Ten buvo elfai!
Atgavęs žadą Alfredas pradėjo šaukti:
-KAS JŪS TOKIE?!
Elfai kažką sumurmėjo, tačiau Alfredas nieko nesuprato, tik žiūrėjo išsigandęs į būtybes su žmogaus veidu ir ilgomis, smailiomis ausimis. Jų raudonplaukė vadė garsiai kažką murmėdama išėjo į priekį. Vienintelis žodis kurį pagavo Alfredas buvo „pau“, vėliau jis ją taip ir vadino. Po kelių valandų bandymo susišnekėti pasirodė šerifas su gelbėjimo komanda. Visus domino tik elfai.
Alfredas ir elfai buvo nuvežti į vidurinės žemės sostinę Gothalą, kuriame žmonių ir elfų lyderiai bandė susikalbėti, bet jiems, kaip ir Alfredui, nieko neišėjo. Kelionės metu Alfredas ir Pau pradėjo suprasti vienas kitą, o kelionės pabaigoje jau galėjo truputį susikalbėti. Besikalbant Alfredas pastebėjo žiedą kabantį ant Pau kaklo ir staiga prisiminė seną draugą kalvį Korvusą, kuris už gerą užmokestį tikrai galėtų išspręsti susikalbėjimo problemą.
Kadangi buvo seni draugai Alfredas susiderėjo su kalviu Korvusu, kad už maišelį auksinių pagamintų žiedus vertėjus. Po kelių savaičių darbo Korvusas sukūrė žiedus, kurie padėjo žmonėms ir elfams suprasti vienas kitą. Pradėję vieni kitus suprasti, žmonės nebenorėjo su elfais bendrauti, nes elfai turėjo neigiamą nuomonę apie žmones.
Kilo karas tarp elfų ir žmonių. Viename karo mūšyje susitiko Alfredas ir Pau. Alfredas pamatė verkiančią ir sau po nosim murmančią elfę. Jis suprato kelis žodžius: „Jūs mums buvote geri.“
Norėdamas suprasti daugiau pasinaudojo žiedu:
-Visi žmonės yra mulkiai!- išvertė žiedas.
Alfredas suprato, jog žiedas verčia neteisingai. Numetęs ginklą ir pakėlęs rankas priėjo prie Pau ir ištarė jai jau girdėtą vardą: Korvusas. Tuomet ir Pau suvedė galus. Alfredas ir Pau pasitraukė iš kovos ir nuvyko į Gothalą.
Kelionės metu pramoko vienas kito kalbą. Įėję į kalvę, prispaudė Korvusą pasakyti tiesą. Korvusas prisipažino, kad norėdamas pasipelnyti sukūrė žiedus melagius. Trokšdami susikalbėti žmonės ir elfai ėmė masiškai pirkti žiedus, o kadangi žiedai viską melavo, kilo karas, kas buvo labai palanku Korvusui, nes abi pusės ėmė pirkti ginklus iš jo. Šį pokalbį nugirdo šerifas ir apie šį melą pranešė visai vidurinei žemei.
Karas baigėsi tačiau nesantaika tarp elfų ir žmonių egzistuoja iki šiol.
Liars
In Mid Earth 4000 years ago, people discovered elves, there was a huge problem – people did not understand their language so there was no way to speak with them.
In the poorest corner of Mid Earth the sun illuminated a small village Nadir. Alfred, a 24-year-old guy, woke up. He and his co-worker Rick went out to work in the woods.
After five hours of work everyone heard a cry:
-AH! HELP!
When they came to check the source of the cry they found nothing. Looking around they noticed Rick was missing.
While other workers ran to call the sheriff, Alfred began looking for his friend on his own. After walking a few kilometers deep into the forest he noticed Ricks footsteps in the mud. Next to the last one there was a stone. Alfred picked it up and was blinded by light. There stood elves!
After regaining his composure Alfred began to shout:
-WHO ARE YOU?!
The elves muttered something but Alfred didn’t understand anything, just stared at the creatures with human faces and long pointed ears. Their redhead leader stepped forward muttering something loudly. The only word Alfred understood was “pau” which he later called her by. After a few hours of trying to talk, the sheriff appeared with a rescue team. Everyone’s only interest was elves.
Alfred and the elves were taken to Gothal, the capital of Mid Earth where humans and elves tried to converse but like Alfred, failed. During the trip Alfred and Pau began to understand each other, by the end of ride they could already talk a little. As they spoke Alfred noticed a ring hanging around Pau’s neck, he remembered a friend Corvus the blacksmith who solves problems of communication for a good fee.
Since they were friends Alfred negotiated with Corvus to make translators for a bag of gold coins. After weeks of work Corvus created rings that helped humans and elves grasp each other. When they started to understand each other humans no longer wanted to communicate with elves because they had a bad opinion on humans.
There was a war between elves and humans. Alfred and Pau met during the war. He saw her crying and murmuring under her nose. He understood a few words: ‘‘You were good to us.“
To know more he used a ring:
“All people are scums!” the ring translated.
Alfred realized that the ring was translating badly. He dropped his weapon and approached Pau, he told her a name that she recognized – Corvus. Then Pau put the pieces together. They withdrew from the fight and went to Gothal.
Until they arrived, they learned a bit of each other’s language. Entering the forge they made Corvus to tell the truth. Corvus admitted that he had created liar rings to make a lot of money. To understand each other humans and elves began to buy rings. As the rings lied to everyone, war broke out that being beneficial to Corvus for both sides began to buy weapons from him. This conversation was heard by the sheriff and the lie was reported to the entire Mid Earth.
The war was over but the feud between elves and humans still exists to this day.
Kalbos atveria duris
Kartą miesto pakraštyje vaikinas Tomas sutiko malonų vyrą vardu Maiklas. Jie susipažino vietinėje kavinukėje, į kurią buvo užsukę išgerti kavos ir taip praleisti pietų pertrauką.
Jų pažintis prasidėjo kai Maiklas užkliuvo už Tomo ir jį apipylė verdančia kava. Norėdamas išpirkti savo kaltę jis pasiūlė nupirkti naujus marškinius, bet tai buvo neįmanoma, todėl Maiklas pasiūlė pasikviesti jį į savo sodybą ir bent taip atlyginti žalą.
Ilgai negalvodamas ir nieko neįtardamas Tomas sutiko. Jie sėdo į Maiklo automobilį ir išvažiavo. Kelionė prasidėjo smagiais pokalbiais. Staiga, netikėtai mašinos variklis užgeso. Vaikinai, nesupratę kas įvyko, išlipo iš mašinos ir bandė apžiūrėti, kas nutiko. Tomas norėjo išsikviesti pagalbą, bet giliame miške nebuvo ryšio. Maiklas pasiūlė eiti pėsčiomis per mišką, nes žinojo trumpesnį kelią.
Lauke temo, darėsi vis šalčiau ir tamsiau. Tomui nuo ėjimo paskaudo kojas. Jis visą laiką eidamas Maiklui už nugaros tylėjo. Jam atrodė, jog jie vaikšto po mišką jau visą amžinybę, tačiau dar nepasiekė jokio pastato. Maiklas atrodė ryžtingas. Jis ėjo drąsiai, dideliais žingsniais žengė į priekį. Tomas negalėjo apsispręsti, ar tai jį guodė, ar neramino. Kaip šis nepažįstamasis kuo puikiausiai orientuojasi tamsiame miške? Staiga Maiklas sustojo, taip priversdamas Tomą atsitrenkti į jį. Tomas, pakėlęs akis tolumoje, pro medžių tankias šakas, išžvelgė blyksinčią melsvą švieselę. Vaikinai patraukė spindulio link.
Tomas net suriko iš nuostabos. Prieš juos stovėjo milžiniškas objektas. Iš jo sklido dūmai ir įvairiausi garsai. Tomas norėjo bėgti, lėkti kuo toliau nuo šios kraupios vietos, tačiau iš baimės ir nuostabos jis visiškai sustingo vietoje ir negalėjo pajudinti nei vienos kūno dalies. Staiga, jis pajuto Maiklo ranką ant savo kairio peties. Kažkodėl jis pasijuto saugus ir atgavo gebėjimą galvoti bei visus savo pojūčius. Šis keistai atrodantis objektas prasivėrė ir atskleisdamas tamsą, tamsesnę už naktį. Tomas atsigręžė į Maiklą tikėdamasis pamatyti tokią pat veido išraišką, tačiau Maiklo veidas buvo perkreiptas kraupia bei šiurpą keliančia šypsena. Tomui, kruopščiai betyrinėjant Maiklo veidą, jis už nugaros pajuto nežmoniškai stiprų stumtelėjimą. Ši jėga privertė Tomą paskęsti šaltoje tamsoje. Pasukęs link išėjimo galvą, Tomas pamatė tik susiliejusį Maiklo siluetą ir lėtai bei garsiai užsiveriančias duris, kurios išsiurbė visus šviesos likučius sklindančius iš lauko, palikdamos tik akis griaužiančią tamsą.
Tomas vis dar nenustojo tikėjęs, jog istorija turi baigtis laimingai. Jis net neprisiminė, kokia kalba bendravo sus savo naujuoju pažįstamu, bet tai jam ne bėda. Jis moka visas 23 oficialias Europos kalbas, gebėtų susikalbėti ir visomis kitomis, jis juk iš ateities. Tai tikrai ne istorija apie Babelio bokšto statybą. Vaikinas dar spėjo pagalvoti apie pirmuosius žodžius pasakytus mėnulyje kai patalpa nušvito ir viduje būti buvo taip gera. Taip „žmogui –tai mažas žingsnis, tačiau žmonijai milžiniškas šuolis“.
Languages Open Doors
Once upon a time, in the outskirts of a city lived a guy named Thomas. That guy once met a delightful man named Michael. The two men socialized and drank coffee at a local cafe after randomly deciding to spend their lunch break there.
Their story began when Michael bumped into Tom and spilt hot coffee on him. Wanting to apologize, Michael offered to buy Thomas a new shirt, but it was impossible. So, Michael offered to take his new friend to his homestead in order to repay Thomas for his troubles.
Without thinking for a long time and suspecting anything, Tom agreed. They got ready, sat in Michael’s luxurious car, and left. The journey began with interesting conversations. The car’s engine went off unexpectedly, and it stopped. The guys got out of the car and tried to understand what had happened. Tom wanted to call for help, but there was no connection in the depths of the dark forest. Michael offered to walk through the woods and they left urgently.
The sun went down… it was getting colder and darker outside. The road was endless. Tom kept silent all the time and walked on Michael’s back. It seemed that they had been wandering the woods for all eternity, but no buildings were seen around. Michael seemed determined. He walked boldly, taking fearless steps forward, with excellent orientation in the forest. Tom didn’t decide if it scared or comforted him. Michael stopped suddenly, forcing Tom to hit his back. Tom raised his eyes and in the distance, through dense branches of trees; he saw flashing blue lights. The guys pulled towards them.
Tom was amazed. A huge and unearthly object was standing in front of them. Miscellaneous sounds and fume was running out of it. Tom wanted to run away from this dreadful place, but he was frozen and couldn’t move any parts of his body. He suddenly felt Michael’s hand on his left shoulder. For some reason he felt safer and his ability to think and other senses came back. Tom was turning back when he heard a scream. This strange looking object opened in the darkness. Tom looked to Michael with hope to see the same facial expression like his, but… Michael’s smile was creepy and at the same time Tom felt extremely strong push behind his back. This force drowned him to this cooling darkness going from this not-human made object. The last thing Tom saw was blurry Michael’s silhouette and black closing doors, which aspirated the leavings of light and left only the gnawing dark.
Tom didn’t stop thinking of the happy ending. He even didn’t recall which language they use while communicating with Michael. It wasn’t a trouble for him. He could speak all 23 official European languages fluently. He even will be able to communicate using the other languages too. He is from the future. He was sure that this story isn’t about building the Babel tower. The young man was thinking about the words that firstly were said on Moon when the inside of that building became so bright and it was so good being there. It is definitely “one small step for man, one giant leap for mankind”*.
* At 10:56 p.m. ET on July 20, 1969, the American astronaut Neil Armstrong put his left foot on the lunar surface and famously declared, “That’s one small step for man, one giant leap for mankind.”
Kalba stiklainyje
Mažame senamiesčio namelyje gyveno Benas ir Sofija. Kiekvieną rytą jie abu atsikeldavo su telefonais rankose ir kartu su jais eidavo miegot, tad abu draugai, net nepastebėjo kaip netaisyklingai jie šnekasi tarpusavyje. Jų kalboje atsirado žargonų, trumpinių.
Laikui bėgant visų miestelio žmonių kalba tapo paini, neaiški ir nenuosekli. Tokios naujienos pasiekė uoloje už miestelio gyvenančio senuko Styvo ausis. Styvas visą savo gyvenimą tūnojo uoloje, rinkdamas išnykusias ir jau nebevartojamas kalbas. Jis jas surinkdavo į stebuklingus stiklainius, kuriuos padėdavo į kolekciją ant lentynos, kad kalbos nesiblaškytų pasaulyje. Senasis kalbų kolekcionierius pastebėjo, jog miestelėnai pradėjo negerbti savo kalbos ir pamanė, kad pasisavinti ją ir uždaryti į stiklainį būtų labai gera mintis. Vieną naktį su jau paruoštu stiklainiu senukas išsiruošė į miestelį. Kaip ir kiekvieną kartą jis atėjo į miestelio centrą, atidarė stiklainį ir … prasidėjo burtai. Iš visų miestelio kampų kaip viesulas ėmė skristi raidės, kableliai, šauktukai – ir visus juos sutraukė stiklainis. Miestelyje kalbos nebeliko.
Pabudę Sofija ir Benas, taip pat ir visas likęs miestelis, suprato, jog jie nebegali kalbėtis, mobilieji telefonai tušti, nebeegzistuoja nei šnekamoji, nei rašomoji kalba. Visi įsitikina, jog be savo kalbos nebegalės bendrauti, džiaugtis, juoktis ir tiesiog nebeišeis gyventi taip, kaip anksčiau.
Pagaliau sugalvojo savo kalbą susigrąžinti, tik kilo didžiulis klausimas ,,Kaip”?.
Atsiminę Styvą ir kitas jo pavogtas bei išnykusias kalbas, Sofija ir Benas buvo įsitikinę, jog tai buvo senuko išdaiga. Nedelsdami abu jaunuoliai ryžosi aplankyti Styvą. Ten nuvykę jie gauna užduotį: ,,Stiklainyje esančias raides sudėlioti į eiles”. Pradžioje Sofijai ir Benui sekėsi labai sunkiai, bet procese jie suprato, kokia iš tikrųjų graži ir turtinga yra jų kalba, kaip ją reikia puoselėti, gerbti ir saugoti, kad daugiau nebekiltų pavojus. Kadangi draugai sėkmingai įveikė jiems paskirtą užduotį, Styvas grąžino miestelėnams jų kalbą, kurią jie pasižadėjo taisyklingai vartoti ir mylėti.
Language in a Jar
In a small town, in an even smaller house lived Ben and Sophia. Every morning they woke up with smartphones in their hands, and also went to bed with them, so neither of them noticed how incorrectly they‘ve started talking to one another. Slang and abbreviations had taken over their speech.
Soon enough the entire town‘s speech had become tangled like a ball of yarn and incoherent. Such news reached Steve, an old man living in a cave. Steve had spent his entire life dwelling in that cave, collecting dead and forgotten languages. He kept them in glass jars, high on a wooden shelf so that they wouldn‘t wander off into the world. The old collector noticed that the town‘s folk had started to disrespect their language, because of that he decided to put their language into one of his jars for safekeeping. So one night he walked into the city, jar in hand. He stopped his march at the town square, where he opened his empty jar, and… the magic started. Letters, commas, exclamation marks, all were shooting out of every corner of the street and right into the jar. After the loud storm of symbols, there was complete silence – the town had lost its tongue.
The following morning Ben and Sophia woke up. Alongside the entire town, they quickly noticed that they‘ve mysteriously lost all signs of their their language, written and spoken. There were only empty texts in smartphones, empty signs on shops, and unintelligible murmurs among the crowd. How could they live without their language? How could they share their joyful stories and funny jokes with their friends and family?
Everybody wanted their tongue back but the most difficult question to answer was “how?”.
Having remembered the old man who collects languages, Ben and Sophia were certain that this was Steve’s tomfoolery, and without hesitation, both youngsters were off to confront Steve. Steve offers them a task: “Take this jar of letters and organize them into neat little rows”. At first, the whippersnappers were struggling to come up with anything but soon enough they realise just how beautiful and rich their language truly is and how much respect and care it truly deserves so that this misunderstanding may not happen again. Our two heroes were successful in completing the task they were given and Steve gladly returned them the language that they promised to use properly, cherish, and love.
Poeto žlūgis
“Brazilijos laukai,
Europos pietūs.
Namai namučiai,
Krintantis sniegas.
Namų ilgesys –
Degina širdį,
Degina sielą,
Degina viltį.”
„Brazilų kilmės poetas Manuel Sá Monteiro išleido savo naują poezijos rinkinį „Poeto žlūgis”. Kūrinys toks populiarus, jog autoriaus dabartinėje gyvenvietėje, San Diege, Kalifornijoj, visuose knygynuose knyga išpirkta. Tad greitai pirkite savo kopiją „Poeto žlūgis”, kol ją dar turi jūsų knygynai!” – šaižus radijo garsas vėl pradeda grūstis į mano ausis. Šitaip diena iš dienos. Radijas, televizorius, kaimynai, nepažįstamieji vis kalba apie mano knygas, kokios jos nuostabios, kokios puikios, kaip sugalvotos, kokia iškalba. Nesu egoistas, bet žinau savo vertę, o ji man sako, kad šito jau per daug. Visko per daug. Per daug žmonių žino mane, žino mano poeziją, mano sielą. Kiek kritikų žiūri į mano leidinį ir jį kritikuoja. Ar man to reikia? Ne. Ir niekada nereikės.
Jau pietūs. 13:02. Nevalgiau 6 valandas 20 minučių. Noras veržiasi iš manęs kaip antra diena Santorini vulkano suirimo. Sprogimai vyksta visą dieną. Juodai pilki pelenai visiškai uždengia mano akis ir aš nebematau. Nebematau nieko, tik savo degantį norą. Naktį išsiveržimas sustiprėja ir gyventojai pajunta drebėjimą. Gyventojai – mano mintys. Man jų gaila. Ilgai statyti namai, kruopščiai sutvarkyti daržai, namai išdekoruoti sielai džiaugtis… viskas sugriūva nuo drebėjimo. Kaip gerai, kad jau pietūs.
Aš privalau kažką daryti. Aš privalau save išliet, nebegaliu kitaip. Debesys ir pelenai uždengė man akis, beliko pasikliaut širdim ir nuojauta.
Laukas, miškai. Ne tokie kaip mano gimtinės. Pasiilgau Brazilijos. Pasiilgau jos oro, miškų, berniukų, su kuriais žaisdavau futbolą. Persikėlėm į Ameriką, dėl ,,geresnio gyvenimo”. Bet koks tas geresnis gyvenimas, jei siela verkia? Nors ką aš čia galvoju apie sielą, kai savosios neturiu. Neturiu. Neturiu emocijų, neturiu empatijos, neturiu nieko, kas paverstų mane žmogumi. O gal tai praradau. Gal tai dingo, kai palikau savo gimtą kraštą, savo namus, savo Braziliją. Jau vakaras, sutema. Einu ieškoti savo nekaltos aukos.
Naktis. Tamsa. Atklaidžiojau visą mišką, kol pagaliau radau mirtingąjį. Per akių kraštą prabėgęs triušis – šią sielą aukoju vardan savosios. Vardan savo šlovės ir gero vardo, vardan savo ,,genialumo” aukoju nekaltą padarą. Vidury širdį slegiančių apeigų, kurios buvo atliekamos manajai sielai atgaivinti, išgirdau krebždesį. Ir dar vieną, o paskui ir kitą.
– „Ššš! Jis mus išgirs!..” – nelemtai pravėrė vienas individualas.
Nustėrau. Nežinau, ką daryti. Kol aš svarstau, ką toliau daryti, išgirdęs dar keletą knibšdėjimų, pajuntu, kaip apšviečiama mano nugara. Šakės! Pagavo…
– „Nejudėk!” – išgirstu įsakmų riksmą.
– „Lėtai atsisuk iškėlęs rankas!” – dar vienas nurodymas. Niekaip nesugebėdamas protauti, atsisuku kriminalo liudininkų pusėn. Mūsų akys susitinka, jose matau atpažinimą. Viskas. Dabar visi viską žinos. Tad štai koks mano likimas – tikra poeto žūtis.
Poet’s Death
Brazilian fields,
Europe’s lunch.
Home sweet home,
The falling snow.
Homesickness –
Burns my heart,
Burns my soul,
Burns my hope.
Brazilian poet Manuel Sa Monteiro released his new poem collection called ‘Poet’s death’. This piece is so popular that in the writer’s hometown, San Diego, California, it has been sold out at every single book shop. So, you better hurry to buy your own copy of ‘Poet’s death’, before it’s sold out everywhere!’ – the strident sound of the radio once again starts congesting my ears. It’s like this, day after day. The radio, the television, neighbours, strangers who talk about my books, how incredible, how extraordinary, how brilliant, what acclaim. I am not an egoistic person, but I know my worth, and it is telling me that this is too much. Too much of everything. Too many people know me, know my poetry, my soul. How many critics are looking into my pieces and critiquing them. Do I really need that? No. And I won’t ever need it.
It’s lunch. 13:02. I have not eaten for 6 hours and 20 minutes. The desire rushes out of me like the second day of the Santorini volcano eruption. Explosions occur all day. The dark grey ashes completely cover my eyes and I can’t see. I see nothing but my burning desire. At night the eruption becomes more intense, and the residents feel tremors. The residents are my thoughts. I feel sorry for them. Old houses, carefully arranged gardens, houses decorated for the soul to rejoice… Everything collapses from the tremors. How great it is, that it’s already lunch.
I must do something. I must express myself, I cannot any other way. The clouds and ashes have covered my eyes, there’s nothing left to do but to trust my heart and intuition.
The field, the forest. They are not the same as my motherland’s. I miss Brazil. I miss her air, forests, and the little boys with whom I played football. We moved to America for a “better life”. But what is this better life, when the soul is crying? But who am I to ponder about a soul, when I do not have one myself? I do not. I don’t have emotions, I don’t have empathy, I don’t have anything that would make me human. Or maybe I’ve lost it. Maybe it disappeared when I left my motherland, my home, my Brazil. It is already evening, it is dark. I am going off to find my innocent prey.
Night. Darkness. I wandered the whole forest, until I finally found my prey. In the edge of my periphery, a small rabbit running past – this soul is a sacrifice for my own. For the sake of my glory, for the sake of my good name, for the sake of my “genius”, I offer an innocent creature. In the middle of the heart-breaking rites performed to rejuvenate my soul, I heard a whimper. And another, and then another.
– ‘Shhh! He’ll hear us!’- spoke up unfortunately a single individual.
I froze. I don’t know what to do. While I was thinking about what my next move will be, after hearing a couple more cracks, I felt my back being lit up. Shucks! They got me…
– ‘Don’t move!’- I hear a demanding yell.
– ‘Turn around slowly, hands raised!’- another demand. Unable to think, I turn to the witnesses of the crime. Our eyes meet, and inside of them I see recognition. That’s it. Now everyone will know everything. So, this is my destiny – A real Poet’s Death.
