Veidrodžių karalystėje Alisa priėjo prie parduotuvės, kuri atrodė pilna įvairiausių daiktų – bet keisčiausia buvo tai, kad vos tik ji atidžiai įsižiūrėdavo į kurią nors lentyną, kad pamatytų, kas joje yra iš tiesų, kaip tik ši lentyna pasirodydavo esanti visiškai tuščia, nors visos kitos aplinkui buvo pilnutėlės. Tai labai taikli metafora, neblogai charakterizuojanti nūdienos žodinės ir raštinės kultūros situaciją.
„Atrodo, atėjęs žodžio sutemų metas. Kasdien žodis darosi vis menkesnis ir ne toks tinkamas įrankis pasauliui formuoti, žmogui, jo laikinam ir amžinam likimui kreipti. Neišmatuojamai išaugo žodžio pasiūla, kurią teikia didelės leidyklos milžiniškais tiražais ir ištisu tvanu knygų, žurnalų, laikraščių. Po visą pasaulį žodį multiplikuoja milijonai garsiakalbių, magnetofonų ir kino juostų. Esant tokiam pasiūlos tvanui žodis netenka savo pirmykštės vertės iki visiškos infliacijos. […] Žodis nebeteko ne tik vertės, bet ir kokybės, tiek estetinės, tiek moralinės”. (Kun. A. Markaitis, Žodžio ir veiklos infliacija kaip nūdienos problema)
Galbūt žodis galėtų atgauti savąją skaistybę per tylą?
Vieta: Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios (Soboro) požemis, Nepriklausomybės a. 14A.