VISADA SU TAVIMI
Tu šypsaisi, bet ta šypsena priverstina. Iš kur tai žinau? Nesimato tavo ryškiosios duobutės kairiajame skruoste, kurį pastoviai matydavau mums būnant kartu. Pastaruoju metu tau sunku, pasakojai man tai vėlai naktį, nors priešais tave tebuvo kalnas pagalvių… Pasibaigus darbams tu keliauji į mūsų mėgstamiausią kavinę, ši vieta tau tapo vienintele erdve, kurioje galėjai atsipalaiduoti po ilgos bei įtemptos dienos. Atsisėdu priešais tave ir akimis seku kiekvieną tavo strazdaną ant skruostų – jų tūkstančiai, visas žvaigždynas. Ne veltui vaikystėje tave vadindavau paukščių taku. Po puodelio karštos kavos keliaujame namo. Ruduo. Visas takas nuklotas ruda, raudona bei oranžine spalvų palete. Švelniai lynoja – tavo mėgstamiausias oras. Užrakini duris ir greit sukniumbi ant sofos, prisėdu šalia. Ant tavo kelių greit pasirodo Miau – kačiukas, kurį padovanojau tau prieš kelis metus, visiškai pamiršdamas, jog tau alergija katėms. Apsisukęs kelis kartus, jis ima snausti. Visa ta šiluma bei murkimas pradeda tave migdyti. Tavo meilės kalba – fizinis kontaktas, todėl net menkiausia fizinio meilumo forma tave ištirpdo. Tu pavargai – tai matosi iš tavo akių – jos apniukusios, nesuprantamai nublukusios. Greit tai pastebėjau, nes stebėti tavo akis vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų… Vieną vakarą ilgai tavęs laukiau, kiekviena užsitęsusi minutė mane vis labiau slėgė. Staiga Miau pakėlė ausis, suklusau ir aš. Lėti, neužtikrinti žingsniai girdėjosi laiptinės apačioje, kurie pamažu kilo į viršų, tai buvai tu. „Koks liūdnas jausmas, kai turi tiek daug įspūdžių, bet nėra kam pasakoti, ar ne?“ išlemeni, svajingai žiūrėdama į mūsų nuotrauką. „Puikiai tave suprantu.“, pagalvoju aš, bet stengiuosi neišleisti net menkiausio garso, dabar poilsis tavo prioritetas…
Metai bėgo, medžiai vis numesdavo ir vėl apsiglėbdavo lapų kailiniais, o tu likai tokia pati – tokia tyli, nors apsupta žmonių. Bet juk aš šalia tavęs, ar ne? Matau tave, bet aš – tik šešėlis šalia tavęs… Ir tada Tu sutikai Jį. Kasdien grįždavai namo atrodydama vis ryškiau ir labiau įsimylėjusi nei vakar. Žavėjausi tavo vaikišku naivumu. Kas naktį pasisukusi į mūsų nuotrauką ant naktinio stalelio atpasakodavai kiekvieną jo ištartą žodį. Sugrįžo tavo senoji esybė, sugrįžo tavo juokas ir akių blizgesys, kuris net vėliausiais vakarais neišblėsdavo. Mūsų kavinė tapo ir jo dažnai lankoma vieta, tačiau nieks nepakeitė mano vietos priešais tave, jam atiteko kėdutė šalia…
Pamenu tą dieną, kai mano (ir Miau) dėmesį patraukė kažkas blizgaus ant tavo rankos. Neklydau – didelis, prabangus žiedas. Ilgai kovojau su savo paties mintimis, jog turiu atiduoti tave kažkam kitam. Bet tu ne daiktas, tavo džiaugsmas privalo būti ir mano džiaugsmas. Tačiau nedrįsk galvoti, kad nenuleisiu akių nuo tavo išrinktojo (bent jau kolkas)…
Lydėjau tave prie altoriaus, tą dieną tu atrodei pritrenkiamai, angelai turėtų imti pavyzdį.
Aplankei mane nelauktai. Išliko tavo švelnioji oda bei bruožai, tik veidą puošė kelios raukšlelės akių kampučiuose. Už tavęs stovėjo tavo vyras, o už jo – mažytis žmogutis – tavo sūnus, kuris kumščiuose spaudė baltą leliją, didesnę už jo galvą. Atsiklaupusi prie kapo tu jį paglostei ir plačiai nusišypsojai. Pagaliau išvydau tavo taip senai užslėptą duobutę kairiajame skruoste.
ALWAYS WITH YOU
You’re smiling, but this smile is fake. How do I know that? Your dimple on your right cheek isn’t visible, like it always used to when we were together. Recently it has been hard for you, you told me that late during the night, even though there was only a pile of pillows in front of you… After work you’re going to our favorite coffee shop, this place became the only space, where you could relax after a long, tiring day. I sit in front of you and follow every freckle on your cheeks – there are thousands of them, the whole galaxy. No matter I used to call you Milky Way when we were kids. After a hot cup of coffee we are headed home. Fall. The whole road is covered in red, brown and orange colors. Rain is sprinkling – your favorite type of weather. You quickly lock the door and slump on the sofa, I sit beside you. Meow appears on your knees – a cat, that I gifted you a few years ago, completely forgetting, that you were allergic to cats. After turning around, he starts snoozing. All that warmth and his purring starts to make you feel sleepy. Your love language is physical touch, so any form of physical affection makes you feel so loved. You’re tired – I can see that in your eyes – they’re overwhelmed, weirdly faded. I noticed that, since watching your eyes is one of my main activities… One night I was waiting for you for a long time, every minute made me feel even more anxious than before. Suddenly Meow lifted up his ears, I did the same. Slow, unsure steps were heard at the start of the stairway that were moving upwards, it was you. “What a sad feeling, when you have so much to say, but no one to tell it to?” you express, while looking at our picture. “I perfectly understand” I ponder while trying to make a single sound, rest is your number one priority right now…
Years passed, trees undressed and covered up with leave coats again and again, but you stayed the same – so quiet, yet surrounded by crowds. But I’m right beside you, right? I see you, however I am just a shadow… And then You met Him. Each day you came back even brighter and more in love than before. I admired your childish naivety. Every night while turned to our photograph on your nightstand you’d act out your every interaction that happened during the day. The old you was back, your laugh, the glow in your eyes, that didn’t dim even at night. Our coffee shop became his as well, but no one replaced my spot in front of you, he got a seat by you…
I remember the day, when my (and Meow’s) attention was brought to something shiny on your hands. I wasn’t wrong – it was a hefty, gorgeous ring. It was hard getting along with the idea that you’re with someone else now. But you are not a thing, your happiness is my happiness as well. But don’t think that I won’t keep my eyes from your chosen one (at least for a while)…
I accompanied your way to the alter, that day you looked incredible, angels should take an example…
You visited me unexpectedly. Your old, beautiful features stayed, just a few wrinkles appeared around your eyes. Your husband was standing behind you, and behind him – a tiny human – your son, who was holding a white lily bigger than his head. You kneeled down to my grave and smiled while stroking it. I finally saw your long forgotten dimple in your left cheek.
SENOJI DRAKONŲ KALBA
Ateitis, 3015 metai. Žemės dabartinės sąlygos nepalankios gyvenimui. Mūsų senieji namai pamiršti, apaugę ir sugriuvę. Žmonės naujuosius namus vadina Marsu.
Žemėje turime 3 povandenines bazes. Ramiajame, Atlanto, bei Indijos vandenynuose. Kadangi dauguma žemynų yra paskendę vandenyje, visi įžymus mokslininkai nubalsavo nenustoti tyrinėti vandenynų, kuriuos pradėjo prieš daug metų. Aš buvau išsiųstas į Atlanto regioną. Per kelis metus mes aptikome daug naujų gyvybės formų, bei augalų, bet vienas atradimas nebuvo vienas iš jų. Tai buvo gan didelis, bet lengvas akmuo ant kurio lyg su peiliu nubraižytas senasis pasaulio žemėlapis. Pirmą kartą laikęs tai savo rankose, galvojau, kad tai mažo vaiko dailės projektas. Bet pridėjus tai prie šviesos, jis pradeda šviesti, atsiranda užrašas man neaiškia kalba, aš sekundei sustingau nesuprasdamas kas ką tik įvyko.
Ramiai padėjau akmenį ant stalo ir pradėjau galvoti, ar kažkam pasakyti, nesakyti, bet mano partneris pamatęs tai, išsigando ir iškart nusiuntė radinį mokslininkams iš Marso. Atsakymo iš jų laukėme daugiau negu dešimt dienų. Atėjusiai vienuoliktai dienai, jie gerai apgalvoję liepė, kad būtų išsiųsti ne daugiau kaip du mokslininkai apžiūrėti tą regioną, kuris buvo pažymėtas apskritimu žemėlapį. Aišku aš ir mano partneris norėjome būti išrinkti, nes mes vieninteliai niekada nebuvome vaikščioję žemės paviršiuje. Ta vieta randasi buvusioje Europoje, tais laikais tai buvo Norvegija. Po ilgų pastangų įtikinti mūsų viršininką, leidimą išvykti ant paviršiaus, jis pagaliau sutiko.
Iš karto pradėjome ruoštis ilgai kelionei, kadangi mus tik galės nugabenti iki kalno papėdės. O toliau, reiks kopti į kalną mums patiems. Kadangi mes buvome pasiruošę, išvykome po kelių dienų. Nemeluosiu tai buvo tikrai baisu, bet taip pat užgniaužė kvapą ta mintis, kad mes kažką aptikome per tiek metų būdami žemėje ir mums atiteko garbė pabūti ant žemės paviršiaus ir net kopti Jotunheimeno kalną. Dėl pasikeitusiu klimato sąlygų, didžiulė saulė degino mus iš vidaus. Pagaliau Įkopę į kalną ir nuvykę į pažymėta vietą mes aptikome olą. Ilgai bijojome į ją užeiti, bet smalsumas mus nugalėjo. Atsargiai žengdami žingsni po žingsnio mes papuolėme į vidų. Labai nustebome, nes ten nieko neradome. Viduje buvo tik skylė sienoje ir per vidurį stovėjo tuščias stalas. Manom, kad laikui bėgant viskas kas buvo jau dingo ir nėra prasmės ten likti. Nuliūdę mes nusprendėme ten pernakvoti ir ryte grįžti į savo bazę.
Naktis buvo labai šalta, todėl mes pradėjome kurti laužą ir tik… Laužo šviesa apšvietė olos sienas, ant jų atsirado tokie patys hieroglifai kaip ir ant akmens kurį mes aptikome po vandeniu. Nušvitus olai, išryškėjo sienoje ta tuščia skylė. Priėjus prie jos aš ją inspektavau ir pastebėjau, kad ji tokio pačio dydžio bei formos kaip tas akmuo, kurį atradome po vandeniu. Išsiėmiau akmenį iš kuprinės ir lėtai įdėjau jį į akmeninę sieną. Akmuo ir visos sienos iš naujo nušvito ir atrodė kaip žvaigždės danguje. Staiga atsisukau į akmenį, visoje sienoje nušvito senojo pasaulio žemėlapis, bet šį kartą, daugiau apskritimų atsirado įvairiose vietose. Su partneriu galvojome, kad atradome kažkokius lobius ir grįšime namo didvyriais, parnešę daug aukso ir kitokių brangenybių…Staiga išgirdome garsu riaumojimą, ola pradėjo drebėti…Ausys pradėjo skaudėti.
“Mes kažką matome” tai buvo paskutinė žinutė kuria gavo mokslininkai iš Marso. Deja iki šiol jie yra dingę be žinios. Ši žinia pasklido po visą Marsą, mokslininkai pradėjo nerimauti, siuntė naujus mokslininkus, bet ir tie dingdavo. Marso vyriausybė uždraudė keliavimą i žemės planetą. Iki šios niekas nežino kas ten įvyko ir nežinia ar kažkada sužinosim.
THE ANCIENT DRAGON LANGUAGE
The future, year 3015. Earth can no longer hold life. Our old home is long forgotten and broken. People now call our new home Mars.
On earth, we have three underwater bases. In the Pacific, Atlantic and Indian oceans. After all, almost every continent is drowned underwater, every known scientist voted to not stop exploring the oceans, which we started many years ago. I was sent to the Atlantic region. Years passed, and we discovered many new life species and plants as well, but one of those discoveries was not one of them. It was a quite large, but light stone, on which was a knife-drawn map of the world. At first, I thought it was some kid’s art project. As I held it near a light, it started to glow, and some unknown text appeared in a language I didn’t know, so I froze for a second not knowing what have happened.
I placed the stone gently on the table and started to think, should I tell someone or not, when my partner saw the stone, he got scared and sent it to the scientists on Mars. We waited for their answer for more than ten days. When the eleventh day came, they thought thoroughly and ordered that not more but two scientists would be sent off to that strange location, which was highlighted on the map with a circle. Of course, me and my partner really wanted to be chosen for this mission, because we were the only ones who never walked on the Earth’s surface. That location was in old Europe, in those times it was Norway. It took some convincing, but our boss let us go. We immediately started to get ready for this long journey, after all, they would only bring us to the foothill. Then we would have to climb the mountain ourselves. We got ready pretty quickly, so we left after a few days. I’m not going to lie, It was pretty scary, but the thought of finding something on Earth, after being here for so many years, and climbing the Jotunheimen mountain took my breath away. Because of climate change, the large sun was burning us from the inside out. After we finally had climbed and went to the location, we found a cave. We were scared to go in, but curiosity got the better of us, so we did. Carefully, step by step we got in. We were surprised, because we found nothing. Inside, there was only a hole in the wall and in the middle, stood an empty table. We thought that years have passed and everything had disappeared and there was no use staying there any longer. Saddened we set up our camp to stay the night and the next day we would get back to our base.
The night was cold, so we started to light a campfire when suddenly… the fire light lit up the whole cave, and on the walls, we saw the same hieroglyphs as on the stone that we found underwater. When the cave was lit up, the empty hole was perfectly visible. When I got closer, I noticed that it was the same shape and size as the stone. I took the stone out of my backpack and put it in the rocky wall. The rock and the whole wall lit up again and it looked like stars in the sky. I suddenly had a look to the rock again and noticed, that the whole wall had the old-world map on it, but this time, there were more highlighted locations on the map. Me and my partner thought, that we have found a treasure map and we would come back as heroes with a lot of gold and other gems…Suddenly we heard a loud roar, the cave started to shake…our ears started to hurt.
“We see something”, this was the last message that the Mars scientists got. Unfortunately, so far, they are still gone without a word. The news spread across Mars, scientists started to get nervous, they sent new scientists but they also went missing. The Mars government banned all travelling to the Earth. To this day, nobody knows what have happened there and maybe, we will never know.
Kaip žmonės šnekės ateityje?
Kalba – tai viena svarbiausių žmonių bendravimo priemonių. Be kalbos mes negalėtume bendrauti su draugais, šeima ir susipažinti su naujais žmonėmis. Pasaulyje gyvena daug įvairiu žmonių. Ir visi mes žmonės kalbame skirtingai. Bet ar kartais nekyla klausimas kaip mes kalbėsime po 1000 ar net milijono metų. Mums iškilo šis klausimas. Ir mes norėdami atsakyti į šį klausimą turime nusikelti į gilią praeitį. Kai dar nebuvo technologijų, kurias turime dabar. Bet galbūt pirmykščiai žmonės taip pat turėjo šias technologijas tik mes to nežinome…
Keliaukime į senovės Egiptą. Ten buvo pastatytos Egipto piramidės. Jas statė žmonės. Bet kaip jie galėjo užkelti sunkius smėlio blokus į 62 metrų aukštį? Tai mums atrodo neįmanomą, kad tai galėjo padaryti žmogus be jokios technikos pagalbos. Todėl mes priėjome prie teorijos, kad galbūt mūsų evoliucija eina ratu ir žmonės, kurie gyveno prieš tūkstančius metų buvo protingesni, negu mes dabar. Galbūt žmonės, kurie statė piramides turėjo technologijas, kurios jiems padėjo taip lygiai supjaustyti smėlio blokus ir taip lengvai juos užkelti.
Dar vienas nesuprantamas dalykas yra Velykų saloje esančios skulptūros. Mes dabartiniai žmonės ilgai galvojome, kad tai yra tiesiog galvos, kurios kyšo iš žemės. Bet neseniai mokslininkai atrado, kad po žeme slypi visas kūnas. Ir kaip tai yra įmanoma, kad žmonės neturintys nieko, galėjo jas išskaptuoti iš paprasto akmens ir tokias akmenines skulptūras nunešti ant kalno ir lygiai sustatyti… Kai šie žmonės išnyko prasidėjo nauja era. Mūsų era. Ir mes vėl ieškome technologijų ir jas kuriame. Bet niekada nesusimastėte galbūt jos jau buvo sukurtos tik mes jas patobuliname.
Kodėl šią teoriją siejame su kalbomis? Mes manome, kad žmonės ateityje šnekės taip kaip šnekėjo pirmykščiai žmonės… Jie šnekėdavosi hieroglifais ir įvairiais gestais. Galbūt kalba, kuria šnekėjo prieš tūkstančius metų nebuvo senovinė? O mūsų protui dar nepasiekiama, nes jie buvo žymiai protingesni ir labiau pažengę. Galbūt ateities žmonės kalbės taip kaip kalbėjo pirmykščiai žmonės. Nes tik jie sugebės kalbėti taip, kaip kalbėjo mūsų protėviai. O kai mūsų žmonijos era baigsis ir vėl viskas prasidės nuo pradžių. Ir vėl žmonės ar kita gyvybė ieškos kaip kalbėti. Ir atras mūsų kalbą. Ir kalbės taip pat kaip mes kalbame dabar.
Žinoma tai tik mūsų teorija ir mūsų išsigalvojimai, bet kiekviena teorija yra savaip įtikinama. Nors niekada negali žinoti galbūt tai tiesa.
How will people talk in the future?
Language is one of the most important human communication tools. Without language we couldn‘t talk to our friends, family or meet new people. Many people live in this world and all of us people talk differently. But do you ever think about how we will talk in 1000 years or even in a million years from now? This question reached our minds and if we want to answer the question, we have to travel to the deep past, when there were no technology that we have right now. But what if the first people on this planet also had the technology, but we just don‘t know about it….
Let‘s go back to Ancient Egypt, where the pyramids were built. They were built by people but how could they lift heavy sand blocks up to 62 meters of height? It seems impossible that humans could do it with their bare hands, without technology. So we have created this theory that maybe our evolution is going in a circle and people, who lived thousands of years ago, were smarter than us now. Maybe people that built pyramids had technologies which helped them cut the sand blocks and lift them up that easily.
Another thing that is hard to understand is the statues in the Easter island. For a very long time, us, current people thought that they‘re just heads that are protruted from the ground. But recently scientists have found that the statues have full bodies beneath the ground. How is it possible that people that had nothing managed to carve up such statues, bring them on the mountain and put them evenly? When those people went extinct, the new era started. Our era. And we‘re searching for and creating new technology again. But have you ever thought that maybe they have been created ages ago and we‘re just improving them?
Why are we connecting this theory with languages? We think that humans in the future will talk the same way primitive people did. They communicated with hieroglyphs and other different gestures. Maybe the language that was spoken thousands of years ago wasn‘t ancient? And it‘s not understandable for us because they were significantly smarter and more advanced. People in the future might talk how primitive people did because they will be the only ones who will know how to talk the way our ancestors did. And whenever our era ends, everything will start from the beginning again. People or another life will search for a way to communicate until they do and start talking the same way we are talking currently.
Of course it‘s just our theory and our thoughts, but every theory in one way or another is convincing. But you can never know, maybe it‘s true.
Vieną žvarbų
Vieną žvarbų 2080 – tųjų metų vakarą, Jonas sėdėjo šalia krosnies šildydamasis savo rankas. Tais metais mūsų žemė buvo visiškai pasikeitusi, siautėjo didelės pūgos po visus žemynus, visa žemė buvo padengta sniegu. Vyko daug karų, tačiau jie jau buvo visai kitokie. Šiais laikais jau žmonės kariavo ne tarpusavyje, o su ateiviais, kurie skraidydavo su savo erdvėlaiviais ir plėšdavo kiekvieną, kurį pamato. Staiga į namus įeina Jono tėvai nuo žvarbaus vėjo, krosnis iškart užgęsta ir namai paskęsta tamsoje. Tėtis grįžo visas piktas, kadangi nepavyko miškuose rasti jokio grobio ir visa pyktį išlieja ant Jono. Visgi Jonas tikrų tėvų nepažinojo, jį augino iš kitos planetos atvykusi pora, kuri atrodė visai kaip žmonės,tačiau turėjo keletą išskirtinių bruožų – ilgas ausis, dideles akis, jų pėdos buvo milžiniškos. Taip ir kadangi maisto tais laikais jau buvo trūkumas, jie valgė, tai ką pavykdavo susimedžioti.
Kartą, kai užsidaręs savo kambaryje žaidė su kompiuteriu, ant lentynos pamatė knygą. Ją nedrąsiai pasiemė nuo lentynos. Viršelis buvo apiplyšęs, dulkėtas. Nupūtęs dulkes, jis ją atsivertė ir ši knyga jam tiek pasirodė įdomi, kad pirmą kartą užsinorėjo skaityti, nors ir nebuvo mėgėjas skaityti knygas. Tačiau buvo bėda, ji buvo parašyta kalba, kurios jis niekad nėra matęs. Jis nesuprato nei vieno žodžio kas joje parašyta. Bet jo noras ją perskaityti buvo toks didelis, kad jis užsinorėjo ją perskaityti ir išmokti šios kalbos. Atsidaręs “Foogle” (Tais laikais taip vadindavo “Google”) pradėjo ieškoti internete kokia kalba ši knyga yra parašyta. Po ilgo ieškojimo, jam pavyko rasti, ši knyga buvo parašyta hebritų kalbą, ši kalba buvo kilusi iš tolimos planetos, kurios pavadinimas net nebuvo aiškus. Šios planetos gyventojai buvo ypatingai protingi, jie net savo žodžius perduodavo mintimis kitam. Jam niekaip nepavyko rasti informacijos kas galėtų jo išmokinti šios kalbos. Kad ir kaip jam nesisekė surasti informacijos, jis vis tiek nenuleido rankų, kol vieną dieną jam gimė idėja paklausti tėvų, galbūt jie žinos kažkokios informacijos apie šią kalbą
Vieną vakarą, Jonas su šeima bevalgydamas prie stalo tėvų sumedžiotą grobį, pradėjo kalbėti apie hebritų kalbą. Tėtis, tai išgirdęs beveik išprotėjo. Išgirdęs šios kalbos pavadinimą taip įniršo, kad trenkė kumščiu į stalą ir rėkdamas pasakė, kad niekas negali užsiminti apie šią kalbą prie stalo. Jonui buvo keista, kodėl jo tėtis taip nekenčia šios kalbos. Nedrąsiai pasiteiraudamas tėčio, kodėl jis negali jos mokytis ir, kodėl jo tėčiui taip ši kalba nepatinka. Tėtis šiek tiek nusiraminęs pradėjo pasakoti istorija, kad apie šią kalbą daug informacijos nerasi ne be reikalo. Ši kalba yra užkeikta, kas jos išmoksta būna pasmerkti karo vergovės. Pasirodo Jono tėvų planeta ir buvo sunaikinta dėl šios kalbos kaltės, kadangi kas jos išmoksta būna pasmerkti amžiais būti karo vergais.
One night in the 2080, John was sitting next to the furnace, warming his hands. In that year, our land was completely changed, great blizzards raged across all continents, all land was covered in snow. There were many wars, but they were already quite different. Nowadays, people were already at war but not with each other, but with aliens who flew with their spaceships and plundered everyone they saw. Suddenly John’s parents came back to the house and from the strong wind, the furnace immediately went out and the house sank in the dark. Dad came all angry because no animals could be found in the woods and all the anger was poured out on John. Still, John didn’t know his real parents, he was raised by a couple from another planet who looked just like humans, but had couple of distinctive features – long ears, big eyes, their feets were huge. Yes, and since there was already a shortage of food at the time, they ate what they managed to hunt for.
Once he was playing with his computer in his room, he saw a book on the shelf. He timidly picked it up from the shelf. The cover was cracked, dusty. He blown the dust and opened it and this book seemed so interesting to him that he wanted to read it, even though he was not a fan in reading books. But there was trouble, it was written in a language he had never seen before. He did not understand a single word written in it. But his desire to read it was so great that he wanted to read it and learn the language. When he opened “Foogle”: (it was like the “Google”), he began searching the Internet for the language in which this book was written. After a long search, he was able to find, that this book was written in Hebrit, this language came from a distant planet whose name was not even clear. The inhabitants of this planet were especially intelligent, they even passed on their words in thought to another. However, he searched, he could not find any information that could teach him this language. No matter how lucky he was to find the information, he still didn’t give up until one day he had the idea to ask his parents, maybe they would know some information about the language.
One evening, John and his family was eating hunted prey and at that time John began to talk about Hebrit language . Dad, he almost went crazy when he heard this. When he heard the name of the language, he became so angry that he slapped his fist on the table and shouted that no one could mention this speech at the table. It was strange to John why his dad hated this language so much. He hesitantly asked his father why he couldn’t learn it and why his father didn’t like the language so much. Dad, a little calm, began to tell the story that a lot of information about this language is not unnecessarily found. This language is cursed by whatever who learns it, is condemned to war slavery. The planet of John’s parents appears and was destroyed through the fault of this language, for whoever learns it, is condemned to be a slave to war for centuries.
Jono kelionė į Lacaille 9325d
Ėjo 2112 metai. Sulaukus garbingo 90 jubiliejaus, užplūdo gražūs ir jautrūs prisiminimai. Jau mokydamasis gimnazijoje svajojau dirbti elektros inžinieriumi. Man patiko laidai, jų sujungimas, litavimas, programavimas. Mano svajonės išsipildė , gavau elektros inžinieriaus diplomą ir pradėjau dirbti. Daug metų dirbau šioje srityje, tobulinausi, tol kol supratau, kad nieko naujo nebepasiekiu.
2072 metais iš Exoplanetos Lacaille 9325d pasirodė gyventojai, kurie buvo panašūs į mus ir išvaizda, ir kalba. Jų kalba atitiko lietuvių kalbą 72 procentais, todėl buvo lengva su jais susikalbėti. Tai buvo besivystančios planetos gyventojai. Jiems reikėjo pagalbos diegiant naujas inovacijas prie Warp-Vartai planetos orbitoje , kvietė iš labai daug profesijų specialistų, viena iš tų profesijų buvo visų sričių elektrikai, kurių trūko jų planetoje. Man tuomet buvo penkiasdešimt metų. Turėjau didelę patirtį, todėl daug negalvodamas sutikau keliauti pas juos.
Lacaille 9325d planetos vyriausybė prižadėjo, kai bus pastatyti Warp-Vartai jų orbitoje, jie mums padės pastatyti vartus Žemės orbitoje. Dėl [instant] susisiekimo tarp planetų.
Kelias buvo tolimas, jis užtruko apie tris mėnesius su kosminu laivu. Keliavo daug specialistų, norinčių dirbti prie Warp-Vartai planetos orbitoje projekto. Projektas truko aštuonis metus. Tai buvo labai įdomi patirtis.
Pasibaigus projektui lietuvių kalba mūsų planetoje, dėl savo panašumo į Lacaille 9325d planetos kalbą buvo pridėta prie oficialių kalbų dėl strateginių ir komunikacijos dalykų. Lacaille 9325d
Jonas Reise nach Lacaille 9325d
Es war im Jahr 2112. Ich feierte meinen 90. Geburtstag. Dieses Jubiläum weckte in mir schöne und sensible Erinnerungen an meine Jugend. Im Gymnasium träumte ich schon Elektroingenieur zu werden. Ich mochte die Drähte, ihre Verbindung, Löten und Programmierung. Meine Träume gingen in Erfüllung ich wurde Elektroingenieur und begann zu arbeiten. Ich habe viele Jahre in diesem Bereich gearbeitet und mich weitergebildet, bis ich erkannte, dass ich nichts Neues erreiche.
Im Jahr 2072 erschien eine Population von Exoplaneta Lacaille 9325d, die uns in Aussehen und Sprache ähnlich war. Ihre Sprache entsprach 72 Prozent dem Litauischen, sodass die Verständigung problemlos war. Das waren die Bewohner des sich entwickelnden Planeten und sie brauchten Hilfe bei der Einführung neuer Innovationen auf dem Warp-Gate-Planeten im Orbit. Sie haben Fachleute aus vielen Berufen eingeladen, darunter Elektriker für alle Bereiche, die auf ihrem Planeten fehlten. Damals war ich fünfzig Jahre alt. Ich hatte viel Erfahrung, deshalb stimmte ich ohne viel nachzudenken zu, zu ihnen zu reisen.
Die Regierung des Planeten Lacaille 9325d hat versprochen, uns beim Bau des Warp-Gatesin der Erdumlaufbahn zu helfen, wenn wir damit in ihrem Orbit fertig werden, damit sofortige Kommunikation zwischen beiden Planeten entsteht.
Der Weg war weit. Es dauerte etwa drei Monate mit dem Raumschiff. Viele Fachleute reisten, um am Warp-Gate-Projekt in der Planetenumlaufbahn zu arbeiten. Das Projekt dauerte acht Jahre. Es war eine sehr interessante Erfahrung.
Am Ende des Projekts wurde die litauische Sprache auf unserem Planeten aufgrund ihrer Ähnlichkeit mit der Planetensprache Lacaille 9325d zu den Amtssprachen in strategischen und kommunikativen Fragen hinzugefügt.
Ar kada nors pagalvojote
Ar kada nors pagalvojote, jog mums nežinomos būtybės gali šnekėti įvairiomis kalbomis? Pavyzdžiui, Baltijos ar Azijos kraštų kalbomis. Taip, jos gali. Pasirodo, jos mus įvairių kalbų ir išmokė. Netikit?
Seniai seniai, vieną gražią vasaros dieną, kitos planetos gyventojai pastebėjo nematytą kraštą prie Baltijos jūros, kur žmonės neturėjo kalbos ir susikalbėdavo gestais. Jie labai norėjo geriau pažinti atrastą kraštą, tad netrukus mūsų planetoje nusileido ateivių orlaivis, niekuomet negirdėtas, niekieno nematytas. Vietiniai gyventojai svetingai sutiko atvykėlius, bet bėda, kad jiems buvo labai sunku bendrauti. Ateiviai tuoj ėmėsi darbo – sukūrė naują kalbą, pavadino ją lietuvių kalba ir išmokė Baltijos krašto žmones ja kalbėti. Na, o šie buvo labai geri mokiniai ir greit tą kalbą išmoko.
Sėkmingai pabendravę su žmonėmis lietuvių kalba ir gerai pažinę jų kraštą, keliautojai norėjo pažinti ir kitas vietoves bei jų gyventojus. Jie nusprendė tyrinėti kitus kraštus ir leidosi į kelionę po visą Europą. Bekeliaudami ir tyrinėdami įvairias vietoves, ateiviai sutiko dar kitos planetos būtybes, kurios tai pat keliavo po visą vakarinę Europą, bet kalbėjo kita kalba. Jos buvo pasirinkusios tyrinėti Ispanijos kraštą ir vietiniams gyventojams buvo sukūrusios ispanų kalbą. Sutiktos būtybės bandė įrodyti jog jų kalba yra geresnė nei lietuvių kalba. Tarp skirtingomis kalbomis kalbančių ateivių kilo konfliktas: kieno sukurta kalba yra geresnė? Kilo kalbų karas. Lietuvių kalba kalbantieji ateiviai gynėsi nuo ispanų kalbos įvardžiuotinėmis formomis, linksniavimu, kirčiavimu ir nosinėmis raidėmis. Ispanų kalba kalbantieji kaip taktinius manevrus taikė dialektų gausą, palatalinius garsus, netariamas ir vienodai tariamas skirtingas raides.
Konfliktas vis tęsėsi, kol abiejų kraštų keliauninkai, pavargę nuo ginčų ir kovų, nusprendė, kad abi kalbos turtingos, reikalingos ir pačios geriausios tiems, kurie jas moka. Įsivyravo taika ir ramybė, o abiejų kraštų gyventojai puoselėjo savo kalbą, bet stengėsi išmokti ir kitų kalbų, kad būtų lengviau bendrauti ir kitus žmones pažinti.
Have you ever thought that extraterrestrial creatures could talk many languages? For example, Baltic or Asian languages. Yes, they can. Actually, they are the ones who taught us these languages. Don‘t you believe me?
Once upon a time, on one beautiful summer day, the living beings from another planet noticed an unseen land on the coast of the Baltic sea. The people living there didn‘t have a language and they conversed in signs. They really wanted to study the new found planet, so they sent a spaceship as soon as possible. No one knew what the ship was and who was boarding it. Local people welcomed the travellers but they had a lot of trouble communicating. The aliens quickly created a new language. They named the language Lithuanian and taught the people living on the Baltic sea coast to use it. These people were very good learners and they learned the language fast.
After successfully talking to the people in Lithuanian and having found out more about the Baltic coast, they also wanted to find other places and meet their residents. They decided to study other places and started traveling all around Europe. While traveling and studying other places, they met other aliens, who were also travelling in Western Europe. They talked a different language. They were examining Spain and they had created Spanish. The creatures tried to prove that their language is superior to Lithuanian. A conflict started between the aliens: Whose created language is better? A language war begun. Lithuanian speaking aliens defended against Spanish using pronominal forms, cases, accentuation and different letters. The speakers of Spanish used their number of dialects, palatal sounds, silent letters and different letters pronounced in the same way.
The conflict went on, until both groups of the travellers became tired of fighting. They finally decided that both languages are rich, needed and the best for people who know them. Peace set in, both the residents of Spain and Lithuania cherished their languages, but tried to learn other languages so it would be easier to communicate and get to know others.
Žmogus yra sociali būtybė
Žmogus yra sociali būtybė, kuriam būdingi artimi santykiai su kitais ir savęs realizavimas. Jau nuo seniausių laikų žmogus rasdavo būdą kaip išreikšti savo jausmus ir mintis. Pagrindiniai prioritetai buvo maistas, šiluma bei išgyvenimas, o kultūra ir išsilavinimas nebuvo aktualūs, tačiau žmonės vis tiek rasdavo būdų kaip bendrauti, pasidalinti dienos įspūdžiais. Taip atsirado piešiniai ant uolų sienų, simboliai atskleidžiantys istoriją, pasakas, tradicijas.
Metams bėgant žmonija evoliucionavo, vystėsi jų bendravimas ir komunikacija. Pasaulis žengė į naują kultūros amžių. Išsilavinimas tapo vertybe. Pradėjo kurtis kalbos, buvo sukurtos raidės, kalbos taisyklės ir kiti ypatumai. Taip atsirado kalbos, kurios leido laisvai perteikti jausmus, mintis, svajas. Naudodamiesi kalba žmonės ėmė kurti dainas, eilėraščius, apysakas, knygas. Tai truko ilgai, tačiau pasauliui žengiant į naują technologijų erą, žmonės vis mažiau vertina tarpusavio bendravimą. Kalbant bei rašant kalba sutrumpinama, iškraipoma. Gimtoji kalba nebevertinama ir vis mažiau mylima. Baisu net pagalvoti kaip atrodys mūsų ateitis. Taigi, nors kalba vertinama vis mažiau, ji vis vien labai svarbi kiekvieno pasauly, išreiškiant savo norus, mintis.
Kad ir kokia buvo žmonijos pradžia, kalba lydėjo mus visada. Senovėje žmonės naudodavo piešinius, dabar savo mintis galime užrašyti. Taigi, kalba neatsiejama nuo žmogaus, ją reikia puoselėti ir branginti. Linkime nepamiršti savo gimtosios kalbos ir ją vartoti taisyklingai.
A man is a social being, who tends to form close relations and searches for self – realisation. Even in the old days people found ways to express their feelings and thoughts. The main priorities were food, warmth and survival, while culture and education were not relevant, but people still had their methods of communication, sharing the highlights of their day. One of which were drawings in the caves, symbols that revealed history, stories and traditions.
As time went by humanity evolved and so did their ways of interacting and communicating. The world was stepping into a new age of culture. Education was highly valued. Different languages were forming, letters and words were created along with certain rules. Those languages allowed people to express their feelings, thoughts and dreams. With those languages they were able to write songs, poems, stories and books. That lasted for a while, but as the world evolved into a new era of technology people seemed to value communication less and less. While speaking or writing, words are cut off. Native language is no longer valued and, as it appears, no longer loved. It is truly scary to imagine how this problem will only progress in the future. Nonetheless, even as language is valued less these days, it is still incredibly important to each of us, expressing our wishes and thoughts.
Never mind what the beginning of humanity was like, communication was always important to us. A long time ago people used drawings and symbols, now we can write whatever we are thinking. Therefore, language is very important to people, it requires care and love. We hope you won’t abandon your native language.
Lietuvių kalbos žodyne
Lietuvių kalbos žodyne galima rasti išskirtinį žodį “knygnešys”. Jokiame kitame pasaulio kalbų žodyne nerasite panašios reikšmės žodžio. Klausiate kaip jis atsirado Lietuvos istorijoje?
ŠTAI ČIA PASAKOJIMAS IR PRASIDEDA…
Seniai, seniai gūdžiais spaudos draudimo laikais, žmonės ir knygos buvo sudarę gudrų sandorį: knygos teiks išmintį ir fantaziją žmonijai, o žmonės padės knygoms keliauti ir pasiekti skaitytojų namus sunkiu lietuvių literatūrai laikotarpiu. Knygų saugotojai ir platintojai buvo vadinami knygnešiais.
Tačiau knygnešiu galėjo tapti ne bet kas. Knygos buvo įbaugintos literatūros draudimų, todėl užsisklendė savyje ir nesidalino savo “turtais” su kitais. Knygnešys turėjo pasižymėti svarbiais bruožai, tokiais kaip švelnumas ir patikimumas. “Prisiaukinę” knygas jie kartu keliaudavo po Lietuvą ir patirdavo daug išbandymų, kurie tik stiprindavo jų santykius.
Kelyje jie sutikdavo daug pavojų: policininkus, apsiginklavusius vandens šautuvais, kurie buvo mirtinai pavojingi knygoms ar žiaurius prižiūrėtojus su tikrais ginklais, keliančius didelę grėsmę net patiems knygnešiams.
Galų gale pasiekusios žmonių namus knygos globodavo ir mokydavo vaikus, palaikydavo kompaniją šeimoms tamsiais ir nuobodžiais vakarais. Literatūros dėka mūsų tauta galėjo panirti į fantazijų ir vaizduotės pasaulį, kuriame nebuvo žiaurumo ir draudimo.
Kelionių metu knygos juokaudamos praminė savo naujuosius draugus knygnešiais. Šis žodis liko vartojamas iki dabar, prisiminant šiuos drąsius literatūros didvyrius.
Šis išskirtinis titulas nuolat primena Lietuvai, kad ir sunkiu gyvenimo laikotarpiu knygos gali padėti pasinerti į kalbos fantaziją ir įkvėpti naujų vilčių keisti pasaulį.
In Lithuanian dictionary you can find a very unique word “knygnešys” (directly translates into a book-carrier). No any other world languages’ dictionary contains something of even similar meaning. You’re asking how it appeared in Lithuania’s history?
THIS IS WHERE THE STORY STARTS…..
Once upon a time, during dark times of press oppression, books and people have made a brainy deal: books provide wisdom and fantasy to humanity in exchange people will help books travel and reach readers’ homes in those difficult times for lithuanian literature. Book keepers and suppliers were called „knygnešiai“.
Nevertheless, not everybody could be a „knygnešys“. The books were frightened by the oppression, so they had difficulties opening up and didn’t want to share their treasure with others. That’s why main characteristics of a book-carrier had to be softness and trustworthiness. After they managed to domesticate the books they were travelling all over Lithuania and experienced a lot of challenges, that would bring books and humans even closer.
On the road they would encounter great deal of dangers: police man armed with water guns, which were deadly harmful to books, or cruel supervisors issued with real guns, that put even the „knygnešiai“ at a great risk.
In the end when they reach peoples’ homes, books would watch over the kids, keep the company for the families in the dark and boring afternoons. Only because of literature our nation was able to take a dive into the world of fantasy and imagination, that was not full of cruelty and restrictions.
In the middle of their journeys books jokingly named their new friends „knygnešiai“. Today this word is still used while remembering these brave heroes of literature.
This unique title constantly reminds Lithuania, that even in the hardest time of your life books can help to submerge into the world of fantasy of language and bring world-changing hope.
Dvidešimt antrasis amžius
Dvidešimt antrasis amžius tapo naujausiųjų technologijų laiku, apie kurį niekas negalėjo pasvajoti. Pasaulis tapo išmanus, robotai darė įtaką žmonių tarpusavio santykiams, net tėvus pradėjo keisti dirbtiniai intelektai. Ši situacija paveikė ir berniuko, vardu Saulius gyvenimą, kai tėvai gimimo proga padovanojo jam robotą – auklę. Mažylio tėvai buvo labai turtingi, bet neturėjo pakankamai laiko savo sūnui, todėl išmanioji auklė jiems buvo puiki išeitis. Robotas Paulius rūpinosi berniuku ir auklėjo berniuką, o pagrindinė užduotis buvo išmokyti Saulių kalbėti. Dirbtinis intelektas padėjo berniukui išmokti paprasčiausias kasdienines frazes, kurios leido būti suprastam kitų ir patenkinti visus savo poreikius. Nepaisant to, Paulius neišmokė Sauliaus žodžių, kurie padėtų reikšti jausmus ir emocijas, berniuko žodynas buvo skurdus, kalba neišraiškinga, o gebėjimas suvokti paslėptą mintį neišlavintas. Laimei, paliktos spragos vaikui nesukėlė daug sunkumų vaikystėje, nes jo aplinkoje visi vaikai buvo auginami vienodai ir bendravimas su jais nebuvo komplikuotas.
Po dvidešimties metų Saulius suaugo, nusprendė išsikraustyti iš gimtųjų namų ir pradėti gyventi savarankiškai. Savo sesutei Mėjai paliko robotą Paulių ir išsikėlė į kitą miestą. Tada jo bendravimo spragos ir pradėjo ryškėti. Jaunuolis sutiko daug žmonių, kurie buvo užaugę visiškai kitoje aplinkoje, jų bendravimo manieros drastiškai skyrėsi nuo Sauliaus. Jam buvo sunku prisitaikyti prie visuomenės, todėl daug laiko leido vienas ir užsisklendė savyje. Vieną dieną kažin kas netikėtai pasibeldė į jo duris. Tai buvo naujoji kaimynė Emilė. Mergina užsuko pasisveikinti ir susipažinti su Sauliumi. Ji labai mėgo bendrauti su žmonėmis, o Saulių, visiškai kitokią asmenybę, tai erzino. Laikui bėgant Emilė dažnai užsukdavo pas vaikiną paprašyti pagalbos ar patarimo. Nors iš pradžių Sauliui tai nepatiko, vėliau jis pradėjo mėgautis Emilės draugija. Jam pradėjo patikti merginos gebėjimas reikšti savo mintis, jie dažnai kalbėdavo apie savo jausmus ir išgyvenimus. Kuo toliau, tuo labiau vaikinas pradėjo atsiverti merginai pats to nesuprasdamas. Saulius šnekėjo apie savo jausmus ir emocijas po truputį suprasdamas tikrojo pokalbio reikšmę. Galvodamas apie savo vaikystę vaikinas gailėjosi, kad augo su dirbtiniu intelektu ir neturėjo progos pažinti tokių žmonių kaip Emilė, kurie būtų iškalbūs ir pokalbio metu sugebėtų išreikšti savo vidinį pasaulį. Tai supratęs vaikinas nuvyko į gimtuosius namus ir nieko nelaukdamas sugadino robotą Paulių. Tėvai pamatę šį incidentą sutriko, bet Saulius paaiškino savo poelgį ir pareiškė, kad jie turėtų skirti daugiau laiko Mėjos ugdymui ir kalbos lavinimui, jog užaugusi ji galėtų laisvai reikšti savo mintis ir jausmus, atsiskleisti kaip asmenybė ir susipažinti su žmonėmis, kurie galėtų pakeisti jos gyvenimą. Tėvai suprato savo klaidą, o Saulius amžinai liko dėkingas Emilei, parodžiusiai tikrąją kalbos galią.
The twenty-second century has become the high-tech age that no one had even dreamed about. The world has become digital. Robots have intervened in human relationships – even parents were starting to be replaced by AI. This situation also affected the life of the little boy Saul when his parents, after he was born, gave him a robot–nanny named Paul. The boy’s parents were very rich, but they did not have time for their son. Therefore, a digital nanny was the perfect solution for them. Paul raised and took care of Saul. Its main task was to teach Saul how to speak. The AI helped the boy learn basic everyday phrases, which helped him be understood and satisfy all his needs. Despite that, Paul did not teach Saul words that could help him express feelings and emotions. The boy had limited vocabulary, his language was non-expressive and he did not know how to read between the lines. Fortunately, it did not make Saul’s childhood hard because every child in his environment was raised likewise, so interactions with them were not complicated.
After twenty years have passed, Saul had grown up and decided to move out to start living on his own. He left his robot Paul for his sister Meya and went on to live in another city. That is when his inability to communicate properly started to show. The young man met lots of people that grew up in different circumstances. Their way of interacting with people was drastically different from his. It was hard for him to adapt to this new society, so he spent most of his time alone with his own thoughts. One day someone unexpectedly knocked on his door. It was his new neighbor Emily. She came to meet him and say hello. Emily really liked talking with people and Saul, being the complete opposite, was annoyed by it. As time passed, the girl would frequently come and visit him for help or advice. Even though at first Saul did not really like her short visits, soon he started to enjoy Emily‘s company. He admired her ability to express her thoughts, how she talked about her feelings and experiences. The more they hung out, the more Saul would open up to her without even understanding it. Talking about his emotions, little by little he would start to understand the true meaning of those conversations. When thinking about his childhood, he regretted growing up with a robot. He wished he knew people like Emily, people that were expressive, who would be able to talk about their feelings without struggle. Understanding that, Saul went to his old home and without even saying a word broke Paul. At first, his parents were shocked, but he explained to them why it had to be done and told them that they should pay more attention to how they raise Meya, so that when she grows up, she would not have to face the same problems he had and could meet new people. After all of this, the parents understood the mistake they have made and Saul was forever thankful to Emily, the girl that showed the true power of language.
Žmogus visais laikais
Žmogus visais laikais gyveno bendruomenėje ir kad joje išsilaikytų, privalėjo išmokti susikalbėti su savo palydovais. Bet kalba neprasidėjo nuo gramatikos, stiliaus ir kablelių. O kartais nereikia net prasižioti, kad kitas suprastų ką turi omenyje…
Visų pirmą, ne visi žmonės yra gimę girdėti garsus, būtent todėl jie turėjo sukurti savo neverbalinę kalbą ir tai atvėrė duris į mums visiškai nepažįstamą gestų ir emocijų pasaulį. Ši kalba gali pasirodyti gana skurdi, antrarūšė žmonėms, naudojantiems žodžius. Tačiau, pasvarstykime, kaip garsiausieji pasaulio keliautojai susibendravo su atrastų žemių čiabuviais ir net privertė žmones vergauti. Neverbalinė kalba yra įgimta: emocijos, gestai, kūno kalba gali daug pasakyti apie tai, ką jie mąstė, jautė. Tik vėliau žmonės pamažu išmoko kolonizatorių kalbas. Tačiau kodėl, jei kūno kalba yra mūsų pagrindas, tiek mažai kreipiam į ją dėmesio, kūno ženklų reikšmę įkertame tik intuicijos dėka? Jeigu mokėtume naudoti ir suprasti ženklų kalbą, lengvai atpažintume, kada žmogus meluoja, taptume empatiškesni ir savo bendravimą nuvestume į naują lygį.
Kartais, o gal net ir dažniau, kalbos yra kuriamos, kad būtų išlaikomos paslaptys. Net ir vaikai norintys išlaikyti privatumą, tėvams nežinant, su bendraamžiais sukuria savąją kalbą. Nors ir vaikai bendrauja visiems suprantama kalba, jaunojo žmogaus vaizduotė laki ir gali sugalvoti naujų. Žmogus yra gimęs kurti, todėl pasaulyje niekada nebus vienos kalbos.
Idėja, kad pasaulyje liks tik vienintelė kalba yra neįmanoma. Visų pirma, esame ne vienintelės šioje planetoje gyvenančios būtybės, nepamirškime gyvūnų ir augalų, kurie taip pat sugeba komunikuoti, taip pat minėtieji neįgalių žmonių. Taip, neneigsime kad daugybė senovės baltų, prūsų kabos išnyko dėl jų nepopuliarumo, sudėtingumo ir kalbų mirimas yra neginčytinas faktas. Bet kai kurios tautos turi savo principus, stengiasi išlaikyti savo kalbos savitumą ir neprisileidžia barbarizmų. Būtent todėl nėra vieno kelio susišnekėti su kitais.
Apibendrindamos, galime teigti, kalbų įvairovė yra neišvengiama realybė. Bet jų įvaldymas, padeda suprasti mūsų jutimus, skatina fantazuoti ir įsijausti į kitą. Kalba nereikalinga tam, kad žmogus pasikalbėtų su savimi, ji atveria duris į žmonių širdis ir protus, o tai galima padaryti net neprasižiojus.
Humans always live in a society, and for it flourish people need to communicate. But languages didn’t start at grammar, morphology and commas. Sometimes you don’t even have to open your mouth for people to understand what you mean.
Firstly, not all people were born with hearing abilities, that’s why they had to create a non-verbal language which for us is a whole new world of signs and emotions. The sign language might seem poor and secondary for verbal language communicators. But let’s wonder how the greatest travelers talked with people of the Newlands. And even made them slaves. The non-verbal language is congenital: emotions, signs and the body language could say a lot about what they thought. Only later the natives started slowly learn the colonizers’ language. But why when the body language is the main base of our communication, don’t we pay attention to it and never learn it. If we learnt the body language we would simply knew when a person is lying, would be more empathetic and would take our communication skills to a new level.
Sometimes, or even often, languages are made to keep secrets. Even little kids, who want to speak privately, create their own language without their parents knowing. We all have a language that we speak in, but children’s imagination is wild and they still create new ones. That is because people are born to create and that’s why there will never be just one language.
The idea of having the only one language in the world is impossible. First of all, we are not the only creatures living on this planet, let us not forget the animals and plants that also has the ability to communicate, as well as the aforementioned people with disabilities. Yes, we will not deny that many ancient Baltic and Prussian languages have disappeared due to their unpopularity, complexity, and the death of languages is an undeniable fact. But some nations have their own principles, trying to maintain the uniqueness of their language, and do not tolerate barbarism. That is why there cannot be the only way to talk to others.
In conclusion, languages diversity is unescaped reality. But to handle those languages helps us to understand our sensations, promote us to dream empathize with other people. A language purpose is not to have ability to talk with yourself, it opens other people hearts and thoughts, and it could be done even without opening your mouth.
Augalas iš Brazilijos
Mano mama nuo pat mažens mėgo gėles, todėl ir tapo floriste. Iš tiesų gėlės ir kiti augalai mus supo kasdien, dėl to jaučiuosi jiems tokia artima. Nustebsite sužinoję, kiek daug gali papasakoti augalai… Gėlės klausosi merginų plepalų ir atkartoja ironiškai žiedas žiedui sukiodamiesi į saulę, o medžiai – geriausi klausytojai ir nuoširdžiausi pašnekovai. Mūsų svetainėje auga beveik mano ūgio apelsinmedis, jis stovi viduryje kambario, ant nedidelės pakylos. Augalas atkeliavo iš nuostabiosios Brazilijos. Aš visuomet svajojau perskirsti Atlantą ir pamatyti šią nuostabią šalį. Galbūt viskas atrodytų kvaila, bet kai apelsinmedis sužydi skaisčiai baltais žiedeliais, jo šakos ima siūbuoti ir suktis, vytis viena aplink kitą, tarytum medis šoktų. Taip jis su manimi kalbasi. Šią savaitę nukrito paskutinieji žiedlapiai ir apelsinmedis ėmė brandinti vaisius, tuo metu jis yra labai rimtas, tada labiausiai ir mėgstu su juo kalbėtis. Medis siūbuoja ir tyliai šnabžda švelniu, nežemišku balsu man į ausį, dažniausiai jis pasakoja man apie savo šiltą ir nuostabią gimtąją šalį. Šįkart kaip visuomet įsitaisiau šalia šio augalo, atsipalaidavau, užsimerkiau ir ėmiau klausytis tylaus žalialapio šnabždesių. Pirmiausia pasiteiravau, ar jam netrūksta vandens, jis neatsakė. Patylėjo valandėlę ir pagaliau prabilo. Šįkart jis nenorėjo dalytis prisiminimais apie Braziliją, jis norėjo mane nustebinti. Iš pradžių nesupratau nieko, bet apelsinmedis liepė man prisiliesti rankomis prie žemės ir laukti. Buvau sutrikusi, bet pasitikėjau senu draugu. Prisiliečiau prie jo drėgnos žemės, o užmerkusi akis, užliejo šviesa, viskas ėmė suktis ratu. Kambarį užliejo apelsininis aromatas ir delnai pradėjo kaisti. Staigiu judesiu patraukiau rankas ir atsimerkiau. Kambarys prapuolė, atsidūriau skaidrios šviesos erdvėje, pamažu pasigirdo neaiškūs garsai, panašūs į muziką, pradėjo ryškėti įvairios spalvos, vėliau žmonių siluetai. Kostiumuotieji šoko, linksminosi, dainavo. Karnavalas! Negaliu patikėti, kad atsidūriau Brazilijos karnavale! Galva ėmė suktis ratu, mane užplūdo džiugi nuotaika, šokio žingsneliais vijausi žmonių virtinę. Sambos žingsneliai vis greičiau keitė vieni kitus, kojos judėjo taip greitai kaip niekad ir net nepajutau, kaip atsitrenkiau į aukštą, stambų šokėją plunksnuota kepure. Sekundę užsimerkiau, atsimerkusi vėl atsidūriau šalia savo seno draugo apelsinmedžio, o rankoje turėjau žydrą plunksną nuo šokėjo kepurės.
My mother loved flowers ever since she was a little girl, that’s probably why she became a florist. Flowers and plants were always around us, maybe that’s why I feel so close and comfortable around them. You will be surprised by how much the plants can tell. Flowers listen to all of the girls’ gossips and repeat them to the other blossoms, ironically twisting around the sun, trees – they are the best listeners and sincere interlocutors. An orange tree grows around the same height as me in our living room. It came from the astonishing Brazil. I have always dreamt about flying through the Atlantic Ocean to see this amazing country! Maybe it will sound silly, but when the orange tree blooms bright white flowers, the branches begin to sway and spin, it looks like they are dancing and talking to me. This week the last petals fell off and the tree will begin to grow its fruits, around this time it looks very serious, that’s exactly when I like to talk with it the most. The tree sways, silently whispers with a soft, extra-terrestrial voice into my ear, usually it tells me about its warm ant beautiful homeland. Like always I get comfortable near the plant, close my eyes and start to listen, to its green leaves’ whispers. In the beginning I asked, if it doesn’t want to drink some water- it didn’t answer. The tree was silent for a while and then answered. This time it didn’t want to share its memories about its beautiful homeland Brazil, it wanted to surprise me. At first I didn’t understand anything, but the orange tree told me to touch the ground with my hands and wait. I was confused, but I trusted the old friend. I touched its wet ground, when my eyes closed, a light flooded, and everything began to spin in a circle. An orange scent flooded the room around me and my palms started to heat up. With a sudden movement, I grabbed my hands and opened my eyes. The room collapsed, I found myself in a space of transparent light, gradually vague sounds resembling music, various colors began to emerge, and later silhouettes of people began to appear. The costumes started dancing and singing. Carnival! I can’t believe I ended up at the Brazilian Carnival! My head started to spin in circles as a happy mood flooded me, I followed a string of people in dance steps. Samba’s steps changed faster and faster, my legs moved as fast as ever and I didn’t even feel like I bumped into a tall big dancer in a feathered hat. I closed my eyes for a second, and when I opened them I found myself next to my old friend orange tree, and I had a blue feather in my hand from the dancer’s hat.
Uždraustų kalbų knyga
Vieną šiurpią rudens naktį aš, neturėdamas ką veikti, sugalvojau aplankyti apleistą namą kaimynystėje. Oras buvo siaubingas, stipriai lijo, apleisto namo stoge puikavosi didelė skylė, todėl visur buvo šlapia ir nejauku. Vaikščiodamas po virtuvę pastačiau koją ant sutrūnijusių lentų krūvos ir po akimirkos pajaučiau, kaip skaudžiai ant jų parkritau.
Apsidairęs pamačiau, kad aš jau nebe pirmajame namo aukšte, o jo rūsyje. Rūsy buvo labai tamsu ir baisu, bet smalsumas įveikė baimę, aš išsitraukiau iš kišenės telefoną ir įsijungiau jo žibintuvėlį. Atsistojęs nuo nukritusių lentų krūvos, aš įdėmiai apžiūrėjau kambariuką, kuriame pastebėjau tik mažą lovelę ir mažą spintelę šalia jos. Lovelė man atrodė šiurpokai, todėl nusprendžiau prie jos nelįsti ir patraukiau prie spintelės šalimais. Atidaręs spintelę staiga pamačiau keistą seną knygą, paėmęs ją į rankas aš pastebėjau, kad ji parašyta senąja lotynų kalba. Laimei, šią kalbą mokiausi universitete net ketverius metus. Atsivertęs pradėjau skaityti. Niekada nebuvau matęs nieko panašaus. Knygoje buvo surašyta daugybė skyrių apie man niekad negirdėtas kalbas. Labiau patyrinėjęs knygą, supratau, kad tomis kalbomis kalbėjo ne žmonės. Mane nukrėtė šiurpulys. Knygos autentiškumu nebuvo galima abejoti, nes supratau, kad šią knygą parašė senovės kalbų ordinas, kuris rinko informaciją apie visokiausias kalbas. O aš radau jų seniai dingusią knygą, kurios joks paprastas žmogus neturėtų liesti. Knygoje buvo daugybė istorijų ir keistų paaiškinimų. Mano dėmesį patraukė šiurpūs simboliai. Patyrinėjęs išsiaiškinau, kad tai buvo senovės Egipto dievo Ozyrio mirties kalba. Jos paaiškinimo net nenorėjau skaityti, nes žinojau, kad mirtingasis gali kalbėti šia kalba tik vieną kartą. Knygoje buvo galybė keistų būtybių iš žvaigždžių prokalbių. Jos mane sudomino, bet apie jas buvo mažai informacijos. Tačiau įdomiausias aprašymas buvo apie kraupų Ktulo kultą. Šis kultas buvo didžiausių pasaulio katastrofų kaltininkas: Babelio bokšto sugriovimo ir Aleksandrijos švyturio griūties. Kalbant kulto kalba buvo galima iškviesti baisiausias būtybes.
Skaitydamas toliau aš pastebėjau keistas violetines žiežirbas, kylančias nežinia iš kur. Staiga sužaibavo, o žaibą lydėjo stiprus griaustinis. Išsigandau. Numečiau knygą ir parbėgau namo nesustojęs, skuosdamas mačiau keistus šešėlius, besivejančius mane. Laimei, nuo jų pasprukau. Kitą dieną eidamas, namo neberadau…
A book of forbidden languages
On one horrible autumn night I was extremely bored. Luckily, I knew that near my old school a spooky house could be found and decided to visit it. The weather was terrible, it was raining cats and dogs. That old house had its roof broken by a heavy storm a month before, so it was wet when I came into that place. While I was wandering around the kitchen I suddenly step on a broken part of the floor and I broke down into the basement.
It was painful. I stood up but unfortunately, I couldn’t see anything. A moment later I turned my flashlight on and I saw a weird bed and a tinny wardrobe. After that I opened it and inside of it I saw a strange and timeworn book. That book was written in the ancient Latin language. Fortunately, I learnt this language at university while I was studying history. There were many chapters in this book about languages I had never heard before. Then I realized that these languages hadn’t been spoken by humans. I was horrified. Also I couldn’t doubt authenticity of that book. A while ago I understood that that the book had been written by ancient order more than ten hundred years ago. The order gathered information about the weirdest languages in the world. I understood that I had found book that wasn’t supposed to be read by ordinary people. I noticed a lot of dreadful stories and abstruse explanations there. My attention was drawn by gory symbols. Later I understood that I had found the language of death which was created by ancient Egyptian god Osiris. I couldn’t read explanations about that language because a mortal can only speak this speech once. Also I found mystifying stories and explanations about languages of creatures from the starts but the most engaging descriptions were about ancient language of cult of Cthulhu. This group was responsible for destroying lighthouse of Alexandria, collapsing tower of Babel. A lot of diabolic creatures could be summoned by this language and I hope wouldn’t be spawned again.
Suddenly I saw weird magenta oats around me. I didn’t know where they had come from. I began swearing and started climbing out of this place. While I was running home it looked like I was being chased by weird shadows. Luckily, they disappeared. While I was walking near that scary place the following day the house had been gone.
Eik iš proto
Pasibaigus covid-19 pandemijai ir pasauliui nurimus, pasklido nauja pranašystė, jog pasaulį užkariaus egzotiška kalba. Žinoma, žmonės manė, kad tai bus prancūzų arba ispanų, bet, ha ha, jie siaubingai klydo, nes atėjus laikui nutiko kai kas netikėta. Naujoji pasaulio užkariautoja tapo seniausia indo-europiečių šeimos kalba – lietuvių. Lyg žaibas ji nutrenkė žemę, ir, atrodo, lyg iš niekur nieko, bet visa tai nutiko po 2050 metų pavasario ,,Eurovizijoje”, kurią laimėjo lietuvių grupė ,,Monkey business” su savo kūriniu roko balade ,,Eik iš proto”. Kalba patraukė visų akį ir sužadino smalsumą – visi norėjo išmokti tą dainą. Tai buvo lengva, tačiau po to žmonės susiprato – ties čia ir baigsis jų mokslai, pasirodo, lietuvių kalbą išmokti – per sunku. Galų gale pranašystė nebuvo nei klaidinga nei teisinga, naujoji kalba užkariavo pasaulį, bet, jei tiksliau, užkariautos buvo tik žmonių širdys, deja, jų proto palaužti nepavyko.
Go bananas
After covid-19 pandemic had ended and peace fell upon the earth, a new prophecy came to life, it said that an exotic language might conquer the world. Of course, people thought that it will be either French or Spanish but, ho ho, they were terribly mistaken, because when the time came the unexpected happened. The new ruler of the world became the oldest Indo-European language – Lithuanian. It struck the world like lightning, and you’d think that it’s out of the blue, but no, it all happened after Lithuania had won the Eurovision in the spring of 2050. The band ”Monkey business” won the competition with their rock ballad single ”Go bananas”. The language caught everyone’s attention and sparked curiosity – everyone wanted to learn the song. That part was easy, but then reality hit them – that’s the end of their studies, it turns out that the Lithuanian language was too hard to handle. In the end, the prophecy wasn’t exactly wrong or right, the language did conquer the world, but just the hearts of people, sadly, their minds were too hard to crack.
Škotijos ežero legendos paslaptys
Senai, senai už dūdmaišių skambančios muzikos ir didingųjų pilių, pasklido legenda, nustebinusi pasaulį. Ji – Nesė gyvenanti Lochneso ežere. Nuvykau įsitikinti ar tai, ką visi apie ją pasakoja, yra tiesa…
Atkeliavusi supratau didžiausias problemas: kaip ją pasikviesti bei kokiu būdu su ja susikalbėti. Iš pradžių Nesę bandžiau prisišaukti stovėdama ant Lochneso ežero kranto, bet šis mėginimas nepasiteisino. Tačiau nepasidaviau. Neilgai trukus sugalvojau bristi vandenin ir rasti ją pati (maniau, kad tai geriau nei laukti, kol Nesė ateis pas mane). Ir tai įvyko! Prieš savo akis, milžiniško ežero viduryje, išvydau didžiulę būtybę, šiek tiek nedrąsią, tačiau, iš pirmo žvilgsnio, labai draugišką.
Bandžiau su ja pasisveikinti ir užmegzti pokalbį įvairiomis kalbomis: anglų, vokiečių, škotų, rusų ir net ispanų, tačiau supratau, kad nei viena iš jų nebuvo girdėta Nesės ausiai. Čiulbėjau net kaip paukštis, miaukiau kaip katė, bet Nesė vis dar nesuprato, ką noriu jai pasakyti. Kai jau buvau bepasiduodanti, Nesė prabilo lietuvių kalba. Tai buvo visiškai neįtikėtina! Nesė man papasakojo, jog ji kilusi iš Lietuvos, o tiksliau – Žemaičių Naumiesčio, bet norėjo apkeliauti pasaulį ir pasiliko Škotijoje, nes čia jai labai patiko.
Pasikalbėjusi su Nese, labai nudžiugau. Ji – lietuvė, o tai reiškia, kad lietuvių kalba kalbančių žmonių ir būtybių, galima rasti visuose Žemės kampeliuose, tereikia tik paieškoti.
Scotland lake legend secrets
Once upon a time behind bagpipes music and magnificent castles a legend spread amazing the world. It was Nessie living in Loch Ness lake. I went to Scotland to see if it is true what everyone talks about.
When I arrived, I realized the biggest problems: how will I get it to come out and how will I communicate with it. At first, I tried to call it, standing on the shore of the lake but this attempt was useless. I didn’t give up. Soon I came up an idea: get in the pond and find Loch Ness monster (I thought this would be much better than waiting till it finds me). And it showed up! In the middle of the lake, I saw a huge creature right in front of my eyes. It looked a little bit shy but also quite friendly.
I tried greeting and having a conversation with it in various languages: English, German, Scottish, Russian and even Spanish. I understood that Nessie hasn’t heard any of them before. I tried chirping like a bird and meowing like a cat, but the creature still couldn’t understand what I wanted to tell it. When I was about to give up, it started talking in Lithuanian. It was incredible! Nessie told me that it was from Lithuania and more specifically, from Zemaiciu Naumiestis. The creature wanted to travel around the world, but it really liked Scotland, so it decided to stay here.
I was really happy after a conversation with Nessie. It’s from Lithuania, which means that Lithuanian speaking people and creatures can be found in every little corner of the Earth, you just have to look for it.
Naujas gyvenimo etapas arba kaip atsirado kalba
Pasaulyje niekada nebuvo ramu– chaosas įprastas reiškinys. Žmonija susitardavo tarpusavyje gestų kalba, bet tai nepadėdavo išspręsti nesusipratimų. Visi norėjo surasti kažką, kas juos sietų ir palengvintų jų gyvenimą, bet negalėjo to įgyvendinti.
Nepaisant to, atsirado tokia drąsuolė iš Nidos, kuri nuoširdžiai norėjo sureguliuoti žmonių santykius ir atrasti sprendimą. Mergaitė Sofija, jos vardas reiškė išmintį, priėmė sprendimą būtinai išspręsti problemą ir išvykti į kelionę po galaktinį pasaulį, tačiau reikėjo erdvėlaivio. Sofija pradėjo paieškas pačioje gūdžiausioje girioje. Pakeliui ji pamatė burtininkės namelį. Ilgai svarstė, ar išdrįsti įeiti, paprašyti pagalbos, bet atsikračiusi baimės ir abejonių įėjo. Nors ir susitarti buvo itin nelengva, bet galiausiai mergaitė sugebėjo suvokti burtininkės užuominą, kad teks mainais atiduoti savo jaunystę. Sandėris įvyko.
Susidūrusi akis į akį su erdvėlaiviu, mergaitė jau tapo vienu žingsniu arčiau savo tikslo. Iškilusi į dangų, Sofiją patyrė didžiausią pasitenkinimą ir naujus nepakartojamus įspūdžius. Pastebėjusi keistą, iki šiol nematytą, žadinančią susidomėjimą būtybę, Sofija nusprendė sustoti. Paaiškėjo, kad tai yra visų vaikų mylimas personažas Marsietis, kuris atsirado ten dėl tam tikros priežasties- padėti Sofijai išspręsti visuomenės problemą. Jį sužavėjo kilnus merginos sandėris. Marsietis pakvietė ją į savo planetą ir atskleidė didžiąją visų kalbų supratimo paslaptį. Marsietis užtikrino, kad tai kelias link žmonijos susitarimo ir pokyčių. Už tai jis norėjo, kad Sofija papasakotų apie žemiškąjį pasaulį ir grįžti su ja į Žemę, nes Marsiečiui nusibodo jo gyvenimas Marse, jis jautėsi vienišas, troško bendravimo. Sofijai pasidarė gaila Marsiečio ir priėmė sprendimą pasiimti jį kartu.
Nuo šiol jie tapo gerais draugais. Kupini entuziazmo ir noro padėti žmonijai ieškojo užuominų ir visokiausių problemų sprendimo kelių, kiekvienoje šalyje dovanodavo patiems kilniausiems žmonėms didžiąją kalbų supratimo paslaptį. Žmonės ėmė geriau ir greičiau suprasti vieni kitus, nes bendravo mintimis– Marsietis turėjo ypatingą super galią- skaityti tekstus ir mintimis perduoti į bet kurią galaktiką. Tai padėjo žmonijai išspręsti visus iššūkius ir mįsles, patobulėti ir įgyti didžiosios kalbos įgūdžių. Sofija ir Marsietis atliko savo kilnią misiją: Sofija dovanojo savo jaunystę ir gyvenimą, Marsietis savo žinias. Jiems paaiškėjo, kad atlaikę visus iššūkius, jie įgavo super galią- perteikti visas savo žinias apie didžiąją kalbą kitiems žmonėms ir dabar gali sėkmingai grįžti namo.
Praradę viltį žmonės nesitikėjo, kad Sofija galės ištverti visus sunkumus ir išgelbėti visus gyventojus. Pamatę grįžtančią mergaitę su Marsiečiu, gyventojai neteko žado. Visi pasitiko ją garsiais plojimais, nes jie suprato, kad dabar viskas pasikeitė jų gyvenime. Atėjo laikas gyvenimo pakyčiams. Atsiradus didžiajai kalbai, žmonės tapo atviresni, subrendę, mokantys ir norintys kurti, jų gyvenimas tapo pilnas galimybių.
Nowy etap życia, czyli jak powstał język
Na świecie nigdy nie było spokojnie – chaos jest zjawiskiem naturalnym. Ludzkość porozumiewała się językiem migowym, jednak to nie pomagało uniknąć nieporozumień. Każdy chciał znaleźć coś, co będzie łączyło ludzi i ułatwi życie, ale nikomu nie udało się tego zrealizować.
Jednak znalazła się odważna osoba z miasta Nida, która szczerze chciała uregulować stosunki międzyludzkie i znaleźć rozwiązanie. Dziewczyna Sofia, imię której oznaczało mądrość, podjęła decyzję, by koniecznie rozwiązać problem i w tym celu wyruszyć w podróż po galaktycznym świecie, ale potrzebowała statku kosmicznego. Sofia rozpoczęła poszukiwania w najgłębszym lesie. Po drodze zobaczyła dom czarnoksiężniczki. Długo wahała się czy ma wejść, poprosić o pomoc, ale po pozbyciu się strachu i wątpliwości weszła. Choć niezwykle trudno było dojść z czarownicą do porozumienia, w końcu dziewczyna zdołała pojąć sugestię czarodziejki, że w zamian za pomoc będzie musiała oddać swą młodość. Umowa została zawarta.
Stojąc przed statkiem kosmicznym, dziewczyna już była o krok do swego celu. Lecąc do nieba, przeżyła ogromną satysfakcję i doznała nowych, niepowtarzalnych wrażeń. Sofia zauważyła dziwną, dotąd niespotykaną, budzącą zainteresowanie istotę. Postanowiła zatrzymać się. Jak się okazało, była to uwielbiana przez wszystkie dzieci marsjańska postać, która pojawiła się tam nieprzypadkowo – miała pomóc Sofii rozwiązać problem społeczeństwa. Marsjanin był zafascynowany szlachetną intencją dziewczyny. Zaprosił ją na swoją planetę i ujawnił wielki sekret rozumienia wszystkich języków. Zapewnił przy tym, że to jest właśnie droga do ludzkiej zgody i zmian. W zamian Marsjanin chciał, aby Sofia opowiedziała mu o ziemskim świecie i wróciła z nim na Ziemię, ponieważ był on zmęczony życiem na Marsie, czuł się samotny, brakowało mu kontaktu z innymi. Sofia współczuła Marsjaninowi i postanowiła zabrać go ze sobą.
Odtąd zostali dobrymi przyjaciółmi. Pełni entuzjazmu i chęci pomocy ludzkości szukali wskazówek i rozwiązań wszelkiego rodzaju problemów, a w każdym kraju ujawniali najszlachetniejszym ludziom tajemnicę rozumienia wszystkich jezyków. Ludzie zaczęli się lepiej i szybciej porozumiewać, ponieważ komunikowali się za pomocą myśli. Marsjanin bowiem miał wyjątkową supermoc – potrafił czytać teksty i przekazywać myśli do dowolnej galaktyki. Pomogło to ludzkości rozwiązać wszystkie wyzwania i problemy, udoskonalić się i zdobyć wyjątkowe umiejętności językowe. Sophia i Marsjanin wypełnili swoją szlachetną misję: Sofia ofiarowała swoją młodość i życie, a Marsjanin swoją wiedzę. Stało się dla nich jasne, że po tym, jak sprostali wszystkim wyzwaniom, zdobyli supermoc przekazywania całej swojej znajomości wspaniałego języka innym ludziom i mogli teraz z powodzeniem wrócić do domu.
Tym czasem ludzie stracili nadzieję. Nie spodziewali się, że Sofia będzie w stanie pokonać napotykane trudności i uratować wszystkich mieszkańców. Widząc powracającą dziewczynę z Marsjaninem, mieszkańcy oniemieli. Witali ją głośnymi oklaskami, gdyż zdali sobie sprawę, że teraz wszystko się zmieni w ich życiu. Nadszedł czas na zmiany. Po tym jak ludzie poznali możliwości języka, stali się bardziej otwarci, dojrzali, potrafili i chcieli tworzyć, a ich życie było pełne możliwości.
Legenda apie Dera
Toli toli nuo žemės, dar neatrastoje planetoje, gyveno dvi gentys: Teki ir Muleti. Gentys savo kalbos neturėjo, mokėjo komunikuoti tik gestais. Ilgą laiką jos gyveno taikiai, kol vieną dieną jų ramybę sudrumstė iš dangaus nukritusi knyga. Tai buvo jiems niekada nematytas objektas, kuris visus sudomino.
Ši knyga saulės šviesoje blizgėjo lyg auksas, o tamsoje švytėjo tarsi žvaigždė. Šis nepaaiškinamas reiškinys sužadino visų smalsumą. Staiga keli genčių atstovai pripuolė prie knygos, norėdami jos sau ir apimti godumo perplėšė ją pusiau. Taip prasidėjo genčių karas dėl kitos knygos pusės. Tokie dideli nesutarimai kilo, nes žmonės iš vienos knygos pusės negalėjo suprasti knygos esmės. Bėgo metai, o kova vis dar tęsėsi ir nei viena pusė neketino pasiduoti. Abi gentys stengėsi suprasti knygos užrašus, bet joms niekaip nesisekė.
Vieną stebuklingą, mėlynojo mėnulio apšviestą naktį, gentims apsireiškė ta pati Mėlynoji fėja su savo pagalbininkais elfais. Ji žinojo šios knygos paslaptis ir matydama šių genčių kovą, norėjo išgelbėti juos nuo pražūties. Visais būdais ji stengėsi įkalbėti juos bendradarbiauti, sujungti knygos dalis į vieną. Ji aiškino, kad tik taip jie supras jos tikrąją reikšmę. Tačiau gentys manė, kad Mėlynoji fėja siekia atimti iš jų abi dalis ir į jokias kalbas nesileido. Fėjai trūko kantrybė ir ji įsakė savo elfams surasti abi knygos dalis ir atnešti jai. Paieškos truko neilgai ir jau kitą dieną abi knygos dalys buvo fėjos rankose.
Netrukus gentys pasigedo savo knygų dalių ir įsiuto, nes suprato, kad tai fėjos darbas. Ilgai genčių vadai gestais diskutavo ir nusprendė jog reikia susivienyti ir bandyti atgauti knygos dalis kartu. Kai tik jie atvyko pas fėją atsiimti jiems priklausančių dalių, ant krištolinio stovo pamatė dvi knygos puses sujungtas į vieną. Jie buvo šokiruoti, kad savo dalių jau nebeatgaus, tačiau genčių vadai pavartę pilną knygą, staiga suprato kiekvieną jos žodį. Genčių nariai, apimti nuostabos ir džiugesio suvokė, kad jų kova buvo beprasmė, viskas, ko jiems reikėjo buvo bendradarbiavimas ir draugystė. Nuo tos dienos visi nesutarimai liko praeity ir šios dvi gentys susijungė į darnią gentį pavadinimu – Dera!!!
The Legend of Dera
Far away from the Earth, in an unknown planet there lived two tribes: Teki and Muleti. The tribes had not yet discovered language and could only communicate with gestures. For a long time they had been living peacefully, until their harmony was ruined by a book that fell down from the sky. It was unlike anything that the tribesmen had ever seen before, so it caught their interest.
This book was glistering like gold in daylight, while shining like a star in darkness. Everyone’s curiosity was aroused by this unexplainable phenomenon. Suddenly, some tribesmen approached the book. They wanted it for themselves, and the greed got the better of them – the book was torn in half. That’s how the war for the other book half begun between the tribes. Such disagreements arose because the tribesmen couldn’t understand the meaning of the book by reading only one half of it. The years went by while the war was still ongoing. Neither of the sides intended to give up. Both tribes tried to understand the contents of the book, but they were unsuccessful.
One miraculous, night of the blue moon, a Blue Fairy with her helper elves appeared. She knew the secrets of the book. Seeing the fight, the Blue Fairy wanted to save the tribes from their doom. She tried various ways to persuade the tribesmen to cooperate, to join the book halves together. The Blue Fairy explained that it’s the only way to see the actual meaning of the book. However, the tribesmen thought that the fairy wanted to take the book halves for herself and did not agree to her. That’s when the Blue Fairy lost her patience – she ordered her elves to find and bring the book pieces back to her. The search did not last long. On the very next day both parts of the book were in the hands of the fairy.
Before long, the tribes realised they were missing their halves and got mad because they knew it was the fairy’s doing. For a long time, the tribe leaders discussed in gestures. Finally, they came to a conclusion that they needed to unite and take both the pieces back. As soon as the tribesmen came to the Blue Fairy to retrieve the halves belonging to them, they saw that the book’s pieces were joined together and lying as one on a crystal stand. The tribesmen were shocked because they saw that they won’t be able to get their book pieces back. However, when the tribe leaders started turning the book’s pages, they suddenly realised that they know each and all of the words. Tribesmen, full of amazement and joy, became aware that their war was meaningless. And all that they needed was cooperation and friendship. From that day on, all the disagreements were left behind and both tribes have merged into one harmonious tribe with a name of Dera!
Istorija apie mokslininką Joną, išradusį laiko mašiną
Kartą gyveno mokslininkas vardu Jonas. Viso jo gyvenimo tikslas buvo sukurti laiko mašiną. Šią svajonę jis susigalvojo dar vaikystėje. Besimokydamas mokykloje jaunuolis labai daug laiko skyrė fizikos, istorijos, chemijos, biologijos bei informatikos mokslams būtent todėl, kad užaugęs galėtų įgyvendinti savo idėją. Pabaigęs universitetą Jonas pasišventė projekto įvykdymui. Kartas nuo karto jis apsilankydavo pas savo buvusius dėstytojus padiskutuoti klausimais, kurie jam iškildavo ruošiantis ilgam ir išsvajotam darbui.
Praėjus penkiolikai metų nuodugnių tyrimų, Jonas vieną dieną pagaliau suprato, jog yra pasiruošęs atlikti savo pirmąjį bandymą – perkelti bananą penkiomis minutėmis į ateitį. Kadangi pirmieji blynai dažniausiai būna prisvilę, Jono bandymas taip pat nebuvo sėkmingas ir šiek tiek nuvylė mokslininką, tačiau jis prisiminęs šį seną bei gerą posakį nenuleido rankų ir tęsė darbą. Atlikęs dar dešimt eksperimentų mokslininkas pagaliau gavo norimą rezultatą. Po teigiamo atsakymo Jonas suprato, kad jo laikas, skirtas išradimams, nebuvo iššvaistytas veltui, o netgi suteikė jam galimybę būti pirmuoju laiko mašinos išradėju, tad ilgai nelaukdamas jis pradėjo antrąją stadiją bandymų – nusiųsti beždžionę į praeitį ir atgal. Šiam eksperimentui pavykus jis pagalvojo, jog jau yra pasiruošęs ir pats išbandyti tokią kelionę – nuvykti į 1569 metus ir savo akimis išvysti Liublino Unijos pasirašymą.
Kitą dieną, su didele baime ir jauduliu Jonas įlipo į savadarbę laiko mašiną, kurią pavadino savo mėgstamiausio filmo pavadinimu – „Atgal į ateitį. Pradžia“. Įsiropštęs į saloną, jis ėmė suvedinėti savo norimos kelionės datą ir koordinates, tačiau suvedė klaidingus duomenis ir atsidūrė 1369 metų Žemaitijoje. Tik nukeliavęs į praeitį jis suprato savo klaidą, jog nusikėlė į dviejų šimtų metų ankstesnį laikotarpį ir net ne į Liubliną, o į Plungėje esančius kviečių laukus. Jonas susivokė, kad pakeisti jau nieko nebegali, tad išsikėlė sau naują tikslą – apkeliauti šį kraštą ir užrašyti senąją žemaičių kalbą bei istoriją. Stovėdamas laukuose Jonas pamatė tolumoje vežimu važiuojantį ūkininką. Prisivijęs lėtai riedantį vežimą, Jonas ant jo užšoko ir nespėjęs su žmogumi nė pasisveikinti staigiai buvo nusviestas žemyn. Išsigandęs ūkininkas iš visų jėgų bandė greičiau iš laukų išvažiuoti. Jonas atsikėlęs tęsė kelionę ieškodamas kelio link artimiausio miesto ar kaimo.
Nuvykęs į artimiausią kaimą Jonas kalbino visus ten gyvenančius žmones. Šie sunkiai tarpusavyje susišnekėjo, nes šiuolaikinė žemaičių kalba skyrėsi nuo tada egzistavusios. Jonas kaupė savo užrašų knygelėje labiausiai vartojamus žodžius, posakius ir kitus išsireiškimus. Tačiau visame didžiame darbe mokslininkas taip pat nepamiršo ir stebėti kaip tuo metu šis kraštas atrodė nepaveiktas naujausių išradimų, tylus, kur vakarais žvaigždžių neužgožia žibintų šviesa.
Po trijų metų kelionių mokslininkas nusprendė keliauti namo – į numylėtus 2021 – uosius metus, mat buvo prikaupęs tiek medžiagos, kad visos knygos, kurias jis prirašė ranka, vos tilpo į patalpą, skirtą daiktams susidėti, esančią dugne laiko mašinos.
Story about a scientist named John, who invented a time machine
Once upon a time there lived a scientist named John. His entire life goal was to create a time machine. He came up with this idea as a child. In school the young man devoted a big portion of his time to the lessons of physics, history, chemistry, biology, and computer science, just because he wanted to pursue his dream when he grows older. After graduating from university, John dedicated himself to the project of his dreams. From time to time, he visited his former teachers to discuss the questions that arose for him in preparation for his dream project.
Fifteen years of thorough research, John finally realized one day that he was ready to make his first attempt of making a banana move five minutes into the future. Since the first pancakes are usually burnt, John’s attempt was also unsuccessful and a bit disappointing for the scientist, but he did not give up remembering this old and good saying. After ten more experiments, the scientist finally got the desired result. After a positive response, John realized that his time devoted to inventions was not wasted, and even gave him the opportunity to be the first to create a time machine, so without waiting, he started his second stage of testing – sending a monkey with to the past and bringing her back. After the success of this experiment, he thought that he was ready to try such a trip himself – to go back to 1569 and see with his own eyes the signing of the Union of Lublin.
The next day, with great fear and excitement, John got into a homemade time machine, which he called the title of his favorite movie, “Back to the Future. Beginning.” After entering the salon, he started to enter the date and coordinates of his desired trip, but entered the wrong data and found himself in Samogitia in 1369. Only after traveling to the past, did he realize his mistake of moving to the previous period of two hundred years and not even to Lublin, but to the wheat fields in Plungė. John realized that he could not change anything anymore, so he set himself a new goal – to travel around this country and write down the old Samogitian language and history. Standing in the fields, John saw a farmer driving in the distance. After catching a slow-moving carriage, John jumped on it and was suddenly thrown down without even being able to greet the man. The frightened farmer made every effort to get out of the fields faster. When John got up, he continued his journey in search of a way to the nearest town or village.
When he went to the nearest village, John talked to the people who lived in it. These were difficult to communicate with each other, because the modern Samogitian language was different from what existed then. John accumulated the most used words, sayings, and other expressions in his notebook. However, in all his great work, the scientist also did not forget to observe how at that time this region really seemed unaffected by the latest inventions, silent, where stars are not obscured by streetlights.
Three years later, the scientist decided it was time to travel home – to his beloved year 2021, because he had accumulated so much material that all the books, he wrote by hand could barely fit in the storage room at the bottom of the time machine.
Kaip aš išgelbėjau pasaulį
2122 m. Už lango geso nykus vakaras. Horizontas atrodė keistai: dykumoje stūksojo dangoraižiai, upės buvo išsausėjusios, o flora nunykusi. Nesimatė nė vieno žmogaus, nes visi, kaip ir aš, buvome pasislėpę vienviečiuose apartamentuose. Tikriausiai įdomu kodėl?
Viskas prasidėjo dar prieš 100 m., kai dėl klimato kaitos ir nukritusio meteorito ant didžiųjų arkties ledynų, jie pradėjo dar sparčiau tirpti. Jiems ištirpus viskas pasikeitė. Ne tik išnyko daugybė gyvūnų, augalų rūšių, bet drastiškai sumažėjo ir gyvenamoji teritorija. Niekas nesitikėjo ir to, kad ledynuose tūnojo bakterija Zaiza.
Pagrindiniai šios ligos nešiotojai – gyvūnai. Bakterija krėtė keistus dalykus: užsikrėtusiems žmonėms pradėjo augti papildomos galūnės, o sunkesne forma sergantiems – papildomi organai, todėl žmonės tiesiog netilpo savyje. Na, tikriausiai suvokiate, ką tai reiškia…
Visų šitų įvykių įkaršty gimiau aš – tamsios odos, žydrų akių, storų, juodų plaukų mergina vardu Milė. Kaip ir kiekvienas jaunas asmuo, aš mokausi ir gyvenu „Geresnio rytojaus“ koledže, kuriame mokomės ne tik praeities istorijos, bet ir išgyvenimo įgūdžių. Paskelbus ekstremalią padėtį visuomenėje, kiekvienas žmogus turi gyventi atskirai, todėl gyvename vienutėse ir susiburiame tik pamokų metu. Nors mano mama gyvena toli, mes su ja kontaktuojame hologramų būdu ir taip palaikome puikų dukters ir motinos ryšį. Jeigu įdomu kur mano tėtis – šia tema mes nekalbame, nes jo nebuvo nuo pat mano gimimo.
Sausio 13, penktadienis. Rytas prasidėjo įprastai, atsikėliau, išsivaliau dantis, pavalgiau ir išėjau į paskaitas. Šiandien jų buvo nedaug, tik trys. Pasisveikinau su draugais, dėstytoju ir prasidėjo paskaitos. Diena praėjo kaip visada. Grįžusi namo sulaukiau mamos skambučio. Hologramoje pasirodė mama, tačiau atrodė prastai, iškart supratau, kad ji serga. Širdis nusirito iki kulnų, pasijutau tragiškai, suklupau ant kelių, ašaros pradėjo riedėti mano skruostais, man prasidėjo panika. Praradau laiko nuovoką ir nesupratau kiek laiko taip išklūpėjau. Susivokus kas įvyko supratau, jog privalau išgelbėti mamos gyvybę.
Dirbau dieną naktį, kai buvo šviesu ir karšta, perskaičiau gal šimtą knygų ir nieko neradau. Akyse kaupėsi ašaros, apėmė neviltis ir staiga lentynoje radau mažą, apdulkėjusią, niekada akyse neregėtą senovės indėnų genties knygelę. Joje perskaičiau, jog senovėje buvo burtininkas, kuris mokėjo keliauti laiku ir numatyti ateitį, o visus atsakymus į viską buvo surašęs paauksuotoje knygoje. Pavarčius knygą pamačiau, jog pusę šios knygos yra parašyta keista, nematyta kalba. Ją nunešiau savo anglų kalbos dėstytojui, tikėjausi, jog jis man padės. Jis teigė, jog tai yra senovės indėnų raštai, kurie egzistavo prieš 1500 metų. Dėstytojas iš tolimiausio lentynos kraštelio ištraukė mažą, apdriskusį šios kalbos žodyną. Grįžusi namo ėmiausi darbo. Mokiausi kada tik galėjau: pertraukų, pietų, miego metu. Kasdienių pokalbių metu su mama pastebėjau, kad jai vis blogėja. Taip norėjau ją apkabinti ir padėti, tačiau tai buvo neįmanoma, kol neradau šiai ligai priešnuodžio. Praėjus savaitei išmokau kalbos pagrindus, taip pat pastebėjau, jog miegant pradėjau regėti keistus vaizdus, kibirkštis, žmogų su apsiaustu, knygos fragmentus… Vieną kartą besimokant net nepajutau kaip užmigau. Sapne buvo keisčiausi vaizdiniai ir staiga pašokau iš miego. Nesupratau, kas atsitiko ar kur esu. Aplinkui buvo kvapnios gėlės, medžiai, čiulbėjo paukščiai, čiurleno upelis, oras buvo labai gaivus. Pasisukus į šoną pastebėjau tamsiaodį vyrą su apsiaustu – tokį patį kaip sapnuose. Nežinojau ką daryti: ar bėgti, ar prieiti arčiau. Sukaupus drąsa priėjau prie jo. Pastebėjau, jog jo akys buvo tokio pat žydrumo kaip mano.
– Aš žinojau, jog tu ateisi,- tarė jis.
-Kas tu? – paklausiau aš.
-Nesvarbu, aš žinau kaip tau padėti, – atsakė jis, – negaiškime laiko, paskubėkime!
Nors jo nepažinojau, tačiau jaučiau saugumo jausmą ir sekiau paskui jį. Atsidūrėme keistoje palapinėje, kurios viduryje buvo stalas, o ant jo – labai stora, paauksuota, užversta knyga. Staiga jis atsisuko ir tarė:
-Atleisk, jog nebuvau tavo gyvenime,- ir tą akimirką suvokiau, jog tai mano tėvas.
Net nežinau kiek laiko prašnekėjome, tačiau žinau tai, jog tarp mūsų atsirado ryšys. Žingsniuodama aplink palapinę, nusprendžiau prieiti prie senos knygos. Ji staiga atsivertė. Tėvas labai nustebo:
-Ši knyga atsiverčia tik išrinktiesiems.
Tą akimirką nesuvokiau ką tai reiškia, bet mano tėtis man paaiškino, jog jis yra tas burtininkas, apie kurį aš skaičiau senojoje indėnų mitologijoje.
-Tu irgi esi burtininkė, Mile! – sušuko tėvas.
Tekina išbėgau iš palapinės, vis dar nesuvokiau ką jis pasakė, jis stengėsi mane nuraminti ir ragino paskubėti, jei norime išgelbėti mamą ir visą pasaulį.
-Aš? Pasaulį?! Kodėl tu negali to padaryti, juk ir tu esi burtininkas.
-Aš esu bejėgis, palyginus su tavimi…
Šie žodžiai man suteikė drąsos ir mes ėmemės darbo. Jis mane pradėjo mokyti magijos pagrindų, praleidome daugybę dienų dirbdami, kol išaušo ta lemtinga akimirka. Tėvas uždegė žvakes, tarėme daugybe žodžių įvairiomis kalbomis, kol pasakėme:
-Non est ad astra mollis e terries via!
Staiga sukilo vėjas, dangus apsiniaukė, žvakių ugnis pakilo į orą, mane slėgė neapsakoma jėga ir aš suklupau. Prieš prarandant sąmonę dar spėjau išvysti tėvą, kuris tarė;
-Atmink mane.
Atsibudau savo kambaryje, pažvelgiau pro langą ir išvydau, jog viskas sužydo. Užteko vos kelių sekundžių suvokti, jog vis dėlto tai nebuvo sapnas. Viską metusi bėgau pas mamą. Lauke buvo pilna žmonių, kurie gėrėjosi šiais neregėtais vaizdais, buvo laimingi ir sveiki. Žmonių minioje išvydau ją. Mama buvo sveika, jos veidą puošė šypsena, skruostais riedėjo laimės ašaros. Neapsakomas džiaugsmas užplūdo mane, supratau, jog mano ir tėčio misija buvo sėkminga. Išvydus spindinčias mamos akis supratau, jog prasidėjo naujas gyvenimo etapas.
How I Saved The World
It was 2122. Dreary evening perished outside the window. Horizon looked strange, skyscrapers stood in the desert, the rivers were dry, flora was withered. No person was seen because everyone, just like me, were hiding in their single apartments. Probably, the question arises as to why.
It all started about 100 years ago, when arctic glaciers began to melt even more faster because of the climate change and the fallen meteorite. It all changed when this happened. Not only many species of animals and plants become extinct, but there has also been a drastic decline in greenery and residential areas. No one expected that the glaciers contained a bacteria called Zaiza.
The main carriers oh this disease were animals. That pathogen did very strange things. For those, who got infected, additional limbs started to grow and for those, who were seriously ill, additional organs begin to grow inside their bodies. Therefore, people literally did not fit in their own bodies. I think you know what that means…
In the heat of all these events, I was born – dark skinned, light blue-eyed and thick dark-haired girl named Millie. Like every young person, I study and live at Better Tomorrow’s College, where we learn not only the history of the past, but also how to survive in these terrific times. After declaring a state of emergency in society, each person must live separately. Therefore, we live in one-room apartments, and we only get together during lessons. Although my mother lives far away, we reach each other through holograms, and this helps us to maintain a great mother’s and daughter’s bond. If you wonder where my father is, we do not talk about this, because he has not been in my life since I was born.
Friday, January 13th. The morning started as usual, I got up, brushed my teeth, ate breakfast, and went to lectures. There were few of them today, only three. I greeted my friends and my teacher, and the lectures started. The day past as always. When I got home, I received a call from my mother. My mom appeared it the hologram, but she did not look like herself. I immediately realized that she was sick. My heart sank, I felt horrible, I stumbled on my knees, tears started to roll down my cheeks, I stared to panic. I lost sense of time and did not realize how long I had stayed in that position. After catching my breath, I realized I had to save my mother’s life.
I worked day and night, when it was bright and hot, I read more than hundred books and did not find anything. Tears welled up in my eyes, I was covered in despair, and suddenly I found a small, dusty, never-before-seen book of the ancient Indian tribe on the shelf. I read in it that in ancient times there was a wizard who knew how to travel in time and predict the future, and he had written all the answers to everything in a gilded book. As I flipped through pages, I saw that half of it were written in strange language. I brought it to my English professor hoping that he will help me. He claimed these to be ancient Indian writings that existed 1500 years ago. The teacher pulled a small, shabby dictionary of the language from the farthest edge of the shelf. When I got home, I started working. I studied whenever I could, during breaks, lunch, sleep. During daily conversations with my mother, I noticed that she was getting worse. I really wanted to hug and help her, but it was impossible until I have not found the antidote for this disease. A week later, I learned the basics of the language, and I also noticed that while sleeping, I started to see strange images, sparks, a man with a cloak, fragments of a book… One time when I was studying, I did not even notice how I felt asleep. The dream had the strangest images and I suddenly jumped out of my sleep. I did not understand what happened or where I was. There were fragrant flowers, trees, birds were chirping, a stream were flowing, the air was very fresh. As I turned to the side, I noticed a dark-skinned man with a cloak – the same as in my dreams. I did not know what to do: either run or get closer. After accumulating courage, I approached him. I noticed that his eyes were as blue as mine.
Even though I didn’t know him, I felt a sense of security and followed him. We found ourselves in a strange tent with a table in the middle and a very thick, gilded, covered, old book on it. Suddenly he turned and said, “Forgive me, that I was not in your life,” and at that moment I realized that he was my father.
I don’t even know how long we were talking, but I felt that the bond between us were created.
While I was walking around the tent, I decided to come closer to this old book. It suddenly opened itself up. My father was very surprised, “This book only opens to the chosen ones.”
I didn’t realize what that meant at that moment, but my dad explained to me that he was the wizard, which I had read about in the ancient Indian mythology. “You’re a wizard Mille!” exclaimed my father.
I ran out of the tent, still not realizing what he was saying, he tried to reassure me and urged me to hurry if we wanted to save my mother and the whole world. “Me? The world?! Why can’t you do this, after all, you’re a wizard too?”, she said. “I’m helpless compared to you…,” father said.
These words encourage me, and we decided to start working. He started to teach me the basics of magic, we spent many days working until that fateful moment dawned. Father lit the candles, we said many words in different languages before we said, “Non est ad astra mollis e terries via!”
Suddenly the wind rose, sky did overcast, the fire of candles ascended to heaven, the great power put me down on my knees. Before losing my consciousness, I heard father saying, “Remember me!”
I woke up in my bedroom, looked out the window and saw nature blooming. It took few seconds to understand that I was not dreaming. I quit everything and ran to my mother. The outside was full of people who admired these unseen nature images, they where happy and healthy. In the crowd of people I saw my mother. She was healthy and had a smile on her face, tears was dripping down her cheeks. I felt incredible joy in my body, I realized that my and Dad’s mission was a succes. After i saw my mother’s glowing eyes I understood, that the new chapter of my life begun.
Pasitikėjimas
Tomas – jaunuolis, turintis savo amžiui nebūdingą pomėgį – medžio drožinėjimą. Visa šeima žavėjosi jo medinėmis skulptūrėlėmis, močiutės negalėjo atsistebėti jo gabumais. Visi Tomo draugai žavėjosi šiuo hobiu, norėdamas draugei Ievai aprodyti dirbtuves, ją pasikvietė į svečius. Einant ąžuolyno takeliu, dirbtuvės link, Ieva norėdama pajuokauti užlipo ant pumpotaukšlio. Sprogusio grybo milteliai nusėdo ant Ievos kojų. Jų buvo tiek daug, kad visi batai nusidažė balta spalva. Vaikinas iš kišenės ištraukė servetėlę ir pasilenkęs nuvalė miltelius. Jie toliau ėjo dirbtuvių link, taip pat, pradėjo ir grybų paieškas. Tačiau netoli dirbtuvių jas teko nutraukti dėl Tomo rankas išbėrusių pūslelių ir blogos Ievos savijautos. Abu labai nusivylė ir patraukė namų link. Beeinant namo Ievos savijauta dar pablogėjo, tad ji pasiliko pas Tomą. Abu jautėsi pavargę ir nusprendė eiti pagulėti, Ieva nuėjo į Tomo sesės kambarį, o pats Tomas užmigo savajame kambaryje. Vaikinas prabudo nuo negirdėtų balsų, sklindančių iš kambario, kuriame miegojo Ieva. Pravėręs duris jis išvydo ją miegančią, o priėjęs arčiau išgirdo skardų skrandžio rėkimą:
-Tie čipsai su kola baigia mane sugraužti, be jų nieko daugiau nematau.
Ieva prabudo nuo stipraus riksmo ir trenksmo, Tomas nualpęs iš išgąsčio gulėjo ant kilimo. Bepurtant be sąmonės gulintį Tomą, organai ėmė kalbėti su Ieva. Ji pagalvojo, kad tai sapnas ir į juos reagavo ramiai, išklausė kepenų nusiskundimus apie per didelį cukraus vartojimą, plaučių priekaištus dėl rūkymo ir pažadėjo susiimti. Po kelių minučių prabudo Tomas, jis panikavo, blaškėsi po kambarį, šnekėjo nesuprantamus dalykus. Ieva ėmė juoktis, bet ją sustabdė smegenys, kurios užčiaupė lūpas ir Ieva daugiau negalėjo juoktis. Tada Ieva suprato, kad tai ne sapnas, ji stengėsi nuraminti Tomą ir išsiaiškinti kaip visa tai nutiko, bet nuolat plepančių organų triukšmas neleido susikaupti.
– Nutilkit! – suklykė Tomas.
Kambarį nustelkė visiška tyla. Ievos organai vienas po kito imė šaukti:
-Ar jie mus girdi?!
-Jie mus išgirdo!
-Tai neįmanoma! – sugurguliavo pasipiktinęs pilvas.
Tomas su Ieva vis dar negalėjo patikėti tuo, ką girdi. Tarp merginos organų ir Tomo užsimezgė pokalbis. Besiaiškindami apie neaiškią organų girdėjimo kilmę, jie staiga išgirdo tylų kūkčiojimą, kuris, netrukus virto bliovimu. Verkė vienas Ievos inkstas, kitas bandė jį nuraminti, tačiau pirmajam labai skaudėjo. Organų kuždėjimasis, raminimas peraugo į didelį ginčą, o tai Ievos visai neramino. Ji neteko sąmonės nuo tokio triukšmo, kartu su ja nutilo ir jos organai. Vaikinas, veždamas draugę į ligoninę ėmė girdėti jo paties organus. Ligoninėj slaugydamas Ievą, Tomas bandė padėti kitiems pacientams, jis davė patarimus gydytojam, jie nenorėjo juo patikėti ir uždraudė lankytis ligoninėje. Ieva silpo, o Tomas niekuo negalėjo jai padėti, gavęs Ievos tėvų laišką apie jos mirtį, visiškai atsiskyrė. Šeima Tomu netikėjo, nuo jo atsiribojo, galvojo, kad jis išprotėjo. Tomas liko vienas, kartu su savo kalbančiais organais.
Trust
Tom is a young guy who has rare hobby for a boy of his age – wood carving. The whole family admired his wooden statues, grandmas were amazed by their grandson’s talent. All Toms friends admired it as well, so when he wanted to show his friend Eve the workplace, he invited her to his house. While they were walking towards workshop through oak path, Eve wanted to joke around and jumped on the pump cavity (puffball). Powder of an exploded mushroom got all over Eves shoes. There was so much powder, that the shoes were painted white. Boy took out a napkin of his pocket and cleaned the powder. While they were continuing their trip to the workshop, they started a mushroom search. Sadly, they had to stop their search, because bladders appeared on Toms hands and Eve started feeling ill. Both disappointed headed back home. On the way Eve felt even worse, so she stayed at Toms. Both felt tired and decided to take a nap, Ieva took Tom’s sisters room and Tom fell asleep in his own room. Boy woke up from strange sounds coming from the room where Eve was sleeping. When he opened the doors, he saw her sleeping and when he came closer, he heard thin screaming of her stomach:
-Those chips with cola are gnawing me, I can’t see anything without them.
Eve woke up from loud scream and bang. Tom was laying down on a carpet after he fainted. While she was shaking Tom, organs started speaking to her. She thought that this was a dream, so she reacted normal to the voices and listened to her liver complaints about excessive consumption of sugar, lungs were complaining about smoking, so she promised to pull up. After few minutes Tom woke up, he was panicking, he wandered around the room and spoke weird things. Eve started laughing, but the brains stopped her, they closed her lips and Eve couldn’t laugh any more. Then the girl understood that this wasn’t a dream. She had to calm the boy down and figure out how everything happened, but organs that wouldn’t stop talking were disturbing them.
-Silence! – Tom shouted.
And the room suddenly turned quit. And then once again Eve’s organs started screaming:
-Can they hear us?!
-They heard us!
-That’s impossible! – angry stomach gurgled.
Tom and Eve still couldn’t believe what they were hearing. Conversation began between girl’s organs and Tom. While they were figuring out why they can hear the organs silent weeping which turned into loud crying suddenly appeared. One of Eves kidneys was crying, while the other one was trying to calm it down, because the first one was really hurting. Whispering and calming down quickly turned into loud argument which was bothering her. She lost her consciousness over that terrible noise, but with her the organs hushed as well. While boy was taking his friend to the hospital, he started hearing his own organs. To tried to help other patients, he gave advice to the doctors, but they didn’t wanted to believe in him and instead banned him from the hospital. Eve was getting weaker, and Tom couldn’t help her. So when he got a letter from his dear friends parents about her death, he was devastated. Family wouldn’t believe Tom and separated from him, though that he was going insane. The boy was left alone with his talking organs.
Tyla
Viskas prasidėjo nuo paprasto kosulio, krenkštimo, kuris kiekvieną dieną vis stiprėjo, kol galiausiai išaugo į visišką tylą. Niekas nesuprato, kodėl staiga visi žmonės prarado gebėjimą kalbėti ir kūrė savas versijas, populiariausia jų – baisia liga, paverčianti visus nebyliais.
Kol visi spėliojo kokia gi šio keisto įvykio priežastis ir stengėsi surasti būdų kaip visus vėl prakalbinti, vienas vienintelis žmogus net nenutuokė, kad tokia problema apnyko miestelį. Tai aukštai kalnuose, sename, mediniame, iš sukriošusių rąstų suręstame name gyvenantis mokslininkas. Jis niekada nebendravo su miestelio gyventojais, aplankyti šurmuliuojančių gatvių nusileisdavo tik kai pritrukdavo detalių naujajam jo išradimui arba išsekdavo maisto atsargos. Būtent tą dieną, kai visas kraštas paskendo tyloje, jis išsiruošė į miestą.
Paskutinį kartą čia nusileidęs jis buvo prieš keletą mėnesių, todėl labai nustebo, kai su kiekvienu žingsniu artyn miesto, vaizdą užliedavo vis tankesnis smogas, o įkvėptas sunkus nuo dulkių oras atrodo taip ir nepalikdavo plaučių jį iškvėpus. Mokslininkas buvo pratęs prie gryno ir švaraus oro, kuris supa jį kalnuose, tad kosulys nuo oro kokybės pokyčių jam nesukėlė jokių įtarimų, visgi keista pasirodė tai, kad miestą gaubė tyla. Nebuvo girdėti jokių žmonių pašnekesių, ar balsų, tik tylus jų batų dunksėjimas į grindinį. Užėjęs į parduotuvę jis garsiai pasisveikino su kasininku, bet viskas ko sulaukė atgal tai visų parduotuvėje buvusių žmonių žvilgsniai į jį. Netoli jo buvusi mergina į rankas įkišo sulankstytą lapelį. Jame dailiu raštu buvo paaiškinta situacija ir spėjimas apie sunkią ligą. Mokslininkas iškart suprato kokia tai problema. Tarša. Garsiai pasakius, jog tai per didelės taršos padarinys, visi tik nusijuokė ir atrodo pamiršę, jog jis vienintelis gali kalbėti, nuėjo savais keliais. Jis nežinojo kaip tai įrodyti miesto gyventojams, tačiau buvo įsitikinęs, jog problema slypi būtent taršoje, tad susimokėjęs už varžtus bėgte grįžo į namo ir ėmė ieškoti sprendimo kol dar nebuvo per vėlu.
Dienom naktim mokslininkas sėdėjo tamsiame laboratorijos kampe ir iš namuose turimų dalių konstravo keistą aparatą. Po kelių dienų ir bemiegių naktų, aparatas buvo baigtas. Atsargiai įstatęs jį į karutį mokslininkas vėl atsidūrė mieste, kuriame situacija tik blogėjo. Nuėjęs į tą pačią parduotuvę jis paaiškino miestelio problemą ir uždaręs visus parduotuvės langus įjungė savo išradimą. Jis ilgai skleidė keistus garsus, tačiau jam nutilus buvo girdėti keli silpni žmonių balsai, Niekas negalėjo patikėti savo ausimis, kažkas vėl kalba! Mokslininkas prašė visų ieškoti ilgalaikio sprendimo. Greitai buvo sušauktas miestelio susirinkimas, kurio metu visi aptarė kas padėtų išspręsti taršos problemą.
Nepraėjo nei savaitė, kai mieste išsaugo tūkstančiai naujų medžių, padaugėjo dviračiais važinėjančių žmonių, laikinai buvo sustabdyta fabrikų veikla. Smogas nebebuvo vos prabrendamas ir kvėpuoti buvo lengviau. Žmonės atgavo sugebėjimą kalbėti, tiesa, dar labai tyliai, tačiau visi buvo patenkinti nauju gyvenimo būdu ir dėkojo mokslininkui už pagalbą susigražinant kalbėjimo dovaną.
Silence
It all started with a simple cough that got worse and worse until it finally grew into complete silence. Suddenly all people lost the ability to speak and created their versions, the most popular of them – a terrible disease that made them mute.
While everyone guessed what was the reason for this strange event and tried to find ways to bring the ability to speak back, only one person did not even realize that such a problem had eroded the town. He’s is a scientist who lives in an old, wooden house high in the mountains. He never interacted with the inhabitants of a crowded town, he only went down to visit the bustling streets when he was short of supplies. It was on the day that the whole land sank in silence that he set out for the city.
The last time he landed here was a few months ago, so he was very surprised when with each step closer to the city, the image was flooded with ever denser smog, and the heavy dust-inspired air seemed not to leave his lungs out as he exhaled it. The scientist had clean air that surrounded him in the mountains, so the cough from the changes in air quality caused him no suspicion, yet it turned out strange that the city was surrounded by silence. He heard no human conversations or voices, only their shoes thumping into the pavement. When he came to the store, he greeted the cashier out loud, but all he got back was the weird looks of all the people at him. A girl in a shop near him gave him a folded paper. It explained in plain writing the situation and the prediction of a serious illness. The scientist immediately realized what the problem was. Pollution. Having said loudly that this was the result of too much pollution, everyone just laughed and forgot that he was the only one who could speak and left him standing there. He didn’t know how to make people believe him but he was convinced that it was the pollution, so after paying for the bolts he ran back home and started looking for a solution while it was not too late.
For days and nights, a scientist was sitting in a dark corner of the laboratory and constructing a very strange device from the parts he found around the house. After a few days and sleepless nights, the machine was finished. Carefully putting it in the cart, the scientist found himself in a city where the situation had only worsened. Going to the same store, he explained the problem to the town, closed all the windows of the store and turned on his invention. It was making weird noises but after they stopped few people could speak again, no one could believe their ears, someone spoke again! Scientists asked everyone to look for a long term solution. The town meeting got quickly organized during which everyone told what they thought was the best solution to this problem of pollution.
Less than a week has passed since thousands of new trees have been planted in the city, the number of people riding bicycles has increased, and the factories have been temporarily suspended. The smog was almost gone and it was easier to breathe. People regained the ability to speak, although, very quietly, but everyone was satisfied with the new way of life and thanked the scientist for his help in recovering the gift of speaking.
„Todžės” naktis
3769m. Pasaulis visai kitos, negu jį žinome dabar. Nebėra medžių, karų, saldainių. Tarp žmonių tvyro baimė. Turbūt susimąstėte kas sukelia tą baimę? Žmonės kalba apie mistines būtybes kurios pradangina gyventojus, kurie turi sugebėjimą kalbėti naktį.
Taigi, pradėkime nuo pradžių. Jeronimas prieš porą valandų, išėjo vakariniam pasivaikščiojimui, vedžiodamas savo juodą, Pitbulį – Kenį. Kenis paprastas šuo – amsi, valgo, miega ir be galo myli savo šeimininką, kuriam tarnauja 10 metų. Bevedžiojant šunį, pasirodė neapsakomo grožio moteris – tamsūs plaukai, aksominė raudona suknelė, juodi aukštakulniai. Tačiau Jeronimą ypač sužavėjo jos akys – tamsiai rudos, beveik juodos, kuriose atsispindi mėnulio šviesa. Kenio reakcija buvo visai kitokia – jis užsipuolė nepažįstamąją. Jeronimas nenulaikė pavadėlio ir šuo puolė ant moters, pradėjo garsiai loti jai į veidą. Vaikinas susigėdęs, perbalusiu veidu, šiaip netaip patraukė Kenį nuo moters. Jos atsiprašęs pastebėjo skylę suknelėje, tad iš mandagumo pasiūlė puodelį kavos savo bute. Beeidami jie pradėjo šnekučiuotis. Mergina prisistatė Evangelinos vardu.
Grįžus į butą jau buvo tamsu. Jeronimas nepastebėjęs nusileidusios saulės, ištraukė iš spintos marškinius padavė juos Evangelinai ir pasakė: „Prašau, čia mažiausia ką turiu”. Merginos veidas staiga persikreipė. Pamatęs Evangelinos išraišką, Jeronimas suprato ką padarė – prakalbo sutemus. Evangelina persigandus išbėgo iš buto, vaikinas pasiliko stovėti, kaip žemę pardavęs. Jeronimas apsikabino Kenį ir susitaikė su artėjančiu likimu.
Lygiai 2val. nakties balkono durys atsidarė ir juodas siluetas įsmuko į Jeronimo miegamąjį. Iš kišenės žybtelėjo durklo ašmenys. Siluetas prižengė prie Jeronimo lovos ir užsimojo. Po vieno staigaus dūrio pasigirdo gailus inkštimas. Jeronimas pašoko iš lovos ir pamatė Kenį kraujo klane. Vaikiną užplūdo pyktis ir šis puolė prie silueto. Kilo grumtynės. Prispaudęs siluetą prie sienos Jeronimas nutraukė žudiko kaukę ir atsitraukė atatupstas. Tai buvo jo naujoji simpatija, prieš kelias valandas stovėjusi, su suplyšusia suknele, jo bute. Jeronimas jautėsi išduotas, norėjo atkeršyti už Kenio nužudymą. Tačiau pirmas jo tikslas buvo sužinoti visą tiesą. Kiek pastūmėta, Evangelina prisipažino, kad mistinės būtybės, pradanginančios visus kalbėjusius naktį, iš tikrųjų yrą slapta Bažnyčios sekta „Todžė”. Ir priėmimas į šią sektą yra kalbamčiojo naktį nužudymas. Jeronimas neatlaikė spaudimo ir jo įgimta širdies yda padarė savo.
„Todžė” night
The year 3769. The world is completely different than we know it now. No more trees, no wars, no candy. There is fear among the people. You’ve probably wondered what’s causing that fear? People talk about mystical creatures that are making citizens, who can speak, disappear at night.
Thus, let’s start from the beginning. A couple of hours ago, Jerome went out for an evening walk, with his black Pitbul, Keny. Keny is a simple dog – he barks, eats, sleeps and loves his master, who he has been a companion for 10 years. While walking the dog, a woman of indescribable beauty appeared – dark hair, velvet red dress, black high heels. However, Jerome was especially fascinated by her eyes – dark brown, almost black, which reflected the moonlight. Kenny’s reaction was drastically different – he attacked the strange lady. Jerome couldn’t keep the grip on the leash and the dog jumped on top of the woman, barking loudly in her face. The boy, embarrassed, with a paralyzed face, pulled Keny away from the woman. After Jerome apologized for the awkward incident, he noticed a hole in the woman’s dress. To try to make up for the uncomfortable episode Jerome offered the lady a cup of coffee in his apartment. As they walked to the flat, they started chatting. The girl introduced herself on behalf of Evangeline.
It was already dark when the couple returned to the apartment. But Jerome hadn’t noticed the setting sun, so as he pulled out his shirt from the closet and handed it to Evangeline a calm, “Take it, this is the least I can do.” slipped out of his mouth. Suddenly the girl’s face twisted. Her smile turned into fear. Seeing the expression of Evangeline, Jerome understood what he had done – he spoke after dark. Evangeline ran away from the apartment in terror and the guy remained standing in the middle of the room with the realization that the end was near. Jerome hugged Keny and reconciled himself to the coming fate.
Exactly at 2 a.m. the balcony door opened, and a black silhouette crept into Jerome’s bedroom. The dagger blade flashed from his pocket. The silhouette went up to Jerome’s bed and raised up its arms, holding the dagger. After one sudden stab, a pitiful whimper was heard. Jerome jumped out of bed and saw Keny in a pool of blood. Seeking revenge, the guy was overwhelmed with anger, and he jumped onto the silhouette. A fight between the individuals escalated, but Jerome overpowered the silhouette by pressing it against the wall. He took off the murderer’s mask and pulled back. The silhouette was his new love interest, who stood in his flat a few hours ago with a torn dress. Jerome felt betrayed and was overwhelmed by the thought of revenge. However, his first goal was to make sense of the situation and to find out the truth. After some pushing Evangeline admitted that the mystical beings who were making all those who spoke at night disappear, were in fact a secret sect of the Church called “Todžė” and the admission to this sect was to murder a person, who spoke at night. Jerome did not withstand the pressure and his innate heart defect caused him to have a heart attack.
Escobaro šešėlyje
2121 metai. Pasaulyje tvyro tyla. Visos pasaulio kalbos išnyko. Per pastarąjį šimtmetį žmonija taip įniko į socialinius tinklus, kad prarado kalbos dovaną ir pamiršo, ką reiškia tikroji komunikacija.
Vasaros vidurys, rytas. Aštuonerių metų Pablo kaip ir kiekvieną rytą ėjo pro parką, esantį šalia jo namų, į biblioteką. Bežaisdamas telefonu, vaikas taip įsitraukė į žaidimą, kad nepastebėjo į jį bėgančių paauglių grupės. Vienas, niūriai atrodantis berniukas keistai nužvelgė telefonu žaidžiantį Pablo ir prabėgdamas pro jį, stumtelėjo ranką ir Pablo telefonas iškrito jam iš rankų. Telefonas krisdamas iš rankų, sudužo. Paauglių žingsniai nutolo, o Pablo taip ir liko stovėti vidury parko nesupratęs kas įvyko, liūdnai žiūrėdamas žemyn į visiškai sugadintą telefoną. Berniukas pasimetė iš nežinojimo kaip tokioje situacijoje elgtis ir apsiverkė. Šalia esančioje automobilių aikštelėje stovėjo ryškiai geltonos spalvos automobilis. Beverkdamas Pablo išgirdo keistus garsus sklindančius iš už jo nugaros. Atsisukęs berniukas liko stovėti lyg įbestas. Tiesiai prieš jį stypsojo milžiniškas metalo gabalas, tačiau jau nebe automobilio formoje, o transformerio pavidale. Transformeriui ant krūtinės mažomis raudonomis raidėmis buvo išraižyta: „Escobaro“. Šiam prabilus, berniukas išgirdo suprantamą, bet jam niekada negirdėtą kalbą. Transformeris tarė: „Nebijok, Escobaro jau čia!” Po šių žodžių Escobaro pakėlė koją ir žengė žingsnį ant vaiko, taip jį nužudydamas.
Transformeris nusiuntė signalą į savo planetą ir pasikvietė kitus jo planetos gyventojus. Taip prasidėjo transformerių invazija žmonių planetoje. Per visą planetą girdėjosi šių metalinių mechanizmų žodžiai: „Menki padarai, dėl savo nemokėjimo komunikuoti gyvai, esate neverti likti šiame pasaulyje.“ Visi žmonės buvo išžudyti ir Žemėje įsigalėjo transformeriai ir jų kalba.
In the shadow of Escobar
Year 2121. The whole world is dead silent. Every single language vanished from existence. Over the last century, humanity got so involved with social media that they lost the ability to speak and forgot the true meaning of connection.
Mid-summer, morning. An eight-year-old boy named Pablo, like every morning, was going through the park near his home to the library. When he was playing on the phone, he became so involved in the game that he did not notice the teenagers running towards him. The gloomy-looking boy looked strangely at Pablo playing the phone and, when passing by, pushed the boy’s hand, and Pablo’s phone fell out of his hands. When the phone fell from his hands, it shattered into thousands of pieces. Teenagers who made this incident happen walked quickly, just Pablo was left standing there, in the middle of the park, completely distraught, not understanding what just happened. While looking sadly at his destroyed phone, Pablo started crying. He felt lost and scared. Near the park, there was a parking lot where a yellow car where. While crying, Pablito heard weird noises coming from behind him. The view a boy saw when he turned around left him standing astonished. Right in front of him stood vast metal mechanism. It was no longer in the form of a car but a transformer. The chest of the transformer was carved by small red letters saying Escobaro. When the latter opened his mouth, the boy heard a comprehensible but never heard before language. Then mechanism said, “Don’t worry Pablo, Escobaro is here”. After these words, Escobar raises his leg and takes a step on a child thus kills Pablo. Then transformer sends a signal to his planet and calls other inhabitants of its planet.
This is how the invasion of transformers on the human planet began. The words of these metal mechanisms were heard over the whole planet, “Poor creatures, you are not worth staying in this world because of your inability to communicate directly“. All humans were killed and transformers and their language have taken over planet Earth.
Žodžių miškas
Hovis von Šnubelis buvo paskutinis trolių palikuonis. Po ilgų svarstymų palikęs savo gimtuosius kalnus, jis iškeliavo į žmonių pasaulį. Šimtąjį kartą ilgesingai nužvelgęs smailias kalnų viršūnes Hovis pasuko nedidelio žmonių kaimelio link, svarstydamas, ar žmonės priims jį į savo būrį. Jo smailios ausys, suplota nosis ir žalsvai pilka oda gąsdino kiekvieną, o žmonės, kiek jis girdėjo, buvo išrankios būtybės. Tačiau labiausiai jį neramino, kaip jie priims Hovį, jei šis nemokės žmonių kalbos.
Laimei, Hovio senelė žynė pasakojo jam apie nepaprastą girią, į kurią įžengęs kiekvienas gali išmokti visas pasaulio kalbas. Trolis buvo įsitikinęs, kad burtai padės greitai išmokti žmonių kalbą. Tik įsivaizduokit, įeini į girią ir… Tadam! Abra kadabra ir jau moki. Hovis iš senelės pasakojimų buvo įsidėmėjęs kelią, todėl nedelsdamas ten patraukė.
O giria buvo didžiulė, tamsi ir bauginanti. Hovis kiek nedrąsiai klaidžiojo tarp storų medžių kamienų, akimis sekiodamas melsvas pasiklydusių žodžiuose dvasias. Iš savo senelės lūpų jis buvo girdėjęs, kad šie medžiai yra ne paprasti, o užaugę iš žodžio tada, kai jį kas nors ištaria pirmą kartą. O dvasios – tai žmonės, gyvūnai, troliai ar kitos būtybės, kurios žodžius naudojo nedoriems tikslams, buvo paklydusios šioje girioje amžiams arba tol, kol suras žodį, kuris galėtų atitaisyti žalą.
Troliai iš prigimties buvo drąsios būtybės, todėl Hovis nesibaimindamas slinko vis giliau ir giliau į miško tamsą. Staiga jis išgirdo verksmą. Praskleidęs krūmo lapus, trolis išvydo ant akmens sėdinčią, graudžiai raudančią fėjos dvasią.
– Kas nutiko, mažoji fėja?- švelniai paklausė Hovis kiek laužyta fėjų kalba. Jis, kaip ir daugelis išsilavinusių trolių, galėjo laisvai susikalbėti fėjų, elfų, rupūžių ir, žinoma, trolių kalbomis.
Fėja kūkčiodama papasakojo Hoviui, kad ji čia pakliuvo, nes bjauriai kalbėjo su savo drauge ir dabar turi šioje bekraštėje girioje rasti žodį, kuris viską atitaisytų. Bet tų žodžių tiek daug! Ir kaip rasti tą vienintelį? Trolis liūdnai peržvelgė girią. Fėjos dvasia teisi – žodžių tiek daug! Galėtum čia klaidžioti tūkstantį metų ir vis vien nerastum to, ko tau reikia.
Kai susitvardžiusi fėja paklausė Hovio, ko jis ieško girioje, šis atsakė, kad nori išmokti žmonių kalbą. Tačiau fėja trolį nuvylė pasakiusi, kad žmonės vartoja daugybę kalbų.
Abu nusiminė. Hovis nežinojo, kurią kalbą jam reikia išmokti, o fėja, kurį žodį jai reikia surasti. Ji nusiminė, kad niekada nebepamatys savo draugės, negalės atsiprašyti ir ištrūkti iš šios girios.
– Atleisk. Žodis yra „atleisk“, – sušnabždėjo. Pagaliau ji rado reikiamą žodį! Fėjos dvasia išsilaisvino ir ėmė po truputį kilti į dangų.
– Ei! O kaip gi aš?- sušuko Hovis. – Kaip aš išmoksiu žmonių kalbą?
– Mokykis, be pastangų nieko nepasieksi!
Fėja išnyko, o Hovis išėjo iš girios pasiryžęs išmokti nors vieną žmonių kalbą pasikliaudamas ne burtais, o savo jėgomis. Ir Hovis von Šnubelis, paskutinis trolių palikuonis, išgarsėjo kaip pirmasis trolis, išmokęs žmonių kalbą.
Forest of words
Hovi von Schnubel was the last descendant of the trolls. After long deliberations, he left his native mountains, and headed towards the human world. For the hundredth time, he longed for the pointed mountain tops, Hovi then turned towards a small human village, thinking to himself, if the hummans accept him to their circle. His pointed ears, flattened nose, and greenish-gray skin frightened everyone, and people, as much as he heard, they were picky creatures. But what worried him the most , was how would they accept Hovi, if he did not speak the human language.
Fortunately, Hovi’s grandmother told him about an extraordinary forest, that anyone who enters, can learn every single language of the world.Troll was convinced, that spells would help him learn the humman language quickly. Just imagine, you enter the forest and … Tadam! Abra kadabra and you have already learned it. From Grandmas stories Hovi memorised the path, so without waisting time he went there.
The forest was huge, dark, and frightening. Hovi wandered somewhat timidly among the thick tree trunks, eyes followed the bluish spirits that where lost in words. From his grandmothers lips he heard that these trees are not normal, but that they grow ,when someone pronounces a new word for the first time. And spirits are people, animals, trolls or other beings who have used words for wicked purposes. have been lost in this forest for centuries or until they find a word that can repair the damage.
Trolls were brave creatures by nature , that’s why Hovi crawled deeper and deeper in to the darkness of the forest without any fear. Suddenly he heard a cry. After spreading the leaves of the bush, the troll saw a weeping fairy spirit that was sitting on a rock.
“What happened, little fairy?“, Hovi softly asked with somewhat broken fairy tongue. He, like many other educated trolls, were able to communicate freely in the languages of fairies, elves, toads and, of course, trolls.
The fairy told Hovi, while wiping away the tears, that she got here because, she was talking disgustingly to her friend. And now she must find a word in this boundless forest that will correct everything. “But there are so many words! And how should I find that one?“ The troll looked sadly at the forest. The spirit of the fairy is right -there are so many words, you could wander arround for a thousant years and still not find what you need.
When she fixed her self up, fairy asked Hovi, what was he looking for in the forest, he replied by saying, that he wanted to learn the human language. But the fairy disappointed the troll by saying that people use many languages.
Both were upset. Hovi did not know which language he needed to learn, and the fairy did not know which word she needed to find. She was upset that she would never see her friend again, could not apologize and escape from this forest.
“Forgive me. The word is “forgive”“, she whispered. She finally found the right word! The spirit ofthe fairy freed herself and began to ascend to heaven little by little.
“Hey! What about me?“, Hovi shouted. “How will I learn the language of humans?“ “Learn, you will not achieve anything without effort!“
The fairy disappeared and Hovi came out of the forest determined to learn at least one human language not by magic, but by his own strength. And Hovi von Schnubel, the last descendant of the trolls, became famous as the first troll to learn the human language.
Keistas sapnas
Už lango buvo tamsus, vėsus ir vienišas vakaras. Priguliau į lovą, apmąsčiau visą dieną, taip ir vėl nieko gero nenuveikiau. Užmigau. Susapnavau keistą sapną: atsiradau keistame ir niūriame kažkokios karalystės kaimelyje…
Praeivio paklausiau:
– Kur aš atsidūriau, kodėl čia viskas taip niūru?
Jis keistai pasižiūrėjo į mane ir nuėjo toliau. Sutikau mergaitę, jos taip pat paklausiau:
-Ei, mergaite, gal gali man pasakyti, kur aš esu?
Ji taip pat pabėgo nuo manęs. Likau visiškai pasimetusi. Nesupratau nei kur aš, nei ką čia veikiu.
Staiga atsidūriau kažkokiam miestelyje. Ten buvo daug žmonių, jie tiesiog ėjo savais keliais mosikuodami rankomis. Nei vienas neištarė jokio žodelio. Vaikai ir žaidė tylėdami. Buvo taip ramu, net keista pasidarė. O aš esu žmogus, mėgstantis bendrauti ir daug kalbėti, tai visiems sušukau:
– Sveiki!
Likau vėl visų perverta keistais žvilgsniais. Jie tikriausiai manė, kad aš kokia keistuolė. Supratau tik tai, kad jie nemoka kalbėti. Liūdna. Bandžiau juo vėl prakalbinti, bet mačiau tik nustebusius veidus. Pasijutau vieniša ir nesuprasta. Norėjau iš ten pabėgti, bet niekaip nepavykdavo, bėgdavau ir atsidurdavau vis toje pačioje vietoje.
– Kelkis, jau laikas į mokyklą,- išgirdau mamos balsą.
Atsibudau visa pasimetusi ir vis dar nesuprantanti, kas vyksta. Po kiek laiko atsigavau ir
supratau, kad tai tik sapnas. Džiaugiausi, kad esu čia, kad visi mane supranta ir kalbasi su manimi.
Esu laiminga, kad galiu su kažkuo pašnekėti. Džiaugiuosi, kad mes esame ne tokie, kaip tie žmonės sapne, mes mokam ir galim kalbėtis, juokauti ir būti laimingi.
A strange dream
It was a lovely, cold, and dark evening outside the window. I laid in my bed, thinking about my whole day, and realized that I did nothing special. Again. Finally, I managed to fall asleep and had a weird dream.
After closing my eyes, I got into an eerie and gloomy yard of a weird kingdom. I saw a stranger and walked up to him.
“Where am I? Why is this place so dark?” – I asked him.
He looked at me with a frown and walked away. Then I met a little girl.
“Hey, can you tell me where I am?” – I asked her the same question. And she also ran away. I was once again left alone. I do not understand where I am and what I am doing here. Suddenly I teleported into another town. There I saw more people. They were minding their own business and walking somewhere with their hands swinging back and forth. But the weirdest thing was that no one was speaking, not even children. They were playing a strange game in silence. It felt alien to me as I am a very talkative person.
“Hello!” – I said in a loud voice. But everyone just looked at me with a piercing stare. People probably thought that I was some weirdie. The only thing I got from this interaction was that they most definitely cannot speak. It was so awful! A little hope was left. I tried talking to them again, but I saw weird stares and faces. I was confused and isolated. I tried to run away from this unusual kingdom but failed. As soon as I seemed lucky, I reappeared in the same strange city.
“Wake up! It’s time for school!” – I heard my mom’s shout, and I finally woke up lost and confused. After a couple of seconds, I realized that all of it was just a dream. The only emotion I felt at that moment was happiness. I was happy that I was home and that everyone could understand and talk to me. I was glad that we were not like these people in my dream. We can talk to each other, joke, and share our happiness by using words.
TIKRAS ŽODIS
Gyveno kartą berniukas, vardu-kodu XAN_21, jis buvo labai smalsus ir modernus – tikras to meto atstovas. Tačiau tuo metu pasaulis buvo taip ištobulėjęs, kad žmonės pamiršo, ką reiškia tikroji KALBA. Tarpusavyje gyventojai bendraudavo ir perteikdavo jausmus tik kodais „A1*713Ô¨“; „T6#589ƒ“; „L&453◊“ ir t.t. „Paprastas pokalbis žodžiu – praeito tūkstantmečio mada“,- teigtų kiekvienas ano laikmečio gyventojas, tačiau XAN_21 kitoks.
Vieną rudens-QZ dvyliktadienio vakarą berniukas išėjo į lauką stebėti besikeičiančių įvairiaspalvių palydovų, kurie raižė dangų kaip kadaise sparnuoti paukščiai. Staiga XAN_21 ėmė jausti malonią šilumą, kuri jį netikėtai ėmė kelti į viršų. Jis visai to nebijojo, nes kilo palengva, lėtai žvelgdamas į šviesų švieselėmis nušviestą metropolio panoramą. Pakilęs aukščiau pamatė, jį kviečia žmogus iš „senovinio“ (kaip pasakytų eilinis to meto žmogus) erdvėlaivio. Mįslingas nepažįstamasis nužvelgė dar iki šiol jam nematytą šviesą atspindinčią aprangą ir tarė:
–Na, tai papasakok, kaip ten jums Žemėje sekasi?
Berniukas nė kiek nesusimąstęs ėmė pasakoti:
–Net nežinau nuo ko pradėti, visuotinė skaitmenizacija pasiekė aukščiausią lygį: jau keletą dešimtmečių vyksta mokymas iš namų, nes mus moko patys moderniausi dirbtinio intelekto pagrindu sukurti robotai, su draugais laisvalaikiu susirenkame skaityti QR kodus, nors tai ir nėra lengva, mes kantriai mokomės šio meno, neseniai valdžia priėmė įstatymą, kad paaugliai nuo 12 metų jau gali valdyti mažesniuosius erdvėlaivius, o tai – puiki žinia!
Pražilęs dėdė giliu žvilgsniu žvelgė į tolį ir mąstė. Iš dalies jis džiaugėsi, kaip žmonija ir technologijos pažengė į priekį, tačiau žilo plauko sukaupta patirtis jam kuždėjo, kad visa tai gali būti pražūtinga. Jis iš švarko vidinės kišenės ištraukė knygą ir tarė:
–Imk, jaunasis žmogau, knygą ir ją būtinai perskaityk.
Nieko daugiau netardamas šis išsiuntė berniuką namo.
XAN_21 paslaptingasis vyras atrodė kažkur matytas, bet, deja, negalėjo jo prisiminti. Tik gavęs knygą jis prisiminė ir suprato, kas jis toks visgi buvo. Pirmieji perskaityti knygos žodžiai buvo „Prakalba į malonųjį skaitytoją“ ir nieko daugiau jam nebereikėjo: tarsi uždanga ar rūkas būtų nuimtas nuo jo akių. „Nėra tokios menkos tautos, tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba“, – kūrinyje skelbiamas naujas požiūris į gimtąją kalbą iškelia ją kaip didžiausią tautos vertybę. Berniukas suprato, kad ir vėl šis kūrinys gali išgelbėti kalbą, tautą ir pačius žmones.
Jis suvokė, kad tai, kokiu būdu žmonės dabar bendrauja, jo taip nedžiugina, kaip skaitymas balsu TIKRŲ ŽODŽIŲ, ne robotų simbolius.
REAL WORD
Once lived a boy whose name-code was XAN_21. He was very curious and modern – a true representative of that time. However, at that time, the world was so perfected, that the people had forgotten what true LANGUAGE means. People interacted with each other and conveyed their feelings through codes „A1*713Ô¨“; „T6#589f“; L&453◊“ and more. „A simple oral conversation – is the fashion of the last Millenium“, – everyone of that era would say, but XAN_21 is different.
One autumn-QZ twelfth evening the boy went outside to observe the changing multicolored satellites coloring the sky like birds once did. Suddenly Xan_ 21 began to feel a pleasant warmth, which unexpectedly began to lift him up. He wasn’t afraid of it at all, for he rose slowly, looking at the panorama of the metropolis illuminated by bright lights. Ascending above, he is summoned by a man from “Ancient “(as an ordinary person from that time would say) spacecraft. The mysterious, unknown person looked at the light-reflecting clothes, that he had never seen before and said:
“So, tell me, how are you doing down there on Earth”?
The boy began to say without thinking:
“I don’t even know where to start, global digitization has reached its peak: homeschooling has been going on for several decades, because we are being taught by robots with artificial intelligence, we meet with friends to read QR codes, even if it isn’t easy, we are still patiently learning the craft, the government passed a law, that teenagers, who are older than 12 years old, can now manage smaller spaceships, which is great news! “
The man looked into the distance and thought. On one side he was happy how humanity and technology were stepping forward, but on the other he knew that it could be deadly. He took out a book from the pocket of his jacket and said: “Here take this book, young man and make sure to read.”
Without saying a word, he sent the boy home. XAN_21 thought that the mysterious man looked familiar, but sadly couldn’t remember him. Once getting the book he instantly remembered who he was. The first words in the book said “Oration to the dear reader” and he didn’t need anything more, it’s like a fog disappeared in front of his eyes “There is no such weak nation, no corner on the earth, where people don’t use their native language” – the book contained a new view on the native language and raised it as the national virtue. The boy understood that this book could save the language, the nation and the people.
He knew that the way people are interacting right now is not going to give him joy – the way that reading REAL WORDS is compared to robotic symbols.
Kalbų dienos istorija
Lemiamas šūvis. Paskutinės sekundės ir paskutinis lemiamas veiksmas, kuris nuspręs – liksim mes ar jie…
Prieš penkias dienas…
Po darbo besileisdamas į Paryžiaus oro uostą, stebėjau šį meilės miestą iš viršaus. Mano darbas teikė privilegiją dažnai keliauti – kaip ir šiuo atveju – Italijos seimo rūmuose pabūti Norvegijos prezidento vertėju konferencijai. Išlipus iš lėktuvo, mane pasitiko du pareigūnai, kurie reikalavo eiti su jais. Tuo tarpu mano galvoje sukosi daug įvairių minčių, tačiau viskas ką sugebėjau pasakyti buvo „Kas atsitiko? Kur mes einam?“. Jų atsakymas buvo „ viską sužinosi netrukus“. Įsėdus į juodą automobilį, man ant akių užrišo juodą raištį ir uždėjo ausines, kad nieko negirdėčiau. Praėjus kažkiek laiko, mes išlipome iš automobilio. Po ilgo ėjimo šaltais koridoriais, man nuėmė raištį su ausinėmis. Prieš mane buvo didelės geležinės durys, kurioms atsidarius mane pasitiko rimti veidai. Jie prisistatė esą pasaulinės žemės apsaugos organizacijos agentais. Šie papasakojo istoriją apie pirmąjį kontaktą su NSO. Šio incidento metu, nepavykus užmegzti ryšio su objektu, jis buvo pašautas naudojant „Žemė oras“ raketas ir nukrito į kalnus, esančius Šveicarijoje. Objektas buvo atgabentas į slaptą laboratoriją, kurioje yra tiriamas. Jame buvo rasta žinutė, nežinoma kalba, nežinomu raštu. Iš konteksto supratau, kad esu čia dėl savo vertimo gabumų. Po visko, mane nuvedė prie erdvėlaivio, parodė ateivių žinučių istoriją suskilinėjusiame ekrane. Aš viską, ko gali reikėti nusifotografavau ir nuvestas į kabinetą pradėjau darbą. Ši kalba man pasirodė padriki atskirų kalbų žodžiai. Po kelių bemiegių naktų, iššifruojant tekstą, man pagaliau pavyko gauti rezultatą, kurio visiškai nesitikėjau. Dar kelis kartus iš naujo bandžiau išversti ir tikrinti, bet rezultatas vis gavos toks pats: ATEIVIAI NORI SUNAIKINTI ŽMONIJĄ IR UŽGROBTI ŽEMĘ. Nedelsdamas viską pranešiau organizacijai, kuri tuoj pat ėmėsi veiksmų žemės saugumui užtikrinti. Mano darbas buvo baigtas ir pagaliau galėjau išvykti savo ilgai planuotų atostogų.
Entscheidender Shuss. Die letzten Sekunden und die letzte entscheidende Aktion, die entscheiden wird ob wir oder Sie bleiben.
Vor fün Tagen. Nachden ich nach der Hrbeit zum Pariser Flughafen gegaugen war, beobaehtete ich diese Stadt der liebe von oben. Meine Hrbeit bot das Prinleg häufig zu reisenise un diesem Fall – Dolmietscher für die konfereuz m ifalieuiselien Parlament zu sein. Als ich aus dem Flugzeug stieg, wurde ich von zwei Beamten begrüsst, die verlangten, mit ihnen zu gehen. In der Zwischenzeit haffe ich in meinem kopf viele verschiedeue Gedanken, aber ich konnte nur sagen, ,,Was ist passiert? Wohin gehen wir?” Ihre Antwort war: sie werden bald alles erfahren. Als ich in das schvarze auto stieg, band mir einen schwarzen verband um die Augen und setzte Kopfhörern auf, damit ich nichts hören konnte. Nach einer Weile stiegen wir aus dem Auto aus. Nach einem langen Spaziergang durch dc kalten Gänge liess ich mir Verband und Kopfhörer abnehmen. Vor mir War eine grosse Eisenfür, die sich mir mif erusten Gesichfern öffnete. Diese erzählten eine Geschichte ihres ersten Kontakts mit UFO. Bei diesem Vordfall wurole er, nachdem das Objekt nieht kontaktieren konnte, mit Raketen Erde – Luft besehossen und stürzte in die Berge in der Schweiz. Das Objekt wurde in ein geheimes Labor gebracht, wo es untersucht wird. Sprache und in einer unbekannten Schrift gefunden. Aus dem Kontext verstand ich, dass ich wegen meiner Übersetzungsfähigkeiten hier bin. Immerhin führte es mich zum Raumschiff, um die Geschichte der Alien-Botschaften auf einem gesprungenen Bildschirm zu zeigen. Ich nahm alles mit, was ich mitnehmen Konnte, und als ich ins Büro gebracht wurde, begann ich zu arbeiten. Diese Sprache stellte sich für mich als verstreute Wörter aus einzelnen Sprachen heraus. Nach ein paar schlaflosen Nächten,. In denen ich den Text verschlüsselt habe, habe, habe ich es endlich geschaft, ein Ergebnis zu erzielen, mit dem ich überhaupt nich gerechnet habe. Ich versuchte noch ein paar Mal zu übersetzen und zu überprüfen, aber das Ergebnis war immer das gleiche: Die Außerirdischen wollen die Menschheit vernichten und Erde übernehmen. Sofort meldete ich alles der organisation, die unverzüglich Maßnahmen zur Gewährleistung der Sicherheit der Erde ergriffen hat. Meine Arbeit war getan und ich konnte endlich in den geplanten Urlaub fahren.
Laiko mašina per praeitį į ateitį
Vieną dieną, sėdėdami klasėje, sulaukėme netikėto svečio. Prieš vokiečių kalbos pamoką atėjo gimnazijos direktorė ir paklausė, kaip norėtume švęsti mokyklos šimtmetį. Po ilgų apmąstymų ir diskusijų nutarėme, kad ši šventė turi būti ypatinga ir norėtume į ją pakviesti pačius nerealiausius svečius. Idėja pasikviesti Jeronimą Ralį ir Leonardą Da Vinčį visus mus paliko be žado! Kas geriau: spiritizmo seansas ar laiko mašina?
Akis užkliuvo už Jeronimo Ralio skulptūros, ir mes ėmėmės eksperimento. Kažkas tyliai sušnabždėjo hegzametro eilutę: „Vyrą pagarbinki, Mūza, prityrusį vargo didžiausio…“. Staiga mūsų mobiliuosius telefonus užplūdo nesibaigiančios „Iliados“ eilės lietuviškai, lotyniškai, graikiškai, o toje vietoje, kur stovėjo statula, pradėjo vertis stebuklingas trijų dimensijų portalas. Lazerių šviesa pamažu tirpdė mokyklos sienas. Jos virto milžinišku kosminiu laivu. Šalia mūsų jau sėdėjo Jeronimas Ralys, prie pulto – Leonardas da Vinčis. Mes nedrąsiai išlemenome:
– Gerbiamas gydytojau ir vertėjau, kviečiame Jus į šventę! Jūs suradote prokalbę, iš kurios kilę visos kalbos. Tą bando padaryti kompiuterinių programų kūrėjai! Kur slypi ta paslaptis?
– Gerbiamas išradėjau, norėtume ir Jus pakviesti į gimnazijos šimtmetį, nors Jūs kalbate itališkai, bet, jeigu Jūs valdote šį kosminį laiko palydovą, lekiantį laiko orbita, norime paprašyti atgabenti į šventę ir daugiau nerealių svečių.
Staiga iliuminatoriuje pasirodė Trakų pilis.
– Jūs kalbate viena seniausių Europos kalbų! O kokia kalba kalbėjo Jūsų Vytautas Didysis?
Leonardo da Vinčio žvilgsnis pervėrė mus kiaurai, jis buvo patenkintas, pulto ekrane matydamas savo itališkos kalbos vertimą.
– Gal dzūkiškai…– bandėme atspėti, bet niekas nebuvo tikras.
– O gal galime paklausti patį Vytautą Didįjį? – pabandėme bėgti nuo atsakymo ir ėmėmės gudrybės…
Taigi, nusileidome pilies kieme ir atvėrę menės duris išvydome Vytautą Didįjį. Vienas iš mūsų nedrąsiai nusilenkė kunigaikščiui ir pakvietė vykti drauge, sakydamas, kad mums būtų didelė garbė sulaukti tokio svečio. Tad visi drauge keliavome toliau… Laivas vėl nusileido mokyklos kieme ir, tarsi nieko ir nebūtų nutikę, virto mūsų gimnazijos pastatu.
Pirmasis prabilo Vytautas, atsakydamas į mūsų klausimą:
– Mieli raliečiai! „Dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y., iš žemaičių žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys gyventojai“* Jūs esate viena ir ta pati gimnazija, garsinkite ją!
Po kelių minučių daktaras jau stovėjo, pasiruošęs sakyti sveikinimo žodį. Pavartęs neišvaizdžią, neiliustruotą „Odisėjos“ knygą smagiai nusikvatojo, užvertė ją, pabučiavo ir tarė:
-„Atleisk, Homerai, kad turėjai ateiti pas mus elgetos rūbais“**. Prieš tave štai stovi 688 uniformuoti gimnazistai, rankose laikantys išmaniuosius daikčiukus, kuriuos regiu pirmą kartą. Bet tavo dieviška atmintis atperka viską. Tu atėjai pas mus kaip valdovas, ir mes visi kiekvieną rudenį lenkiame tau galvas, lietuviškai kartu tardami vis dar nepatobulinto mano vertimo žodžius: „Vyrą pagarbinki, Mūza…“
Vos nuskambėjus pirmai hegzametro eilutei, o kur tavo mintys keliauja?
*citata iš Vytauto laiško Romos imperatoriui Zigmantui
** citata iš K. Trečiakausko dokumentinės apysakos „Jeronimas Ralys“
Mit der Zeitmaschine durch Vergangenheit in die Zukunft
Eines Tages, als wir im Klassenraum saßen, hatten wir einen Überraschungsbesuch. Vor dem Deutschunterricht kam die Schulleiterin unseres Gymnasiums und fragte uns, wie wir das hundertste Jubiläum der Schule feiern möchten. Nach vielen Überlegungen und Diskussionen haben wir uns entschieden, dass das eine besondere Feier sein soll, zu dem wir die irrealsten Gäste einladen möchten. Die Idee, Jeronimas Ralys und Leonardo Da Vinci einzuladen, hat uns alle sprachlos gemacht! Was wäre besser: eine Spiritismussitzung oder eine Zeitmaschine?
In unsere Augen fiel das Jeronimas Ralys Denkmal und unser Experiment ging los. Jemand flüsterte leise die Zeile des Hexameters: ” Sage mir, Muse, die Thaten des vielgewanderten Mannes...”. Plötzlich wurden unsere Handys mit endlosen Zeilen von Ilias in Litauisch, Latein und Griechisch überflutet, und an der Stelle, wo das Denkmal stand, erschien ein magisches dreidimensionales Portal. Die Schulwände verschmolzen langsam im Laserlicht. Sie verwandelten sich in ein riesiges Raumschiff. Neben uns saß bereits Jeronimas Ralys, am Steuerpult saß Leonardo da Vinci. Unmutig erwiderten wir:
– Sehr geehrter Arzt und Übersetzer, wir laden Sie zur Feier ein! Sie haben die Ursprache gefunden, von der alle Sprachen abgeleitet sind. Die Computerentwickler versuchen das zu tun! Wo steckt das Geheimnis?
– Sehr geehrter Erfinder, wir möchten auch Sie zum Schuljubiläum einladen, obwohl Sie Italienisch sprechen, aber wenn Sie dieses Raumschiff steuern, das in der Umlaufbahn kreist, möchten wir Sie bitten, mehr irreale Gäste zum Fest zu bringen.
Plötzlich erschien die Trakaier Burg im Schiffsfenster.
– Ihr sprecht eine der ältesten Sprachen Europas! Und welche Sprache sprach euer Vytautas der Große?
Da Vincis Blick durchbohrte uns, er war froh, die Übersetzung seines Italienischen auf dem Konsolenbildschirm zu sehen.
“Vielleicht die Mundart der Südlitauer …” versuchten wir zu erraten, aber keiner war sich sicher.
– Oder könnten wir vielleicht Vytautas den Großen selbst fragen? – wir versuchten, schlau der Antwort zu entkommen…
Also landeten wir auf dem Schlosshof, öffneten die Tür des Saales und erblickten Vytautas den Großen. Einer von uns verneigte sich schüchtern vor dem Großfürsten und lud ihn ein, mitzukommen, weil es eine grosse Ehre wäre, so einen Gast zu haben. Also fuhren wir alle gemeinsam weiter … Das Schiff landete wieder auf dem Schulhof und verwandelte sich wieder in unser Schulgebäude, als wäre nichts passiert.
Vytautas beantwortete unsere Frage als erster:
– Liebe Ralys-Leute! „Jetzt gibt es und gab es immer dasselbe litauische Land, weil es eine Sprache und dieselben Einwohner gibt. Aber da das Land von Samogitia (Niederlitauen) niedriger ist als das Land von Litauen, wird es Samogitia genannt, weil es auf Litauisch Niederland genannt wird. Und die nennen Litauen Aukstaitija, d.h. aus Zemaiten Sicht auf einer höheren Ebene. Auch die Menschen in Samogitia nennen sich seit langem Litauer und nie Zemaiten, denn alles ist eins, ein Land und die gleichen Bewohner ”* Ihr seid ein Gymnasium, macht es berühmt!
Ein paar Minuten später stand der Arzt bereit zum Begrüssungswort. Nachdem er im bescheidenen unillustrierten Odyssee – Buch geblättert hatte, lachte er laut, schloss es zu, küsste es und sagte:
“Verzeihen Sie, Homer, dass Sie in Bettlerkleidung zu uns kommen mussten.” Vor Ihnen stehen hier 688 uniformierte Gymnasiasten mit pfiffigen Dingern in den Händen, die ich zum ersten Mal sehe. Aber dein göttliches Gedächtnis erlöst alles. Du bist als Herrscher zu uns gekommen, und wir alle neigen jeden Herbst die Köpfe und sprechen gemeinsam auf Litauisch die Worte meiner noch nicht verbesserten Übersetzung. ” Sage mir, Muse, die Taten des vielgewanderten Mannes,
Sobald die erste Zeile des Hexameters ertönt, wo landest du in Gedanken?
Kalbos harmonija
2506 – ieji. Žmonija geba bendrauti tik mintimis – jiems nebereikia tokių įgūdžių kaip kalba, o komunikuoja vienas kitaip tik esant svarbiausiam poreikiui. Bendravimas nebe koks, bet tik, pabrėžiame, tik ne daugiau 5 žodžiai vienoje žinutėje, arba kaip šiuo metu sako: ‘’smegutėje’’ (žodžių smegenys ir žinutė junginys). Smegutė sukurta buvo 2098 metais, atradus naują smegenų dalį, per kurią žmonija galėjo pradėti bendrauti mintimis, klausytis muzikos per tam tikrus garso dažnius ir žinoma, galėjo prisijungti prie Bluetooth. 5 žodžių limitas buvo pasirinktas neatsitiktinai – pasirodo, jog būtent 5 žodžiai yra ta norma, per kurią žmogus smegenimis perduodamas informaciją, galėjo ją perteikti geriausiai.
Žinoma, labai maža žmonijos dalis – ‘’kalbininkai’’, vis dar naudojasi gamtos suteikta kalbos dovana. Jų pasaulyje yra apie 50 milijonų. Jie priešinasi šiai naująjai pasaulio santvarkai, ir kol kas, jiems tai sekasi pakankamai blogai – jau beveik 400 metus jų skaičius vis mažėja ir mažėja…
Bet neilgam….
Tai turėjo būti įprasta 2506 metų birželio diena… Jaunuoliai ruošėsi maudynėms, suaugusieji važiavo į darbus, na, o senjorai skaitė knygas… Tik kažkas garsiai nuskriejo per visą visą mėlyną dangaus padangę…
Tuomet Žemės gyventojai suskubo bėgti prie neaiškių violetinių objektų. Jų buvo visuose didžiuosiuose pasaulio miestuose, lyg tie objektai būtų žinoję, kur reikia nusileisti…
Štai tada ir įvyko didinga žmonių ir kosmoso gyventojų akistata. Ateiviai, kol kas juos vadinkime šitaip, pradėjo kalbėti, reikšti savo mintis. Net 12 milijardų žmonių nesuprato, ką jie kalba… O ‘’kalbininkai’’ ne tik suprato ateivių žodžius, bet kartu ir suvokė, jog visą laiką jie buvo teisūs. Kalba yra vienintelis dalykas išskiriantis žmoniją, kaip civilizaciją, visoje galaktikoje. Kaip bausmę, už ateivių pasisavintą technologiją mintims valdyti, dėl kurios sugriuvo visa kosmoso harmonija, žmonija sulaukė atpildo valandos. Tie, kas per 6 metus nesugebėjo išmokti kalbėti, buvo išžudyti, o išmokusieji iki gyvenimo galo palikti vienatvėje… Jog jie su niekuo negalėtų dalintis savo kalbos dovana.
2586 – ieji. Žmonija pasikeitė. Ji grįžo į senas vėžes, visai kaip 2021 metais. Jaunuoliai juokėsi, suaugusieji kalbėjosi, o senjorai dainavo…
Nors ateivių invazija ir išnaikino tam tikrą žmonijos dalį, kartu, tai atvėrė duris, kaip turime būti dėkingi turėdami kalbą, kuria kiekvieną dieną galime didžiuotis.
Harmonie der Sprachen
2506. Die Menschheit kann nur mit Gedanken kommunizieren – sie braucht keine Fähigkeiten wie Sprache mehr, sondern kommuniziert nur, wenn ein Grundbedürfnis besteht. Kommunikation ist nicht mehr das, was sie ist, sondern nur, wir betonen, nicht mehr als 5 Wörter in einer Nachricht, oder wie es derzeit heißt, in einem „Gehbot“ (eine Kombination aus den Gehirn und Botschaft). Das Gehbot entstand im Jahr 2098 mit der Entdeckung eines neuen Teils des Gehirns, durch den die Menschheit beginnen konnte, Gedanken zu kommunizieren, Musik mit bestimmten Tonfrequenzen zu hören und sich natürlich über Bluetooth zu verbinden. Die 5-Wörter-Grenze wurde nicht zufällig gewählt – es stellt sich heraus, dass 5 Wörter die Norm sind, durch die eine Person Informationen am besten durch das Gehirn übermitteln kann.
Natürlich nutzt ein sehr kleiner Teil der Menschheit – “Sprachwissenschaftlers” – noch immer die von der Natur gegebene Gabe der Sprache. Davon gibt es weltweit etwa 50 Millionen. Sie sind gegen diese neue Weltordnung, und bisher geht es ihnen schlecht genug – ihre Zahl nimmt seit fast 400 Jahren immer mehr ab…
Aber nicht lange….
Es sollte der übliche Juni 2506 werden… Die Jugendlichen machten sich zum Baden fertig, die Erwachsenen gingen zur Arbeit, na ja, und die Senioren lasen Bücher… Nur jemand flog laut über den ganzen blauen Himmel …
Die Bewohner der Erde beeilten sich dann, zu den obskuren violetten Objekten zu fliehen. Sie waren in allen großen Städten der Welt, als ob diese Objekte wüssten, wo sie landen sollten …
Damals fand die große Konfrontation zwischen Menschen und den Bewohnern des Weltraums statt. Die Außerirdischen, bis jetzt nennen wir sie so, haben angefangen zu reden und ihre Gedanken auszudrücken. 12 Milliarden Menschen verstanden nicht, wovon sie redeten. Und die “”Sprachwissenschaftlers”” verstanden nicht nur die Worte der Außerirdischen, sondern erkannten gleichzeitig, dass sie jederzeit Recht hatten. Die Sprache ist das einzige, was die Menschheit als Zivilisation in der gesamten Galaxis auszeichnet. Als Strafe für die von Außerirdischen übernommene Technologie der Gedankenkontrolle, die zum Zusammenbruch aller Harmonie im Weltraum führte, erhielt die Menschheit stundenlange Vergeltung. Diejenigen, die in 6 Jahren nicht sprechen lernten, wurden getötet, und diejenigen, die es lernten, wurden für den Rest ihres Lebens in Ruhe gelassen… damit sie die Gabe der Sprache mit niemandem teilen können.
2586. Die Menschheit hat sich verändert. Sie ist wieder auf Kurs, genau wie 2021. Junge Leute lachten, Erwachsene redeten und Senioren sangen…
Während die Invasion der Außerirdischen einen Teil der Menschheit ausgelöscht hat, hat sie gleichzeitig die Tür geöffnet, wie wir dankbar sein sollten, eine Sprache zu haben, auf die wir jeden Tag stolz sein können.
Kartą gyveno žmogus
Kartą gyveno žmogus, vardu Michaelas, kuris sukūrė žodžius. Jo darbas buvo sugalvoti žodžius, o jo kolega išplatino tuos žodžius ir kur juos panaudoti. Tada Michaelas sukūrė žodį „žvaigždė“. Jis pasakė tą žodį garsiai ir tuo metu galvojo apie maistą, o ant jo stalo pasirodė jo kolega, jo kolega nustebo paklausęs, kaip jam tai pavyko, ir pasakė, kad galvoja apie maistą, ir pasakė tą žodį garsiai, ir tai tai. Jo kolega norėjo tai išbandyti, todėl sugalvojo paskambinti savo senam draugui ir garsiai ištarė šį žodį po kiek laiko suskambo telefonas. Jo bičiulis buvo šokiruotas ir ne kantraudamas klausia jo: „Kaip tau tai pavyko ?!!..”-Michaelis atsako ,, Sammy .. tu žinai, kaip kometos skrenda pro šalį ir dėl kokių nors priežasčių priverčia mus galvoti apie norą .. na kodėl tai netaptų realybe vien tai pasakius, žinoma, žmonės turėtų atsakingai vartoti šį žodį, kitaip jie nepatirs gyvenimo ir tai yra karčios šaknys ,, Sammy žiūri į jį, žiūri į popierių, kuriame jis užrašo žodžius, ir tempia ant jo plunksną, kad tai paprastai dokumentuotų. Nuo dabar prasideda istorija, kaip žmonija su ja elgsis . Neilgai trukus jie paskelbė žodį, kad visi jį žinotų, tačiau su šiuo žodžiu taip pat buvo griežtos taisyklės, kurių visi turėjo laikytis. Žmonės buvo labai susijaudinę dėl šio žodžio, nes visi jų norai tuoj išsipildė. Žmonės „žvaigždę“ pradėjo naudoti tiek kartų, kad daugelis dalykų prarado prasmę pasaulyje. Vienas žmogus, vardu Liamas, negalėjo pasisotinti žodžiu ir panorėjo, kad visi pamirštų stebuklingą žodį ir tik jis jį žinotų. Iš to jis įgijo tiek daug galios. Žmonės jo taip išsigando, pasaulis netrukus virto chaosu. Keli drąsūs žmonių sukūrė planą, kaip atimti žodį iš jo ir jo sostą.Keturi drąsūs žmonės sunkiai dirbo slapta, karalius niekada nepastebėjo, kad kažkas dirba už nugaros, jis visada manė, kad visi jam paklūsta, ir klausėsi jo, kad niekas nedrįstų eiti jam už nugaros. Po kurio laiko keturi drąsūs vyrai pirmą kartą sugalvojo geriausią planą, jie kreipėsi į mokslininkus, sukūrusius žodį, ir paklausė, ar jie prisimena, kaip jie tai padarė, ir ar galėtų padaryti dar vieną galingesnį žodį. Jų atsakymas buvo „taip, mes prisimename kiekvieną žingsnį, kurį padarėme jį kurdami, tai užtruks šiek tiek laiko, bet jei tai reiškia žmonių išgelbėjimą nuo šio chaoso, tai padarysime dar kartą“, todėl visi, padedami mokslininku, stengėsi išlaikyti viską paslaptyje nuo karaliaus. Prie jų prisijungė daug žmonių, kurie slapstėsi, norėdami gauti daugiau informacijos apie karalių ir kokį galingą jo stebuklingą žodį „žvaigždė“. Netrukus po to, kai jie padarė kitą žodį „meilė“, žodis buvo sukurtas iš gryno gerumo ir valios visiems būti laisviems ir laimingiems. Visi jie nuėjo į aukščiausią kalvą, kurioje gyveno karalius Liamas. Jis pagalvojo sau „burys protestantų, bandančių nustumti mane nuo sosto“, jis kikeno . Keturi vyrai be baimės pažvelgė į jį ir ištarė savo žodį, kai jie tai pasakė taip garsiai ir taip tvirtai, kad visa kalva truputį drebėjo nuo žodžio galios. Karalius išsigando, kai pamatė į jį ateinančią ryškią šviesą, šviesiai blykstelėjo. Kosėdamas jis krito, kol jautėsi silpnas. Jis pajuto, kad iš jo ištraukiamas kažkas šilto, tai buvo žodžio galia. Karalius galėjo pajusti tik šaltį savo širdyje, per daug piktnaudžiaudamas žodžiu „žvaigždė“. Karalius pagaliau nukrito , žmonės buvo tokie laimingi, mokslininkai nusprendė nustoti vartoti bet kokius stebuklingus žodžius, kad visi būtų lygūs ir niekas daugiau nepradėtų imti žodžių sau . Visi gyveno laimingai po to, žmonės buvo tokie laimingi, kad tapo laisvi nuo baisaus karaliaus. Visi pradėjo tapti malonūs vienas kitam, kad visi žinotų, jog ne stebuklingo žodžio tapimas galingu ir lygiu. Pasaulis tapo gražia vieta visiems, niekas nieko nesakė apie tavo išvaizdą, odą, įpročius, pasaulis pagaliau buvo malonus ir kupinas meilės.
Once lived a man named Michael who created the words. His job was to come up with words and his colleague distributed those words and where to use them. And then Michael created a word “star”. He said that word out loud and at that moment he was thinking about food and food appeared on his desk, his colleague was surprised he asked how did he manage to do that and he said that he thought about food and said that word loud and that’s it. His colleague wanted to try this so he thought about getting a call from his old friend and said that word loud and his phone rang. His buddy once again turns in shock and asks him ,, How in the world did you manage to do that?!..-Michael replies ,, Sammy.. you know how comets fly past and it makes us think of a wish for some reason.. well why don’t it become reality by just saying it, ofcourse people would have to use this word responsibly, otherwise they won’t experience life and it’s bitter roots,, Sammy looks at him, looks at the paper that he writes down the words at and drags his pen on it to doccument it as a rule. Thus far begins the story how humanity treated it. Not long after they made the word public so everyone would know it, but with the word there were also strict rules for it that everyone had to follow . People were so excited for that word because all of their wishes were about to come true . People started using ” star ” so many times that a lot of things lost meaning in the world . One person named Liam couldn’t get enough of the word and made a wish that everyone would forget the magical word and only he would know it . He gained so much power from it . People were so terrified of him that they even thought about taking his magical word, the world soon turned into chaos. Few brave people made a plan about how to take the word from him and his throne .The four brave man were working hard undercover, the king never noticed that Someone was working behind his back , he always thought everyone obeyed him and listened to him that no one would dare to go behind his back . After sometime the four brave man came up w the best plan ever first they went to the scientists that created the word and asked if they remember how they made it and if they could make another more powerful word . Their reply was ” yes we remember every single step we made while creating it , it would take some time but if it means saving people from this chaos we will do it again” so everyone with the help of scientists were working hard trying to keep everything a secret from the king . A lot of people joined them and went undercover to gain more information about the king and how powerful his magical word ” star” was . Not long after they made another word ” love ” the word was made from pure kindness and the will for everyone to be free and happy . They all went to the highest hill where king Liam lived . He thought to himself another “bunch of protesters trying to push me down from my throne ” while he was giggling underneath his breath . The four man looked at him without any fear and said their word they said it so loudly and so firmly that the whole hill shaked for a bit to the power of the word . King got scared when he saw a bright light coming towards him , the light flashed right threw him . He fell down coughing while he felt weak . He felt something warm getting pulled out of him, that was the power of word . The king could only feel coldness in his heart , from abusing the word ” star ” too much . The king was finally down , people got so happy , scientists decided to stop using any magical words so people would all be equal and no one would start taking any words for them selfs again . Everyone lived happily after , people were so happy to become free from the awful king . Everyone started becoming nice to each other so everyone would know it isn’t about having magical word to become powerful and equal . The world because I’m a nice place for everyone no one said anything about your looks , skin , habits , the world was finally kind and full of love.
Balsavimas uždarytas.
